Gyvenimas be jos nesustojo, bet per akimirką tapo kitoks…

Jonė Paukštytė

Sakoma, kad žmogus savo gyvenimo kelią pasirenka pats, tačiau, atrodo, kad kai kurių žmonių likimai jau lyg iš anksto yra nulemti. „Aš jau gimiau karininku“, – su šypsena sako žmogus, kurį drąsiai galima vadinti vienu iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Generolas Valdas Tutkus, dar visai neseniai vadovavęs Lietuvos kariuomenei ir dėjęs į jos pamatus kertinius akmenis Nepriklausomybės aušroje, pats išgyvenęs karo pragare, kuriame neteko devynių karių, vienam išgelbėjęs gyvybę išnešdamas jį ant savo rankų iš karo lauko ir pats vos nežuvęs nuo kulkos. Šiandien šis karininkas renkasi politiko kelią ir dėdamas visas pastangas, kad Lietuvoje būtų užtikrinta TAIKA, į sąžinės veidrodį žiūri plačiai atmerktomis akimis: „Jei manęs nesulaužė karas ir viso gyvenimo Meilės netektis, nesulaužys ir politika. Netikiu tais, kurie sako, kad turiu kalbėti tai, ką nori girdėti žmonės. Kad reikia priprasti gyventi pagal politiką. Aš sakau, kad reikia keisti politiką.“

Niekada neabejojo savo pasirinkimu, nors mama ir pražilo

Kone su kario marškinėliais gimęs dabar jau 63-ejų Valdas Tutkus sako niekada neabejojęs savo pašaukimu. Gal tik 10-oje klasėje, kai vyresnysis brolis įstojo į mediciną ir tvirtai apsisprendė tapsiąs chirurgu.

„Tik tuomet viduje kažkas sukirbėjo – nes į gydytojus visuomet žvelgiau lyg iš apačios į viršų – su labai didele pagarba. O be to, tiek tuomet, tiek ir visą gyvenimą man vyresnysis brolis buvo ir yra didelis autoritetas. Tada trumpam laikui atsirado širdyje dvejonė dėl pašaukimo, bet ji buvo neilgai“, – prisimena V. Tutkus.

Bet kokias abejones netrukus, matyt, įveikė genai – V. Tutkaus tėtis buvo karininkas, tad berniukas nuo pat kūdikystės kone kareivinėse ir poligonuose užaugo: jau šešerių puikiai šaudė, anksti pradėjo lankyti dziudo treniruotes, lavinti fizinę jėgą ir ištvermę.

O baigęs mokyklą, pats be tėvų žinios įstojo į Karo jungtinių pajėgų vadų mokyklą.

„Aš jau tada turėjau aiškų tikslą ir žinojau, kad noriu būti vadu. Ne techniku, ne kokios kitos specialybės žmogumi kariuomenėje, o tik vadu.

Tėčiui toks mano apsisprendimas, žinoma, širdį paglostė, bet mamai nemažai šoko įvariau. Ji buvo mokslų daktarė, katedros vedėja, iki pat paskutinės akimirkos tikėjosi, kad vis tik pasirinksiu kitokį kelią… Ji niekada nelinkėjo man tokio gyvenimo. Esame paskaičiavę, kad per gyvenimą teko net 17 gyvenamųjų vietų pakeisti, tai kokia mama savo vaikui tokios laimės linkės?

Tėčiams paprasčiau, bet kas galvoja apie mamas? Mes manome, kad galvojame apie mamas, bet iš tiesų mes tik apie save galvojame… Bet tai supratau tik vėliau, kai po mokslų baigimo buvau daugiau kaip dvejiems su puse metų išsiųstas į Afganistaną kariauti ir iš ten grįžęs radau pražilusią mamą…“ – slėpdamas akyse suspindusius lašelius, į langą ilgesingą žvilgsnį nukreipia V. Tutkus.

V. Tutkus sako niekada nesigailėjęs savo profesinio pasirinkimo, nors visa romantika ir heroizmas baigėsi vos pradėjus mokytis kartu su griežta disciplina ir psichologiniu parengimu būti atsakingam už kitų karių gyvybes. 

Aut. past.

Romantika greit išblėsta, o kare netrunki susidurti su visai kitokia realybe

V. Tutkus sako niekada nesigailėjęs savo profesinio pasirinkimo, nors visa romantika ir heroizmas baigėsi vos pradėjus mokytis kartu su griežta disciplina ir psichologiniu parengimu būti atsakingam už kitų karių gyvybes. 

Dar mažiau romantikos ir heroizmo yra pačiame kare.

