Gėlė, pražydusi pačiomis gražiausiomis spalvomis

Kas ji?

Tai besiskleidžiantis gėlės žiedelis.

Žiedelis, kuriam reikia ne saulės ir lietaus, bet… galimybės kurti.

„Kas yra menas? Man tai – gyvastis, spalvų spektras, atradimai. Tai – mano viltis, savotiškas energijos šaltinis. Norisi tikėti, kad ir kitiems žmonėms menas yra ta nauda be naudos. Jei taip yra, tuomet lyg ir savaime aišku, jog menas neatsiejamas nuo mūsų, o tai, kas neatsiejama, yra svarbu“,  – įsitikinusi dotnuviškė Kėdainių šviesiosios gimnazijos moksleivė, XII dramaturgų konkurso „Išskleisk kūrybos sparnus“ III vietos laimėtoja Gabija MATKUTĖ (16 m.).

Apie meną, kūrybą, sau keliamus iššūkius bei svajones – pokalbyje su šia žavia jaunąja kūrėja, kurios pjesė „Anoniminė antiutopija“ Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos dėka išvydo dienos šviesą bei visai neseniai buvo pristatyta ir Kėdainių bendruomenei.

Savęs ieškojimas

– Gabija, kokiomis aplinkybėmis susipažinai su teatru? Ar jis tave lydėjo nuo pat mažens?

– Su teatru susipažinau ganėtinai anksti, Akademijos kultūros centro Dotnuvos skyriaus vedėjos Danguolės Špokienės dėka. Tiesa, tai buvo visiški pabandymai, tiek, kiek galima padaryti dirbant su vaikais. Tačiau greičiausiai būtent tie pasirodymai ir supažindino su teatro pasauliu ir paskatino mane juo domėtis…

– O kūryba?

– O kūryba mano gyvenime atsirado dvylikos metų, visai atsitiktinai tiesiog nusprendžiau pabandyti.

– Kokie gi buvo tie pirmieji kūrybiniai pabandymai?

– Tai buvo keli eilėraščiai (šypteli)…

– Kad jau prakalbome apie kūrybą, kiek ji tau artima?

– Jei kūrybą traktuosim kaip rašymą, tuomet taip, žodis man yra be galo artimas. Juo galiu stebėti save, galiu išreikšti pasauliui, kaip matau jį patį, bei… Kūryboje netrūksta iššūkių, kuriuos galiu pati sau kelti. O tai man be galo svarbu – nuolat skatinti save tobulėti, būti procese.

– Kokius iššūkius sau keli?

– Stengiuosi išbandyti vis naujus žanrus, turtinti savo žodyną, gryninti stilių. Pagrindinis iššūkis kaskart perlipti pačiai save, kritikuoti, jausti, kaip galiu save tobulinti.

– Kas inspiravo „gadinti popierių“, kokie atsitiktinumai ir objektyvios aplinkybės padėjo susikristalizuoti šiam norui pradėti kurti?

– Tiesiog yra tas kažkoks pojūtis, kai suprantu, jog dabar noriu kažką pasakyti. Labai dažnai atrodydavo, jog vaikštau po namus viena ir kalbu su savimi, savaime pradėjau galvoti, kad kažkas su manimi negerai, taip neturi būti. Po to pabandžiau užrašyti tai, kas iš manęs liejosi savaime, ir paaiškėjo, kad tai ir yra toji kūryba. Žinoma, dabar dirbu visiškai kitaip, tačiau tokie buvo tie pirmieji kartai.

Pjesė, išvydusi dienos šviesą

– Tai, kad kūryba tau išties artima, faktai kalba už save. Visai neseniai Kėdainių muzikos mokykloje įvyko Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos spektaklis „Anoniminė antiutopija“, o pjesę šiam spektakliui parašė ne kas kitas, o tu, Gabija. Papasakok, apie ką yra ši pjesė bei kokios temos joje paliečiamos?

– Regis, mokslo metų pradžioje, po pamokos, prie manęs priėjo mano lietuvių kalbos mokytoja Dalia Pabarčienė, su kuria jau pirmais mano metais gimnazijoje pradėjome dirbti kūrybinėje sferoje. Ji pasakė, jog norėtų, kad parašyčiau pjesę jaunųjų dramaturgų konkursui ir šalia to pakomentavo, jog būtų smagu sukurti ką nors iš internetinių komentarų. Nors ir pritariau šiai minčiai, viduje vis tiek kirbėjo kažkoks jaudulys, jog negaliu ar nesugebėsiu parašyti dramos kūrinio. Ieškojau komentarų, kurie tiktų pjesei, kurie galbūt net paskatintų kurti, deja, visiškai nieko neradau. Kol galiausiai tiesiog atsitiktinai sugalvojau pirmą pjesės sceną.

