Dviveidis komfortas: balansui atrasti jauna juvelyrė pristato terapinę parodą

Jaunosios kartos juvelyrės Ievos Žekevičiūtės kūrybinis kelias iki šiol, regis, judėjo atvirkštine trajektorija. Pirmiausia meninis debiutas įvyko Kopenhagoje, kur studijų praktikos metu ji su bendramoksle australe, vadovaujamos islandų juvelyro, savo darbus pristatė bendroje parodoje „Metamorfozės“, ir tik vėliau – jau įgijusi profesinio užtikrintumo ir kūrybai įkvėpusi filosofinės reikšmės, kaunietė sužibo gimtojoje padangėje. Pirmą autorinę parodą pirmoji išvydo tėvų ir senelių krašto – Rokiškio publika, o trečiajai šių darbų ekspozicijai kūrėja pasirinko dosniai menui dėmesio skiriančią Lietuvos širdį – Kėdainius. M. Daukšos viešojoje bibliotekoje Ievos juvelyrinių kūrinių ir objektų parodą „Comfort“ apžiūrėti galite iki pat vasario 28-osios.

Filologė tapo juvelyre

Ieva užaugo viename iš Kauno daugiabučių. Šio, atrodytų, kūrybai vargiai galinčio įkvėpti statinio trupinėlį menininkė išmoningai įkomponavo ir juvelyrikos darbe. Apžiūrinėdami ekspoziciją, pabandykite atrasti, kuriame iš jų.

Miesto panoramas Ievos gyvenime dažnai keisdavo Rokiškio horizontai, kūrybai įkvėpę švelnių gamtos motyvų.

Autorė pasidalino, kad juvelyrika jos gyvenime atsirado atsitiktinai. Tiesiog lietuvių filologiją studijavusi mergina vieną vasarą nusprendė padirbėti.

„Juvelyrika – vienas iš tų profesinių kelių, kuris dažnai periimamas iš kartos į kartą, netgi įrankiai, įranga būna paveldimi. Vis tik mano istorija kitokia – giminėje juvelyrų, deja, nebuvo, – nusišypso devintus metus šia meno kryptimi besidominti Ieva. – Vieną vasarą gavau galimybę padirbėti įdomų darbą – graviruoti ant stiklo. Man pasirodė, kad galiu visai gražiai rašyti. Tai paskatino domėtis juvelyrika.

Norėjau pagilinti žinias ir kiek vėliau įstojau į Kauno taikomosios dailės mokyklą. Ten įgavau paprastų bazinių įgūdžių, o per porą vasarų darbuodamasi pas juvelyrus – ir daugiau praktikos. Profesinis smalsumas ir noras tobulėti neleido nurimti – Danijoje, Kopenhagos dizaino ir technologijų kolegijoje 2022 m. baigiau juvelyrikos dizaino studijas.“

Parodos lankytojas, tyrinėdamas menininkės darbus, atras tai, ko jo sielai dabar labiausiai trūksta: vienam – komforto jausmą grąžinančios ramybės, kitam – auginantiems pokyčiams stokojamo stumtelėjimo.

Aut. past.

Geras ir žalingas komfortas

Studijos praktiškumą, minimalizmą ir subtilią estetiką vertinančioje skandinavų šalyje ne tik gausiai papildė Ievos žinių bei įgūdžių bagažą, tačiau ir padėjo atrasti savą meninę kryptį – kūrėjos dėmesį sufokusavo į komforto sąvoką.

„Jų estetika labai švari. Tai man patiko ir, žinoma, paskatino daugiau galvoti apie komfortą mūsų gyvenime, kaip apie šią sąvoką galėčiau prabilti savo darbuose, – pasakoja kūrėja. – Mes, juvelyrai, turime profesinį terminą komfortas. Jį vartojame kalbėdami apie vidinę žiedo dalį, kai nugludinami aštrūs kampučiai ir žiedas lieka aptakus. Nešiojantis žmogus beveik nejaučia, kad ant piršto mūvi žiedą.