„Jei tu esi karys ir tave kažkur siunčia valstybė, kuriai tu tarnauji, tu privalai vykti. Ir tai nėra pasirinkimo klausimas.

Mane išsiuntė į Afganistaną. Aš nė sekundės neabejojau, kad važiuoju padėti draugiškai afganistaniečių tautai. Tačiau ten patekęs netrukau suprasti, kad niekas ten mūsų nelaukė: prieš mus ten ginklą kėlė visi, kas jau gali ir kas dar gali. Nuo jauno iki seno.

Tokiame kare vienas po kito sužeidžiami ir žūsta tavo draugai. Nuolat matai kraują ir girdi švilpiančias kulkas. Ir tada karas netrunka pakeisti savo dvasią – tada tu jau kariauji nebe už kažką. Tu kariauji už savo draugus, o jie kariauja už tave. Atsiranda karių brolybės jausmas ir visa kita jau tampa antraeiliais dalykais“, – pasakoja V. Tutkus.

Pirmieji susidūrimai su mirtimi vadui atvėrė akis, kad vadovavimas kariams reikalauja ne tik strateginio mąstymo ir drąsos. Ir dabar prisimena pirmąjį mūšį, kuriame pirmiausia turėjo nugalėti pats save, kai suprato, kad kulkos sminga vos už kelių centimetrų nuo jo.

„Jausmas buvo labai artimas panikai, – prisimena V. Tutkus. – Tačiau baimė parodyti kariams, kad bijau, nugalėjo mirties baimę, ir tai tapo mano pirmąja tikra pamoka, kaip vadovauti mūšyje, kai įšokęs į apkasus, švilpiant kulkoms pamačiau du kareivėlius, ramiai valgančius konservus. Jie jau turėjo pusantrų metų kariavimo patirtį, tad pamatę mano iš nuostabos išsiplėtusias akis, tik tarstelėjo, kad vėliau pavalgyti tiesiog nebus kada…“

Ir pats buvo sužeistas, ir kitų gyvybes gelbėjo

Kiek V. Tutkus kare turėjo pamokų, šiandien jau nebesuskaičiuotų. Niekada neužmirš tų devynių karių, kurių ten neteko, tačiau kaip pats sako, mirtis, karo lauke, deja, nėra nei graži, nei didinga.

Jis pats nuo jos buvo atsidūręs vos per ištiestos rankos atstumą – draugai jį sužeistą išnešė iš karo lauko. Tačiau likimui jis neliko skolingas.

„Vienas iš ryškiausių karo įvykių, sieloje pasilikusių visam gyvenimui, tai, kaip pats išgelbėjau draugui gyvybę.

Kalnuotoje vietovėje, šalia kelių trobų kaimelio, mūsų būrys pateko į apšaudymą. Kai kulka pataikė į draugą, nežinau, kaip sugebėjau jį užsiversti ant nugaros su visu jo maišu ir ginklu (o tie mūsų maišai svėrė po 60 kilogramų), ir išnešiau jį iš mūšio lauko. Matyt, tuomet adrenalinas taip stipriai „kalė“, kad atsirado didžiulė fizinė jėga. Nė nepajutau, kaip kojos nunešė į kaimelį – suspėjau išgelbėti draugo gyvybę“, – prisimena generolas.

Ne be reikalo apie V. Tutkų jo vadovaujamos reidinės kuopos kariai Afganistano karo metu yra sukūrę dainą, kurioje yra tokie žodžiai: „Žinojom, kad išvesi net tada, kai durys į Anapus jau atidarytos. Ko nelinksmas Tu, husare mūsų? Tavo munduras mūsų akyse nesuteptas.“

Kartu su V. Tutkumi tarnavę vyrai jį iki šiol vadina žodžio žmogumi. Pats V. Tutkus sako, kad pažado vertė yra tarsi jo kraujo ląstelių sudedamoji dalis, matyt, jam iš tėčio karininko perėjusi genetiškai, bet tai tikriausiai gali suprasti tik karininkai.

Aut. past.

Niekada nesulaužė duoto žodžio

Kartu su V. Tutkumi tarnavę vyrai jį iki šiol vadina žodžio žmogumi. Pats V. Tutkus sako, kad pažado vertė yra tarsi jo kraujo ląstelių sudedamoji dalis, matyt, jam iš tėčio karininko perėjusi genetiškai, bet tai tikriausiai gali suprasti tik karininkai.

„Duoto žodžio laikytis nėra paprasta nei kovos lauke, nei paprastame gyvenime, todėl prieš kažką žadėdamas, visada gerai apgalvoju, ar galėsiu tesėti.

