Gražiam sodui susirišti reikia trijų dienų

Gailių sodyboje per savaitgalį nupinti 37 sodai puošia Josvainių bažnyčią ir Paaluonio bendruomenės centrą

Agota SPIEČIŪTĖ

Pernai į UNESCO reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta šiaudinių sodų rišimo tradicija pavilioja vis daugiau kraštiečių. Gailių sodyboje antrą kartą surengtas net specialus šiam amatui įvaldyti skirtas pleneras. 37 sodai ir sodeliai  į namus sugrįš dar negreitai. Dabar jie puošia Josvainių Visų Šventųjų bažnyčią ir Paaluonio bendruomenės centrą. 

Kėdainių rajono Pernaravos seniūnijos Blandžių kaime gyvenanti ūkininkų Gailių šeima savo sodyboje antrus metus suburia kelias dešimtis norinčiųjų mokytis rišti sodus. Jiems talkina Krašto kultūros premijos laureatė, meno kūrėjo statusą turinti tautodailininkė, Dailės draugijos pirmininkė, galima sakyti užkietėjusi ir nepailstanti įvairių tradicinių amatų krypčių puoselėtoja josvainietė Albina Mackevičienė.

Irena ir Romualdas Gailiai jau anksčiau yra pasukę meninių ieškojimų keliu. Moteris tapo aliejiniais dažais, karpo karpinius, mokosi siūti sau sukneles. Vyras drožinėja kaukes, net kankles yra pasigaminęs. Abu yra Kėdainių krašto dailės draugijos nariai. O pirmąjį įkvėpimą pajuto lankydamiesi Kelmės kultūros centro rengiamuose žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursuose. Kaip vaizdžiai sako A. Mackevičienė, „žmonės įsitraukė į meno pasaulį ir amatų liūną“.

Norinčiųjų dalyvauti dvigubėja

Dabar jų aistra sodai, todėl ir buria aplink save žmones, kurie nori to paties ir kurie gali kitus  pamokyti. Savo namų kieme jau antrą vasarą rengia stovyklą. I. Gailienė pati būrė žmones, kvietė savo pažįstamus ir giminaičius bei vaikus, anūkus, paragino Dailės draugijos narius.

Pernaravos seniūnijoje yra net aštuoni labai žingeidūs ir visko labai norintys Kėdainių krašto dailės draugijos nariai, todėl ten visokie amatai ne tik išbandomi, bet ir prigyja. Ne naujiena šilko tapyba,  kvilingas, vilnos vėlimas, karoliukai. Moterys yra draugės, jos vakarais susibėga ir ką nors vis veikia.

Pernai privačiame vasaros plenere dirbo 25 žmonės, o šiemet norinčiųjų padvigubėjo, bet pasitarus apsiribota 37 dalyviais. Buvo atvykusių ir iš Kauno, Šiaulių. Nerašę jokių projektų, negavę jokio valstybės finansavimo, žmonės nuo pradžios iki galo patys ėmėsi iniciatyvos ir veiklos. Visi kartu surengė tikrą plenerą ,,Šiaudų sodas sodelis 2“. Net dalyvio korteles pasigamino. Viskas taip, kaip ir priklauso. Šiemet surado, kas ir šiek tiek parėmė. Kiti darbais prisidėjo.

Krašto kultūros premiją 2021 metais pelniusi už etninės kultūros puoselėjimą, kultūrinį švietėjišką darbą su rajono gyventojais, ypač su jaunimu, bei aktyvią kūrybinę ir kultūrinę meninę veiklą Albina Mackevičienė tesi savo duotą pažadą: „Kaip dirbau, taip ir dirbsiu, kaip kūriau, taip ir kursiu“. Ji visomis savo žiniomis įvairiausiomis formomis dalinasi uždegdama ir įkvėpdama kitus.

Aut. past.

Apie pradžią

I. Gailienė pirmą kartą sodą mokėsi rišti Josvainiuose, kur buvo surengtas kelių dienų pleneras. Jame buvo 10 mokytojų iš visos Lietuvos. Ten jos abi su drauge Laima Bytautiene daugiausia gavo tik pakarpyti šiaudukų, bet naujokės pasidarė ir po mažyti soduką, išmoko padaryti paukštelį.

,,Kabojo arkoje tas mano sodas. Kabajo kabojo, bet jaučiau, kad sodo rišti dar nemoku, o ir ką išmokau kiek primiršau ir gimė ta mintis“, – sako I.Gailienė.

Dar po pirmo plenero Josvainiuose moteris sako kažkodėl pasiėmusi aukštaūgių rugių sėklos. Juos pradėjo auginti vienoje pakeltoje lysvėje. Užaugo 9 pėdai.

,,Tada 9 pėdai atrodė labai daug. Pernai su tais šiaudais ir padarėme pirmą blyną. Ir aš išmokau, ir mano draugės išmoko. Tai širdžiai geras, nematerialus dalykas“, – sako I. Gailienė, savo sodyboje subūrusi rišėjas. Labiausiai moteris džiaugiasi, kad ir jos vyras imasi šių darbų.