Manau, nuo pradinės idėjos labai toli nenušuoliavau, nes pjesė tikrai apie nūdienos aktualijas. Tiesa, pagrindinė mintis užkoduota pavadinime. Dabar daug kas kuria utopijas – tobulo pasaulio viziją. Aš manau, jog internetinė erdvė ir yra būtent ta savotiškai tobula erdvė, į kurią žmonija įsikniaubia per stipriai. Tad pjesės pavadinimas „Anoniminė antiutopija“ ir pabrėžia tą savasties netekimą tobuloje erdvėje ir bandymą išlipti iš tobulo pasaulio, kuris toli gražu, pasirodo, nėra toks jau ir tobulas.

– O kaip pjesė atsidūrė Juozo Miltinio gimnazijos rankose?

– Juozo Miltinio gimnazijos mokinių rankose ši pjesė atsirado dramaturgų konkurso „Išskleisk kūrybos sparnus“ metu, nes tai yra šios gimnazijos tradicija – jie bando pastatyti kiekvieno konkurso laureatų pjeses ir finalinio renginio metu jas parodyti.

– Spektaklis buvo pristatytas Kėdainių muzikos mokykloje. Kodėl buvo pasirinkta tokia vieta?

– Šviesiosios gimnazijos kiemelis, deja, nėra pritaikytas tokio tipo teatrui, tad nenorėdami sukelti didelių nepatogumų svečiams, pasirinkome muzikos mokyklos salę.

– Ar tai pirmoji tavo pjesė, kuri sulaukė sėkmės? O gal jau anksčiau būta bandymų kurti tekstus spektakliams?

– Jei atvirai, tai esu parašiusi tik dvi pjeses, abi jas parašiau šiais mokslo metais. Pirmoji buvo tikrai nevykusi (šypsosi). Ir aš iki šiol stebiuosi savimi galvodama, kokie stiprūs pokyčiai įvyko manyje per keletą mėnesių, kad antroji pjesė sulaukė tokio pasisekimo, nes šiaip esu prozininkė – rašau itin nedidelės apimties kūrinius, tad parašyti dramą man buvo tikras iššūkis.

– Kokių asmeninių patirčių suteikė šis dienos šviesą išvydęs dramos kūrinys?

– Be abejo, tai mane geriau supažindino su dramaturgija, pjesių kūrimu, tačiau… Daugiausia tai man suteikė motyvacijos kurti toliau, matant, kad mano darbai yra vertinami.

– Taigi galima teigti, jog pjesė „Anoniminė antiutopija“ yra tavo kūrybos debiutas?

– Kaip dramaturgės – taip. Kaip jaunos pradedančios rašytojos – ne. Tikrai nemažai kartų skaičiau savo kūrybą viešai, o šiais metais buvau pakviesta į jaunųjų filologų konkursą Klaipėdoje. Jo metu vertinimo komisija man pasakė, jog tokio žanro kūrinių, kuriuos rašau aš, jie tikrai nerašytų, nes tai be galo sudėtingas „juvelyrinis“ darbas ir stebėjosi, kaip man pavyksta tai padaryti.

– Kokie tai prozos kūriniai? Ar juose taip pat kalbi apie nūdienos aktualijas bei apie tobulai netobulą pasaulį?

– Taip, tiesą sakant, daugiau ar mažiau, taip. Kartais pradedu manyti, jog liesti nūdienos aktualijas jau irgi nuvalkiota, nes kone visi to ir siekia… Tačiau raminu save sakydama, kad tai mano pasaulėžiūra, kad joje yra kažkas savito, ko galbūt negalima praleisti.

Atsitiktinumas ar ne?

– Gabija, tapai XII dramaturgų konkurso „Išskleisk kūrybos sparnus“ III vietos laimėtoja. Ką tau reiškia toks įvertinimas?

– Tai buvo pirmas kartas, kai jame dalyvavau. III viena Lietuvoje man yra be galo daug, tačiau vis dar puikiai pamenu emociją, finaliniame renginyje pamačius savo spektaklį.

– Kaip jauteisi?

