Gydytoja reabilitologė: „Svarbu žinoti savo saugiklius ir neleisti jiems perdegti!“

Taip jau sutapo, kad su Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) ir Kėdainių ligoninės gydytoja reabilitologe, Lietuvos gydytojų sąjungos Kėdainių skyriaus vadove Raimonda AUGIENĖ pokalbiui susitikome tuo metu, kai visa šalies medicinos bendruomenė buvo šokiruota dėl jauno gydytojo savižudybės. Gal todėl kalba pirmiausiai pakrypsta apie tai, kaip svarbu yra rūpintis savimi, nes tik tada bus galima padėti kitam…

– Gydytoja, su kokiomis mintimis keliavote šiandien į darbą?

– Esu laiminga, kad gyvenimas susiklostė taip, kad turiu darbą, į kurį kiekvieną rytą einu džiaugdamasi ir lydima tik pačių geriausių jausmų. Žinoma, dienų pasitaiko visokių, kaip ir visi, esu tik paprastas žmogus – kai pavargstu, gerų emocijų lieka kur kas mažiau.

Stebiu save ir žinau savo organizmo gynybinius saugiklius, kurie gelbsti nuo perdegimo darbe – kai vos pramerkusi ryte akis pagaunu save skaičiuojančią, kiek šiandien reikės pacientų priimti, pradeda gąsdinti darbo krūvis, ima atrodyti, kad laukia ilga ir sunki diena – suprantu – jau esu pavargusi, suirzusi ir atėjo metas atsipūsti. Poreikį pailsėti ir pasikrauti jėgų pajuntu maždaug kas 3 mėnesius.  Tuomet pasidarau sau ilgesnį savaitgalį, pasiimu keletą laisvų dienų ar susiorganizuoju rimtesnes atostogas – viena ar kartu su šeima atitolstu nuo darbo, buities, pakeičiu aplinką, ištrūkstu iš namų. 

Negalima ignoruoti savo pojūčių. Mediko darbas reikalauja didžiulės atsakomybės, atsidavimo ir meilės, tad labai svarbu būti sąmoningiems, stebėti save ir laiku bei tinkamai savimi pasirūpinti, kad vėliau galėtum tinkamai atlikti savo darbą – rūpintis pacientais.

– Akivaizdu, kad pasirinktu gyvenimo keliu esate patenkinta. Kaip jį atradote?

– Gana anksti pajutau, kad noriu kuo greičiau pradėti pati save išlaikyti. Kadangi mama mane augino viena, mačiau, kad jai nelengva finansiškai.

Man pasisekė, kad dar suspėjau į benuvažiuojantį traukinį, kuomet po 8 klasių buvo galima stoti į aukštesniąją mokyklą, kurioje gauni ir vidurinį, ir aukštesnįjį išsilavinimą, ir specialybę. Įstojau į Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą, čia įgijau slaugės profesiją. Vėliau tęsiau studijas Kauno medicinos universitete.

Mediciną pasirinkau, nes tai atrodė perspektyvi ir įdomi specialybė. Be to, gimtajame Šiaulių krašte aukštesniojo mokslo įstaigose siūlomų studijų krypčių skaičius buvo ribotas, tad teko rinktis iš to kas yra. 

– Esate gydytoja reabilitologė, kodėl rinkotės būtent šią specializaciją?   

– Baigusi slaugos studijas kurį laiką dirbau Šiaulių ligoninės intensyvios terapijos skyriuje, čia paragavau labai ekstremalaus darbo. Bestudijuodama universitete praktiką atlikau kardiologijos skyriuje, pirminę rezidentūrą – Klaipėdos priėmimo, chirurgijos skyriuose. 

Prieš apsispręsdama, kurią medicinos gydytojo specializaciją rinktis, buvau susipažinusi ne tik su daugeliu jų darbo specifika, bet ir kaip ji veikia gydytojų gyvenimo būdą. Mačiau, kad medikai, dirbantys tose srityse, kur reikalinga skubi pagalba, dažnai turi didžiulius darbo krūvius, patiria daug streso, jiems neretai sudėtinga derinti darbą ir šeimą. Tokie profesionalai turi atsiriboti nuo žmogaus emocijų, pergyvenimų, veikti greitai, žmogaus kūnas pradedamas vertinti kitaip nei paprastai. 