Baigiant karo mokyklą, mums pulkininkas pasakė tai, kas įstrigo visam gyvenimui: jūs esate ypatingi tuo, kad turite karininko žodį. Galite jį dalinti į dešinę ir į kairę. Tik iki tol, kol vieną kartą jį sulaužysite. Aš savo karininko žodžio nesulaužiau.

Geriausias melo detektorius yra veidrodis. Šiandien į jį žiūrėdamas aš nenusuku akių nuo žmogaus, kurį jame matau. Aš didžiuojuosi tuo žmogumi ir gerbiu jį už visus jo gyvenimo pasirinkimus, kurių įvertinimu ir tapo generolo laipsnis“, – sako V. Tutkus.

Generolo laipsnis – ne tik V. Tutkaus nuopelnas

Tačiau garbingas generolo laipsnis – ne tik paties V. Tutkaus nuopelnas.

„Šiandien aš nebūčiau generolas, jei nebūtų tos Moters, kuri visą gyvenimą paskui mane ėjo net ir į pasaulio kraštą. Tos Moters, kuri dėl meilės atsisakė akademinių perspektyvų, karjeros, patogaus gyvenimo ir absoliučiai visko. Tos Moters, kuri visą gyvenimą manęs laukė, kad ir kur aš bebūčiau. Ir ėjo šalia manęs, kad ir kur aš eičiau. Mano vienintelės viso gyvenimo Meilės. Mano Lilės.

Visada laukti ir besąlygiškai palaikyti, būti šalia bet kokiomis gyvenimo sąlygomis ir išgyvenant bet kokius išbandymus, ir taip beveik 40 gyvenimo metų, yra ne mažesnis pasiekimas nei tas, kuris pripažįstamas įteikiant ordiną ar suteikiant laipsnį. Todėl aš Lilei visada kartojau, kad tai ne aš generolas, tai mes generolai“, – sako V. Tutkus.

Geriausias melo detektorius yra veidrodis. Šiandien į jį žiūrėdamas aš nenusuku akių nuo žmogaus, kurį jame matau. Aš didžiuojuosi tuo žmogumi ir gerbiu jį už visus jo gyvenimo pasirinkimus, kurių įvertinimu ir tapo generolo laipsnis.

V. Tutkus

Niekada nesakyk „niekada“, bet yra vienas „bet“

Prieš dvejus metus jis neteko viso savo gyvenimo meilės. Tą lemtingą dieną Lilijai užmigus ir daugiau nebepabudus, po pirmojo šoko jis netruko suprasti, kad gyvenimas be jos nesustojo, bet per akimirką staiga tapo kitoks.

„Ji visada buvo šalia manęs. Be jos šiandien nebūčiau tuo, kuo esu.

Kai grįžęs iš Afganistano 5 valandą ryto pabeldžiau į jos tėvų namų duris ir paprašiau jos rankos ir širdies, nė nenumaniau, kad netrukus mums susituokus, teks krautis lagaminus ir traukti į Karakumų dykumos vidurį, kur buvau siunčiamas tarnauti.

Lilė buvo puiki odontologė, kuriai buvo prognozuojama įspūdinga akademinė karjera, tačiau viso to ji nedvejodama atsisakė ir, susikrovusi lagaminą, išvažiavo su manimi į dykumą, kur stigo net vandens. Ji visur vyko kartu su manimi, kai kitų karininkų žmonos dėl tokių nepalankių gyvenimo sąlygų grįždavo į savo tėvų namus.

O vienas iš svarbiausių dalykų, už kurį esu labai dėkingas žmonai, kad mūsų sūnus – lietuvis. Ji, būdama ukrainietė, Taškente baigusi medicinos mokyklą ir turėdama ten puikių ryšių medicinos srityje, ryžosi gimdyti Lietuvoje, pavadinti sūnų Vytauto vardu, nes man buvo nepaprastai svarbu, kad mūsų sūnus būtų lietuvis, – sako V. Tutkus. – Mano gyvenimas buvo kupinas laimės, nes visada klausiau savo širdies ir turėjau šalia Ją. Ir nors visi man sako, kad niekada nesakyk „niekada“, bet man atrodo, kad jau niekada nebebus šalia manęs kitos moters. Šioje žemėje nėra tokios, kuri galėtų pakeisti mano Liliją. Likimas ją išsivedė, bet mano meilės neišsinešė.“

Politinė reklama bus apmokėta iš Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos PK sąskaitos. Užs. Nr. 50