Verta perskaityti – Glostyk, myluok, girk: nenuobodus šunų ir šuniukų auklėjimo vadovas

 Verta perskaityti – Glostyk, myluok, girk: nenuobodus šunų ir šuniukų auklėjimo vadovas

Rūta ŠVEDIENĖ

Tai nėra klasikinis dresavimo vadovas. Čia nerasite rekomendacijų, kaip per tris užsiėmimus išmokyti šunį sėdėti pagal komandą. Bet šioje knygoje aprašyti svarbūs principai, kaip veikia šuns organizmas ir kaip užmezgami santykiai su žmogumi.
Kiekvienas skyrius – tai trumpa linksma istorija apie tai, kaip suprasti šunį ir išmokyti jį suprasti jus. Čia paminėtos kone visos šunų problemos, taip pat būdai, kaip jas nustatyti ir išspręsti. O dar rasite atsakymus į nepatogiausius klausimus iš šuniško gyvenimo – kai kurie nusistovėję mitai bus tikrai sugriauti.

Man patiko knygos lengvas ir šmaikštus stilius, gerai, kad knyga suskirstyta trumpais skyreliais. Anastasija Bobkova ir Nadežda Pigareva yra taikomosios šunų elgsenos korekcijos ir dresūros mokyklos Rusijoje įkūrėjos.

Daugelį metų jos padeda šunų šeimininkams įveikti bendravimo su savo augintiniais problemas. Tūkstančiai klientų ir kursų lankytojų tvirtina, kad po Nastios ir Nadios vizito prasideda naujas patogus gyvenimas su šunimi.

Savo patirtį, grįstą giliomis teorinėmis žiniomis, jiedvi ir aprašo šioje knygoje. Katia Pronina yra redaktorė, padėjusi Nastios ir Nadios teoriją ir praktiką pateikti literatūrine forma. Knygą išleido leidykla „Liūtai ne avys“, vertėja – Rima Misiūnienė.

Skyrius „Ar šunys moka apgaudinėti?“

„Rašėme, kad šunų abstraktus mąstymas neišsivystęs, o dėl to jie nežino, kas yra kaltė, kerštingumas ir piktybiškumas. Bet viena žmogiška savybė jiems būdinga – gebėjimas meluoti. Šuo tikrai gali virtuoziškai meluoti ir specialiai, siekdamas naudos, klaidinti šeimininką. Tiesa, šuns melavimo mechanizmas šiek tiek skiriasi nuo žmogaus.

Gyvūnas, žinoma, nekuria apgaulės scenarijų, neprisigalvoja alibi ir nesistengia meluodamas nuslėpti nusikaltimų. Paklaustas, kas sugraužė tėtuko gitarą, joks šuo nebandys suversti kaltės žiopliukui Ariui iš gretimos laiptinės. Jis neprisimins, kas ją sugraužė, nuo nusikaltimo praėjus tiek 2 valandoms, tiek 3 sekundėms. O ir pats incidentas šuniui neatrodo blogas.

Šunys meluoja ne taip išradingai, mat nemoka galvoti abstrakčiai. Jiems pakanka sėkmingai sukurtos asociacijos. Tarkime, jūsų gauruotajam Tigriui lūžo dešinė letena. Kol ją skaudėjo, visi juo rūpinosi. Nelaimėlis šlubuoja, reikia jam padėti ant sofos užsiropšti, pakišti po nosim vištienos širdelių ir liautis šūkauti: „Ateik!“ – juk aišku, kad dabar šuniui ne komandos rūpi.

Anksčiau ar vėliau gudrutis susivoks, kad tarp jo šlubumo ir aplinkinių gerumo esama ryšio.
Veikia lygiai toks pats mechanizmas, kaip ir mokantis komandų.
Atėjai šaukiamas – gauni skanėstą. Šlubuoji – gauni meilės ir švelnumo dozę. Taip ant rankų melagėlį nešioti gali tekti kelis mėnesius, kol apgaulė išaiškės.