Supratau, kad man norisi ilgesnio, gilesnio ryšio su pacientu. Be to, aš tvirtai žinojau, kad mano prioritetas pirmiausiai bus šeima, norėjau turėti galimybę skirti laiko šeimai, vaikams, o šalia eitų ne ką mažiau svarbus darbas bei visuomeninė veikla, kuri visada buvo mano gyvenime. 

Dar suvokiau, kad vis tik ligos, susirgimai yra ne kas kita, o gyvenimo būdo pasekmė, kad nemažą dalį jų, laiku susiėmus, galima sutvarkyti keičiant savo gyvenimo įpročius – mitybą, judėjimą, susikuriant daugiau pozityvo. Norėjau dirbti ten, kur galėčiau žmonėms tai parodyti, to išmokyti.

Viską įvertinusi rinkausi tokią specializaciją, kuri būtų ne tik įdomi, bet ir leistų gyventi bei veikti taip, kaip noriu, visus mano lūkesčius ir atitiko būtent reabilitologija.

– Kodėl įgijusi slaugės specialybę dar suskubote studijuoti ir universitete?

– Universitetas atsirado dėl to, kad norėjosi daugiau žinių. Iki šiol jaučiu poreikį mokytis, sužinoti daugiau, geriau suprasti, sekti medicinos mokslo naujienas. Net ir baigusi studijas universitete nuolat ir toliau siekiu žinių.  

Štai ir šiuo metu tobulinuosi dvejose kineziologijos mokyklose. Porą savaitgalių per mėnesį skiriu šiems mokslams, kur dėstytojai iš įvairių pasaulio šalių dalinasi savo patirtimi taikant kineziologiją kaip judesiu besiremiantį diagnostikos ir gydymo metodą. Dar domiuosi rytų medicina, išmokau daryti akupunktūrą.

Taip pat nuolat lankausi įvairiuose seminaruose, skaitau profesinę literatūrą, periodiką ir t.t. 

– Kokie yra svarbiausi naujausi reabilitologijos ir kineziologijos mokslų atradimai, pastebėjimai?

– Vis tik nepaisant didžiulės šiuolaikinės medicinos pažangos, geriausi pasaulio reabilitologijos bei kineziologijos specialistai, nors ir  pateikdami daugybę naujausiais moksliniais tyrimais paremtų gydymo metodikų, ir toliau akcentuoja mums visiems nuo mažų dienų puikiai žinomą geresnės sveikatos sąlygą – judėjimo svarbą.

Kai žmogus užmiršta savo prigimties pobūdį, kad jis yra sukurtas judėti, labai greitai pajuntamas sveikatos blogėjimas. Nebūtinai tai bus atramos-judėjimo sistemos sutrikimai ar skausmai. Dėl nepakankamo aktyvumo žmones gali varginti kone kiekvieno organo problemos – kentės silpniausia organizmo vieta.

Kiekvienam būtina suvokti judėjimo, mankštos svarbą ir nė neieškoti lengvų išeičių – tikrai pasaulyje neegzistuoja stebuklinga vienintelė tabletė, kuri išspręstų visas sveikatos bėdas. Medikamentai dažnai yra tikrai nepakeičiami, tačiau šalia jų geriausiam rezultatui pasiekti būtinas ir tinkamas savalaikis judėjimo krūvis. Nesakau, kad tai turi būti intensyvus sportas – kiekvienam fizinis aktyvumas turi būti pritaikytas pagal poreikį ir galimybes. 

– Kokiomis sveikatos problemomis dažniausiai skundžiasi jūsų pacientai?