Ruošėsi iš anksto

Susirinkę ir šeštadienį 10 valandą ryto atidarę plenerą, dalyviai iš karto sėdo prie stalų ir pradėjo rišti. Darbui paskyrė ir visą sekmadienį. Pirmadienį – užbaigimas ir sodų puošimo etapas. Ketvirtą valandą vakaro pleneras buvo uždarytas.

Per tris dienas jo dalyviai surišo 32 didelius sodus ir 4 mažesnius sodelius. To niekaip nebūtų padarę per tokį laiką, jei ne Pernaravos miestelio moterys, kurios dar prieš plenerui prasidedant  kiek kuri galėjo puolė į talką. Pirmiausia reikėjo nukirsti rugius, kuriuos pasėjo Gailiai. Nukirtę  surišo net 62 pėdus. Dar kelias dienas susibėgę valė šiaudelius, karpė sąnarėlius ir juos rūšiavo sodeliams. Dalį teko vežtis į namus. Net 7 pėdus teko nuvalyti ir pačiai Albinai su anūkėmis. Elizabetė dar neturi 4 metukų, todėl jos pareiga su kiek didesne Vakare buvo nukarpyti varpas, o dar vyresnės mergaitės Katerina ir Evita juos tvarkė, karpė, rūšiavo.

Darbą dalyviams paspartino ir pernai įgytos žinios. Kas jau dirbo ne pirmus metus, mokėjo savarankiškai susikarpyti šiaudukus ir imtis darbo. Dalyviai batų dėžutėse turėjo jau prisidėję vienodo storio ir vienodo ilgio šiaudelių. O tie, kurie atvažiavo nežinodami nuo ko pradėti, buvo pamokyti nuo pat pradžios. Kurios mokėsi pernai, jau žinojo ir ko reikia puošybai. Tai buvo namuose angeliukų, paukštelių ir reketukų pasiruošę. Kas anksčiau užbaigė, vieni kitiems pagelbėjo.

Šiaudelius sodams reikia sukarpyti idealiai vienodo ilgio ir storio šiaudeliais, bet reikia žinoti paslaptį, kad matavimui turite pasiimti kitą daiktą, pagaliuką ar šakelę. Pagal šiaudelių krūvą matuoti negalima, nusikarpys netinkamai ir bus nelygus sodas.

Aut. past.

Pasileido kurti

Sodai atėjo iš pagonybės laikų, kai labai norėdami puošti savo buitį, žmonės sugalvojo šį puošybos būdą. Sodus būtinai kabindavo per vestuves prie jaunavedžių ir per krikštynas.

„Nedidelį sodelį parišdavo, kad vaikiukas turėtų kaip lavinti savo regėjimą. Sodas savaime sukdamasis mirguliuoja, vaikui stiprina regėjimą“, – sako A. Mackevičienė.

Susikarpę ir susidėję šiaudelius žmonės mokėsi, kaip pradėti darbą, kaip užnerti siūlą, kaip surišti ir pradėjo daryti tinklą tradicinio sodo piramidei.

,,Pradžią padarėme vienodą, o paskui jau įsipynė kūryba. Leidau laisvai ir kūrybingai užbaigti sodus“, –  sako A. Mackevičienė.

Todėl moteriai reikėjo ir šiek tiek patarti, ir net knygų parodyti. Kiti ir „Facebook“ socialiniame tinkle ieškojo pavyzdėlių.

Tokie plenerai labai suartina žmones.

 ,,Jų tikslas išreikšti kūrybiškumą ir bendravimas. Susibūrimas su daug metų pažįstamais daug duoda žmonėms dvasinio peno“, – sako A. Mackevičienė.

,,Rezultatas – labai graži paroda“, –  labai nuoširdžiai džiaugiasi I. Gailienė.

Rišėjų daugės

Dabar itin vertinti pradėtam amatui nereikia mokėti piešti. Sodams reikia meilės! Dar: kantrybės, kruopštumo ir laiko. Rajone daug rišėjų nėra. Bet jų bus. Jau šiemet Telšiuose vykusioje respublikinėje taikomosios tautodailės parodoje-konkurse ,,Iš Džiugo sakmių“ dalyvavo Kėdainių tautodailininkų A. Mackevičienės, I. Gailienės, Mildos Tamulevičienės, Marijos Eigirdienės ir  Aušros Steponkienės sodai.

Sodų rišėjų vardus vardija viena iš aktyviausių senojo lietuviško amato puoselėtojų A. Mackevičienė.

Plenere vyresniųjų patirtį ima ir pačios jauniausios rišėjos organizatorių anūkės būsimos pirmokės Katerina Zimkevičiūtė ir Aistė Gailiūtė. Abi surišo nemažus sodus.

Prieš metus per pirmąjį plenerą pagaminti sodai dar nesugrįžę į namus. Jie vis dar keliauja po parodas. Šiais metais pagamintus 22 didesnius sodus rengėjai nuvežė ir pakabino į Josvainių Visų Šventųjų bažnyčią. Jais Dievo namai išpuošti dar prieš Žolinių savaitgalį. Už puošybą padėkojo naujasis klebonas. Kitus – mažesniuosius – sukabino Paaluonio bendruomenės centre.  

Dar nebaigę rišti savo sodų žmonės plenere jau choru šaukė, kad kitas metais vėl atvažiuos.