Ilgainiui pastebėjau, jog žodį komfortas žmonėms kartoju kaip mantrą ir vartoju tik vieną iš žodžio reikšmių. Tačiau tai klastinga sąvoka: ji gali reikšti ir teigiamus, ir neigiamus dalykus tuo pat metu. Tai pasirodė įdomu ir norėjosi panagrinėti, painterpretuoti šią temą, pasitelkiant juvelyrikos žanrą.“

Ar visada patogumo jausmas yra tik teigiama būsena, jei patogumai susiję su pasitenkinimu, rizikos vengimu ir esamos padėties išsaugojimu?  Kaip tai suderinama su asmenybės augimu, jei augimui reikalingi pokyčiai? Ar įdomu būti patogioje aplinkoje, kuri suteikia pasikartojančią ir nuspėjamą patirtį? Ar prasminga visada jaustis komfortiškai? Šiuos filosofinius klausimus žvelgiančiajam į eksponuojamus kūrinius tarsi nebyliai užduoda menininkė.

„Tokiu būdu ribų peržengimas, iššūkiai, netgi nuotykiai yra visiška komforto priešprieša, nes jie reikalauja, kad žmogus išbandytų kažką naujo, nenuspėjamo, sudėtingo. Galiausiai, ar vieno žmogaus komfortas nėra kito – diskomfortas?“ – žvelgti giliau skatina autorė.

Paroda kaip terapija

Parodos lankytojas, tyrinėdamas menininkės darbus, atras tai, ko jo sielai dabar labiausiai trūksta: vienam – komforto jausmą grąžinančios ramybės, kitam – auginantiems pokyčiams stokojamo stumtelėjimo.

Autorės darbuose nusiraminimą pajusti leidžia gamtos estetika. „Gamta suteikia komfortą. Mane pačią inspiravo japoniškieji Dzen sodai, kurių motyvus bei idėjas pastebės parodos lankytojai. Norėjau sukurti terapinę, meditacinę, relaksacinę parodą, bet ilgainiui supratau, kad visa yra tiesiog balansavimas tarp dviejų polių: ramybės ir augti padedančių gyvenimo iššūkių paieškos“, – įžvalgomis pasidalina Ieva.

Kūryboje drąsiai eksperimentuojanti, naujų darbo, estetikos ir pokalbių su kūrinius apžiūrinėsiančiomis akimis formų ieškanti menininkė sako mėgstanti derinti – ir medžiagas, ir technikas.

Aut. past.

Juvelyrika – ne tik papuošalai

Nors atėję į juvelyrikos parodą daugelis tikėsis išvysti vien papuošalus, tačiau ši kūrėja žiūrovo akims paruošė daugiau juvelyrinių objektų, pripildytų filosofinių reikšmių ir klausimų.

„Dauguma darbų nėra nešiojami. Jie labiau reprezentuoja filosofinę mintį. Pavyzdžiui, koljė „Ritmas“. Kiekvienas lietuvis atpažins formas – čia atkartoju šiaudinio sodo trikampius. Folkloras, sutartinės, skudučiai, etnografinės ekspedicijos, lietuviškas senelių kaimas – visa tai yra svarbi mano biografijos dalis, didžiuojuosi ja ir mielai perteikiu kūriniuose.

Šis koljė – tarsi perdarytas sodas. Trikampiai pasikartoja, kaip ir daugelis kasdien mūsų atliekamų tų pačių darbų. Bet vėlgi – ar tas nuolatinis komfortiškas būvis, nuspėjamumas neužveria mums durų į tobulėjimą? Turime ieškoti balanso tarp patogumo ir būsenų, kai reikia labiau pasistengti“, – kalba menininkė.

Kaip įvardija Ieva, parodoje vyrauja kontrastai – vieni kūriniai turi aiškias formas ir ribas, kurias bandoma peržengti, bet ne per toli, kaip komfortui būdinga. Kituose darbuose naudojamos pasikartojančios minimalistinės formos, kuriančios terapinį poveikį – komfortas atpažįstamume.

Pritaikė japonišką vaško techniką

Kūryboje drąsiai eksperimentuojanti, naujų darbo, estetikos ir pokalbių su kūrinius apžiūrinėsiančiomis akimis formų ieškanti menininkė sako mėgstanti derinti – ir medžiagas, ir technikas.