– Vyrauja nugaros skausmai, daugiausiai kaklo ir juosmens srities. Kad ir kaip keista galėtų pasirodyti, bet nemaža dalis nugaros skausmų yra emocinių, psichologinių sukrėtimų pasekmė. Pacientų pasiteiravus, ar prieš užklumpant nugaros skausmams teko išgyventi stiprų stresą, paprastai kone pusė jų prisipažįsta, kad turėjo rūpesčių darbe ar šeimoje, po kurių ir „surakino“ nugarą.

Ir tai nėra nieko nuostabaus – dėl streso, įsitempus raumenims, sumažėja sąnarių, slankstelių paslankumas, suprastėja jų ir aplinkinių audinių kraujotaka, aprūpinimas deguonimi. Visų šių procesų išraiška – skausmas. Nugaros skausmų gydymas paprastai reikalauja nemažai laiko, pastangų ir valios. 

Kita gausi kategorija atvejų – ligoniai, patyrę traumas, pooperaciniai pacientai. Čia dažniausiai džiaugiamės itin greitais ir gerais reabilitacijos rezultatais. 

Apskritai kartu su pacientais, siekdami vieno tikslo – geresnės judėjimo kokybės, gauname labai gerą grįžtamąjį ryšį. Kai stengiuosi tik aš viena, rezultatai dažnai neatitinka nei mano, nei pacientų lūkesčių. Tačiau džiugu, kad tokių atvejų nėra itin daug.

– Kas darbe jus labiausiai džiugina?

– Savaime aišku, kad didžiausią pasitenkinimą suteikia  geri pacientų reabilitacijos rezultatai. Mano didžiausias pasiekimas yra, kai bent kelios vyresnio amžiaus moterys, mūsų močiutės pasako, kad džiaugiasi mažesniais nugaros skausmais, po to, kai buvo įtikintos mankštintis, lankytis miesto treniruoklių aikštelėse. Džiugu, kai žmonės suvokia, kad gydant nugaros skausmus, nereikia skubėti, verstis per galvą norint padaryti stuburą absoliučiai sveiku, vyresniame amžiuje tai vargiai įmanoma, svarbu, kad būtų pasiekta būklė, leidžianti kokybiškai judėti, pačiam apsitarnauti jaučiant kuo mažiau skausmo.

– Atrodo, kad gydytojo darbe itin svarbu ne tik medicinos žinios, bet ir mokėti susikalbėti su pacientais? 

– Tikrai taip. Kokybiška komunikacija tarp gydytojo ir paciento yra vienas iš svarbiausių sėkmingo gydymo elementų. Gydytojas gali daug visko paskirti, susakyti, bet jei ligonis nieko nedarys, tai ir labai gerų rezultatų neverta tikėtis. Tai ypač ryšku reabilitacijoje.

Todėl stengiuosi pacientams kuo aiškiau viską papasakoti, kad jie suprastų, kaip kas vyksta, kodėl ir ką reikia daryti. 

Vienas geriausių šalies reabilitologų prof. Aleksandras Kriščiūnas mums universitete vis kartojo, kad pagrindinė reabilitologo užduotis yra sugrąžinti pacientui ligą, t.y. kad žmogus suvoktų, jog jis serga, jog tokią būseną sukėlė tam tikri netinkami įpročiai. Kad į šią problemą galima pradėti žiūrėti kitaip ir ją pamažu spręsti. 

Siekiu, kad mano pacientai suvoktų, jog savo sveikatos būklei jis pats daro didelę įtaką ir tik jis yra pajėgus gerinti ją atsakingai vykdydamas gydytojo nurodymus. Deja, sutinku nemažai ligonių, kurie kratosi savo atsakomybės ir ligos gydymą užkrauna tik ant mediko pečių. 

Pagrindinis mano tikslas – mankštos įgūdžio suformavimas. Mat nemažai pacientų nori keleto masažų, malonių vandens procedūrų ir viliasi, kad tai padės visam laikui, šnekamės, kad tai tik laikinai pagelbėjančios priemonės.

Smagu, kai žmogus sėkmingai praeina reabilitaciją, pasiekia norimą rezultatą, išeina suvokęs, ko jam reikia, kaip gyventi toliau. Džiugu, kad absoliučiai didžiosios dalies mano pacientų būklės pradeda gerėti. 