Vieną dieną jis ims šlubuoti nebe dešine, o kaire letena, arba užpakaline, o ne priekine. Nuo tos akimirkos lazaretą galima uždaryti – šuo fiziškai pasveiko, tik dvasiškai ne be nuodėmės, mat išmoko meluoti.

Įsivaizduojamas šlubumas, žinoma, apgaulė. Bet iš esmės tai yra fiksuotas elgesys be piktavališkų ketinimų. Šuo nenori mulkinti, tik tetrokšta, kad šeimininkas nelįstų auklėdamas ir šertų širdelėmis. Dėl to jis gali gulėti, sėdėti ir šlubuoti.

Kai kurie šeimininkai laiko šunis arčius, kurie moka apgaudinėti kitaip. Pavyzdžiui, pašalina tokiam Arčiui karputę nuo užpakalio ir užsega gaubtą, kad nelaižytų siūlės. Suprantama, operacija menka, bet štai Arčis griūva gaištančio liūto poza, prasideda tremoras, gyvenimas netenka prasmės. Ką galvoti šeimininkui? Komplikacijos po operacijos, sepsis, neišvengiama mirtis. Kas vyksta iš tiesų? Arčis tiesiog išsigandusi drama queen.

Nerimastingi ir dramatizuoti linkę šunys naujose situacijose dažniausiai sutrinka ir nemoka sutvardyti jaudulio. Todėl, užsegus gaubtą ar apvilkus liemene, jie gali vaizduoti mirštančius, purtytis ir inkšti.

Jei šeimininkas viską priima už gryną pinigą, tuoj pat čiumpa šuniuką ant rankų, maitina šaukšteliu ir bučiuoja užpakaliuką, gyvūnui nieko kito nelieka, tik vaidinti savo vaidmenį iki galo – šeimininkas savo reakcija tai paskatino. Jei jau jis ėmėsi slaugyti, vadinasi, mirtis jau čia pat. O nekreipiant dėmesio į laikiną negalią šuo su apsauginiu gaubtu netrukus vėl elgsis kaip anksčiau: sugebės apvožti gaubtu dubenėlį, kad pasiektų ėdesį ir vandenį, ras būdą pasisukti, kai norės į narvą, žinos, kurį šoną atsukti, kad pakasytų.

Kai kurie šeimininkai pasakoja, esą jų šuo apgaudinėja turėdamas piktų kėslų, mat jis vis dėlto ne šuo, o truputėlį žmogus.

Pavyzdžiui, sėdi visi terasoje, valgo šašlykus. Šuo sukiojasi šalia ir akimis prašo, kad ir jam
mėsos duotų. Bet nieks, žinoma, nepasiduoda provokacijoms. Atsisakęs bergždžių bandymų
paveikti šituos šykščius dvikojus, šuo patraukia savo šuniško darbo dirbti – aploja vartelius,
atseit, žiūrėkite, kažkas ateina.

Visi nueina pasitikti svečių, bet už vartų nieko neranda. Grįžę žvilgteli – ogi šašlykų nebėra,
teliko įžūlus, mėsos prisišveitęs apgavikas šuo. Iš tiesų prie vartelių jis lojo ne siekdamas visus apgauti, tiesiog gyvūnas yra labai susijaudinęs dėl nepasiekiamos mėsos ir ėmėsi kitos veiklos. Bet kartą gavęs dovanų be priežiūros palikto šašlyko, šį triuką pabandys kartoti – motyvacija geležinė.

Šunys, žinoma, kilniaširdžiai, bet jiems rūpi tik sava nauda. Kad ir kokios aplinkybės susiklostytų esant asociacijai „X veiksmas – pelnas Y“, nereikėtų čia ieškoti nei ypatingos apgaulės, nei įtvirtinto elgesio.“

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video