– Noriu pasakyti, kad net po to, kai sužinojau, kad laimėjau III vietą konkurse, aš galvojau ne apie laimėjimą. Tai buvo tik kažin koks priedas, nes aš sugebėjau mąstyti tik apie savo pjesę, kurią ką tik išvydau scenoje. Tai, ko gero, pati didžiausia ir puikiausia dovana, kurią esu iki šiol gavusi (šypsosi).

– Apie tai, kiek spektaklių esi mačiusi, turbūt nė neverta klausti… Bet ar turi mėgstamiausią spektaklį, kurį galėtum žiūrėti vėl ir vėl?

– Taip, tikrai nesuskaičiuočiau (šypsosi)… Nežinau, gal čia toks keistas sutapimas, bet savo mėgstamiausią spektaklį taip pat išvydau Panevėžyje, Panevėžio teatre „Menas“. Tai spektaklis „Meilė, džiazas ir velnias“. Grįžusi iš spektaklio iškart susiradau teatro kontaktus ir parašiau jiems laišką išreikšdama savo susižavėjimą. Džiugu žinoti, kad trupei mano laiškas buvo perduotas.

– Kuo šis spektaklis tave sužavėjo?

– Spektakliui pasibaigus pajaučiau šiokią tokią euforiją. Man be galo patiko jausmas, kurį gavau kaip žiūrovė. Mane sukrėtė – toks buvo efektas.

Proza ar drama?

– Gabija, galbūt naujos patirtys, šiuo atveju – pjeses realizavimas scenoje, paskatino tave vėl imtis kūrybos? Kur dabar krypsta tavo kūrybinės idėjos?

– Šiuo metu labai noriu parašyti pjesę su pagonybės elementais, simbolika.

– Kaip manai, ar neliks proza nuošaly, užleisdama pjedestalą dramaturgijai?

– Ne, tikrai ne.

Nauji iššūkiai

– Tie, kurie tave pažįsta, žino, jog Gabija dar pamėgo ir filmuoti. Ar šis hobis tau tampa tiek pat artimas kiek rašymas?

– Tai ganėtinai naujas hobis, kuris kilo iš begalinio noro dalyvauti moksleivių kino festivalyje. Ką ir ketinu padaryti kitais metais. Kol kas esu iškėlusi sau uždavinį atskleisti žmogaus vidines dvejones ir pokyčius per kiną.

– Kaip sekasi tai daryti? Ar sunku užfiksuoti tokias žmogaus emocijas, kaip dvejonės?

– Sunkiau sugalvoti, kaip tai pateikti, kad žiūrovas suprastų. O nufilmuoti… Kai žinai, ką darai, tikrai nesunku.

– Banalus klausimas, bet kas tau, Gabija, yra menas?

– Labai jau sudėtingas klausimas norint aiškaus atsakymo… Man menas yra gyvastis, spalvų spektras, atradimai. Menas – mano viltis, savotiškas energijos šaltinis. Norisi tikėti, kad ir kitiems žmonėms menas yra ta nauda be naudos, jei taip yra, tuomet lyg ir savaime aišku, jog menas neatsiejamas nuo mūsų, o tai, kas neatsiejama, yra svarbu. Norisi sakyti, kad kūryba noriu sukelti viltį, priminti, ką nors svarbaus, išryškinti aktualijas ir parodyti jas dar kitu kampu.

– Koks taptų pasaulis be galimybės kurti ir realizuoti save kūryboje?

– Ar išvis būtų? Žmogus be kūrybos nebūtų žmogumi. Pirmykštis žmogus be kūrybos nebūtų net pirmųjų darbo įrankių sukūręs.

– Ar savo ateitį ketini sieti su menu?

– Be abejonės, neįsivaizduoju savęs kur kitur…

– Ar tavo svajonės taip pat susijusios su juo?

– Viena iš paprastesnių svajų yra kitais mokslo metais pačiai režisuoti naują spektaklį, tai man atrodo labai realu, tad kol kas esu nusiteikusi itin ryžtingai.

O kita… Norėčiau vieną dieną atverti netradicinio teatro duris, tokio, kokio Lietuva šiandien dar neturi. Ir ne, kol kas neatskleisiu, kuo jis būtų toks išskirtinis (šypsosi).

– Ačiū, Gabija, už pokalbį. Linkiu, jog visos – didelės ir mažos – tavo svajonės išsipildytų.

[#gallery=1982#]