Liūdina tik užsibuvę skausme, kankinami depresijos pacientai, kai pagelbėti tegali labai mažai. 

– Matau, kad mums kalbantis jūsų darbo kabinete, sėdite ne ant paprastos kėdės, bet ant masažinio kamuolio. Taip rodote pavyzdį pacientams ar saugote savo sveikatą?

– Ir taip, ir taip (šypsosi). Akivaizdu, kad aš taip pat, kaip ir visi, esu lygiai toks pats žmogus, tad ir man galioja tie patys gamtos dėsniai – jei nejudėsiu, gyvenimo būdas bus neteisingas ir mano sveikata suprastės. To visai nesinori. Gera sveikata reiškia energingumą ir galimybę gerai atlikti savo darbą – tiek šeimoje, tiek profesinėje ar visuomeninėje veikloje.

Pacientai pastebi, kad kartais darbe sėdžiu ant pripučiamo kamuolio, pasidomi, ar ir jiems reikėtų taip daryti. Iš tikrųjų masažinis kamuolys leidžia dažniau keisti svorio centrą, kūno padėtį – tai gerai organizmui. Tačiau kasdien aš ant jo nesėdžiu ir to daryti nerekomenduoju ir jums. 

Kad nebūčiau batsiuvys be batų, taip pat dar kone kasdien mankštinuosi. Anksčiau lankydavau sporto klubą, tačiau dabar dėl laiko trūkumo vakarines treniruotes klube teko pamiršti, jas pakeičiau rytine mankšta namuose. Atsikeliu ankščiau ir mankštinuosi.

– Vis kalbame apie darbą. Ar turite pakankamai laisvalaikio, ką mėgstate veikti po darbų?

– Džiaugiuosi, kad pavyksta viską susidėlioti taip, kad dažniausiai turiu gerą darbo ir poilsio balansą. Man labiausiai patinkantis laisvalaikio praleidimo būdas yra kelionės, lankymasis kultūriniuose renginiuose ir knygos.

Patinka keliauti tiek po Lietuvą, tiek apsilankyti svečiose šalyse. Porą kartų per metus susirandu pigių skrydžių į užsienį ir išvykstu su vyru, vaikais ar draugėmis. 

Labai patinka lankytis kultūriniuose renginiuose – teatre, koncertuose ir pan. Dieną dažniausiai užbaigiu su knyga.

– Pasinaudodama proga paklausiu jūsų rekomendacijos, ką rekomenduotumėte perskaityti?

– Man labiausiai atmintin įsirėžė gydytojo Akselio Munthe autobiografinis kūrinys „Knyga apie San Mikelę“, dar viena nuostabi knyga yra Marko Aurelijaus „Pačiam sau“, įspūdinga yra mano autoriteto Vydūno kūryba. Šiuo metu skaitau naujausią Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Petro imperatorė“. 

– Užaugote Šiaulių krašte, dabar gyvenate Kėdainiuose, kuo šis miestas jus suviliojo?

– Į Kėdainius atitekėjau. Mūsų su vyru pažintis užsimezgė mano grupiokės vestuvėse. Kai nusprendėme kurti šeimą, svarstėme, kur bus mūsų namai. Mano vyras augo Kėdainių rajone, po agronomijos mokslų grįžęs į gimtąjį kraštą dirbo bendrovėje „Dotnuva Baltic“, kurioje yra iki šiol.

Rinkomės tarp Klaipėdos, kur tuo metu dirbau aš, Kauno ir Kėdainių.

Nusprendėme kurtis Kėdainiuose. Didmiestis manęs netraukė, o Kėdainiai pasirodė tobula vieta gyventi, dirbti ir auginti vaikus. Mano pirmieji apsilankymai, pasivaikščiojimai po Kėdainius paliko pačius šilčiausius prisiminimus – miestas pasirodė jaukus, gražus, aš gerai čia jaučiausi.

Be to, Kėdainiai tenkino visus mūsų poreikius – turtingas kultūrinis gyvenimas, o jei nori jo daugiau, Kaunas, Šiauliai ranka pasiekiami, taip pat aukšto lygio vaikų ugdymo įstaigos, gausus popamokinės veiklos pasirinkimas. 