„Man asmeniškai patinka dirbti tiesiogiai su metalu. Nors tai šiandieniniame profesiniame kontekste tampa tarsi atgyvenusia tendencija. Juvelyrai daugiau darbuojasi su 3D technologijomis. Aš taip pat, bet ši technologija man tėra vienas iš įrankių. Labiausiai man patinka kombinuoti technikas, – pasidalina Ieva ir pakviečia atkreipti dėmesį į kai kuriuose eksponuojamuose objektuose naudojamą gana unikalią tekstūrą. – Ši keista tekstūra, primenanti teptuko potėpį, yra japoniška vaško technika. Vašką sumaišius su sakais, išgaunama savotiška tekstūra. Tada vašką galima tarsi ištraukti į tokias linijas.“

Kaip įvardija Ieva, parodoje vyrauja kontrastai – vieni kūriniai turi aiškias formas ir ribas, kurias bandoma peržengti, bet ne per toli, kaip komfortui būdinga. Kituose darbuose naudojamos pasikartojančios minimalistinės formos, kuriančios terapinį poveikį – komfortas atpažįstamume.

Aut. past.

Pakvietė į dirbtuves

Po parodos pristatymo Ieva kėdainiečius pakvietė prisiliesti prie juvelyrinių dirbinių kūrybos proceso ir dalyvauti dirbtuvėse. Gausybe smulkučių įrankių nukloti darbo stalai leido pajusti preciziškos meistrystės dvasią. Į meditatyvinį kūrybos procesą menininkės palydėti kraštiečiai mėgavosi nauja patirtimi ir džiaugėsi pačių rankomis pagamintu juvelyriniu rezultatu.

„Per kūrybines dirbtuves susipažinome su viena iš vaško technikų. Juvelyrai ją dažnai naudoja. Gaminome žiedus. Tai antros mano dirbtuvės. Jas organizuoti man labai smagu, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis, dalintis tuo, ką žinau. Kūryba prisidėti prie žmonių saviraiškos yra mano profesinė misija“, – įsitikinusi Ieva.

M. Daukšos viešojoje bibliotekoje Ievos juvelyrinių kūrinių ir objektų parodą „Comfort“ apžiūrėti galite iki pat vasario 28-osios.

Aut. past.

Mamai – žiedas su piršto antspaudu

Posakis „Batsiuvys be batų“ pritinka dažnam meistrui. Štai ir kitus dabinanti Ieva pati atskleidžia nešiojanti vos kelis papuošalus.

„Puošiuosi labai mažai. Šiuo metu mūviu savo pačios pagamintą žiedą ir kitos juvelyrės – draugės – kurtus auskarus. Pamačiusi netradicinius, išskirtinius juvelyrikos darbus, visada atkreipiu dėmesį. Taip buvo ir su šiais auskarais“, – sako parodos autorė, papuošalų sukūrusi ir vienam artimiausių savo žmonių – mamai.

Į dukros parodos atidarymą Kėdainiuose atvykusi Danguolė Žekevičienė mielai leido iš arčiau apžiūrėti mūvimą žiedą ir segimus auskarus, kurtus Ievos rankų.

„Nešioti dukros papuošalus labai gera. Turiu ir vieną Ievos man skirtą ypatingą kūrinį – žiedą su dukros piršto antspaudu. Išties jaudinantis ir sielai brangus darbas.

Dabar daugiausia ir nešioju tik Ievos kurtus papuošalus, – džiaugėsi mama ir žavėjosi dukros gebėjimu skleistis juvelyrikos plotmėje, bet taip pat šiai kūrybai gelmės suteikti ir išraiškinga žodine mintimi. – Ievai išsilavinimas labai svarbu. Ji mėgsta mokytis ko nors naujo ir puikiai tarpusavy derina turimas žinias. O filologinis išsilavinimas, meilė teatrui, literatūrai labai gražiai koreliuoja su Ievos itin estetiška ir filosofine juvelyrika.“

Pernai I. Žekevičiūtei suteikta Lietuvos kultūros tarybos pradedančiojo kūrėjo stipendija.