– Jūsų vyras ne medikas. Ar sudėtinga suderinti profesines ambicijas ir šeimyninį gyvenimą?

– Manau, kad visai nesvarbu sutuoktinių profesijos, daug reikšmingiau, kad abiejų vertybės sutaptų. Mes su vyru esame panašūs, mūsų charakteriai nedaug kuo skiriasi. Abu labai vertiname savo šeimą ir darbus. Tiek jis, tiek aš grįžę po intensyvios darbo dienos kurį laiką mėgstame pabūti ramiai, su niekuo nebendrauti. Tad namuose sukamės tylėdami, kiekvienas užsiimame savais darbais.

Tačiau vakarienę stengiamės valgyti visa šeima kartu. Mūsų dvi paauglės dukros paprastai iš savo užsiėmimų taip pat grįžta tik vakare, tad susėdę vakarienės turime puikią progą ramiai pasidalinti įspūdžiais, kaip praėjo kiekvieno diena. 

– Ar dukros jau galvoja apie būsimas profesijas, norėtumėte jas matyti medikėmis? 

– Leidžiu mergaitėms rinktis pačioms. Kalbamės, aptariame, patariame joms. Mano vyresniosios, keturiolikmetės, dukros svajonė jau keli metai iš eilės nesikeičia, ją traukia būti kirpėja. Mes su vyru pritariame jos pasirinkimui, svarbu, kad būtų profesionalė ir mylėtų savo darbą. Man visos profesijos yra lygiavertės. Apskritai laikausi nuomonės, kad visi žmonės yra vienodai vertingi ir niekas nėra svarbesnis ar geresnis.

Tokius požiūriu vadovaujuosi ir darbe. Visi pacientai man yra vienodai svarbūs. Kiekvienas į kabinetą užėjęs ligonis yra tik pacientas ir visiškai nesvarbi  nei socialinė, nei turtinė jo padėtis. 

– Ir vėl nejučia grįžtame prie jūsų darbo. Kiek metų dirbate reabilitologe? Kas keitėsi per šiuos metus?

– Reabilitologe dirbu jau 13 metų ir matau, kad per šį, palyginus ne tokį ilgą, laiko tarpą daug kas keitėsi. Turbūt didžiausią pokytį matau pacientų tarpe. Pirmiausiai tai ženklus pacientų amžius jaunėjimas, tačiau džiugina žmonių motyvacijos bei sąmoningumo augimas. 

Šiuolaikiniai pacientai turi daugiau informacijos, geriau suvokia savo organizmo sandarą, funkcionavimą, tad su jais daug lengviau kalbėtis.

– Nemažai medikų skundžiasi pacientų kultūros stoka. Kaip jums sekasi su jais sutarti? 

– Suprantama, kad kiekvienas pacientas ateina su savo skausmu ir bėda. Kai žmogui skauda, nereikia norėti, kad jis būtų puikiai nusiteikęs. Pacientai užeina į kabinetą pavargę ne tik nuo savo skausmo, bet ir nuo laukimo, ilgų eilių, o jei dar niekas dorai nepaaiškino, kas su juo vyksta ir paleido su per mažai informacijos, tada ir kyla daug nerimo ir nepasitenkinimo. Suvokus tai, bendravimas įgauna daugiau empatijos. Tačiau, nepaisant to, vis vien liūdina, kad kai kuriems pacientams labai trūksta vidinės kultūros.

Pati esu patyrusi ir skausmo, ir netekčių, tad suprantu ir savo pacientus, jausti liūdesį ir nepasitenkinimą yra visiškai natūralu, bet reikia nepamiršti, kad visi esame žmonės – privalome vieni kitus gerbti.

– Kas jūsų nuomone svarbiausia bendraujant su pacientais? 

– Bendraudama su pacientais pirmiausiai siekiu išsiaiškinti žmogaus lūkesčius, padėti jam su negalavimu susidraugauti ir išeiti į kokybiškesnį gyvenimą. 

Kaip jau sakiau, žmonės dažnai nori, kad kažkas prisiimtų jų bėda ir ją išspręstų, aiškinu, kad liga yra tavo paties ir reikia žiūrėti, kaip ją spręsti – gydytojas tikrai nėra visagalis. Tačiau, kad pacientas tai suprastų, reikia ilgesnio ramaus pokalbio, deja, gydytojai dažnai tam neturi laiko, dėl ko dažniausiai ir kyla komunikacijos bėdų.

Džiugu, kad Kėdainiuose turime įvairių reabilitacijos procedūrų – ir vandens, ir povandeninis masažas, ir perlinė vonia, vandens mankštos, fizioterapija, masažai, mankštos. Gydymo bazė tikrai pakankamai turtinga. Stengiamės sudaryti mažesnes grupes, kuriose būtų dirbama su panašias problemas turinčiais pacientais, taip pasiekiamas daug geresnis rezultatas.

Dar labai svarbu pacientams išaiškinti, kodėl vienos ar kitos procedūros yra skiriama būtent toks kiekis. Tarkime, jei pusę amžiaus žmogaus stuburas badavo, buvo neapkrautas, aš negaliu staiga jam skirti didelių krūvių, nes tai tik dar labiau pakenks, negali būti per daug procedūrų. 

– Koks didžiausias iššūkis jūsų darbe?

– Šiuo metu esu pasinėrusi ir į gydytojų profsąjungos veiklą. Dabar tai didžiausias mano iššūkis, kuris prasidėjo prieš porą metų, kai kolegos išrinko profesinės sąjungos „Lietuvos gydytojų sąjunga“ Kėdainių filialo pirmininke. 

Kėdainių rajono gydytojų profsąjungoje yra apie 100 narių, didžioji rajone dirbančių gydytojų dalis yra šios profsąjungos nariai.

Kėdainiuose veikia ir slaugytojų profesinė sąjunga. Nutarėme ją sujungti su gydytojų, tad dabar turime jungtinę  profesinių sąjungų atstovybę, aš kuruoju jas abi. 

Vadovavimas profesinėms sąjungoms labai svarbi ir prasminga veikla, padedanti gerinti medikų darbo sąlygas – tai bendravimas su administracija ir kolektyvu, jo vienijimas, prisitaikymas prie darbo sąlygų, siekis turėti jas kokybiškas.

– Kokios, jūsų nuomone, yra skaudžiausios Lietuvos medicinos sistemos problemos?

– Nors medikų nepasitenkinime Lietuvos medicinos sistema darbo užmokestis dažnai figūruoja, vis tik didesnė problema yra darbo organizavimo klausimai – krūviai, eilės ir pan. Nemenkas gydytojų skaudulys – elektroninė sistema esveikata.lt, jos pritaikymas darbe. Nors ši sistema turi nemažai privalumu, tačiau kol kas ji vis dar stringa ir „suvalgo“ daug brangaus gydytojų laiko.

Gydytojai dažnai turi dirbti ne tik savo darbą, bet ir socialinio darbuotojo, psichologo. Aišku, kiekvienas medikas kažkiek turi turėti psichologijos žinių, bet jei būtų pakankamai specialistų, būtų galima perduoti spręsti problemą tiems, kurie specializuojasi psichologijoje.

– Ko reikia, kad žmogus kuo ilgiau išliktų geros sveikatos?

– Be viso to, ką kiekvienas gerai žino, kad sveikatai yra palanki mityba, judėjimas, gerai savijautai labai svarbu ir pozityvas. Mylėti save, skirti sau laiko, daugiau šypsotis. Reikia keisti požiūrį į negandas, o kad bėda taptų mažesnė, į ją tereikia pažiūrėti kitaip – kaip į pamoką, kaip į galimybę augti, stiprėti, keistis, tobulėti, tapti geresniu, kantresniu. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra savi iššūkiai – reikia juos įveikti, o ne skubėti pasiduoti. Būkime stiprūs ir tikėkime šviesia ateitimi! Gyvenimas mus myli!