Dnipro miestas pasitiko bombų sprogimais

 Dnipro miestas pasitiko bombų sprogimais

Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Dnipro, Ukraina

Pripratus prie nedidelių Lietuvos atstumų Ukrainos dydis pritrenkia. Jei Ukraina bus priimta į ES, ji taps antra pagal šalies dydį valstybe, nusileisdama vien Prancūzijai. Šių šalių plotas atitinkamai siekia 675 ir 603 tūkstančius kvadratinių kilometrų, o Ukraina yra devynis kartus didesnė už Lietuvą.

Mums visą šalį iš Vilniaus į Klaipėdą tris šimtus kilometrų pervažiuoti traukiniu užtrunka keturias valandas. Ukrainoje iš Užgorodo į Charkovą 1300 kilometrų nuvykstama per 25 valandas, bet dabar, per karą, kelionė gali užsitęsti ir dvi paras.

Man pasisiekė, traukinys iš Odesos į už 550 kilometrų esantį Dniprą nuvyko laiku – per dvylika valandų. Miestas yra įsikūręs arčiau šalies centro, tarp dviejų upių – Dniepro ir į jį įtekančios mažesnės Samaros.

Pasivaikščiojimas po Dniprą atvykus po ilgos kelionės visgi netapo ramiu poilsiu – netrukus nugriaudėjo du garsūs sprogimai ir kitoje upės pusėje į dangų iškilo didelio grybo formos dūmų debesis.

Dauguma tą vakarą krantinėje vaikščiojusių žmonių neramiai sukluso, o dalis sparčiu žingsniu išsisklaidė. Pamatęs netolimą tiltą saugančius kariškius nubėgau šių paklausti, kas atsitiko ir ar reikia ieškotis požeminės slėptuvės.

Dūmų grybas po bombos sprogimo Dnipre./Eldorado Butrimo nuotr.

Tačiau kariškiai atsakė, jog oro pavojaus pranešimas netrukus po bombų sprogimų buvo atšauktas, tad į slėptuvę nebūtina eiti. Be to, jie pasakė, kad bombos sprogo Naujosios Maskvos („Novomaskovska“) mikrorajone, kurį prieš du šimtus metų kaip atskirą gyvenvietę įkūrė pats Kremlius.

Kitą dieną paaiškėjo, jog bombos pataikė į pramoninius objektus, o skeveldros sužeidė vienuolika žmonių. Šiaip Dnipras per pirmus keturis karo mėnesius nėra dažnai apšaudomas ir didelių sugriovimų nepatyrė, tačiau į arčiau fronto esančias regiono gyvenvietes bombos atskrenda beveik kasdien.

Oro pavojaus pranešimai Dnipre visgi skamba po kelis kartus per dieną, mat miestas atlieka svarbų vaidmenį vykstančiame kare. Norėdami iš užimtų teritorijų Donecke, Luganske ir Chersone judėti link Kijevo, maskoliai privalėtų visų pirma įveikti pakelyje esantį Dniprą.

Be to, Dnipre bazuojasi į frontą vykstantys Ukrainos kariai, ir per Dniprą iš ir į Donbasą vyksta civiliai. Kad Dnipras yra frontą aptarnaujantis miestas, galima lengvai įsitikinti mašinų aikštelėje prie traukinių stoties.

Privatūs vežėjai čia siūlo maršrutiniu mikroautobusu nuvežti į mūšių apimtus miestus: Slovianską, Kramataroską, Pokrovską, Bachmutą. Pasidomiu, kiek trunka ir kiek kainuoja kelionė į Kramatorską ir ar tai saugu.

„Į Kramatorską užtrunkame keturias–penkias valandas, nes dėl daugybės blokpostų vietoje ankstesnių 200 tenka vykti 250 kilometrų; už kelionę imame 400 grivinų (11 eurų), į ten dabar beveik saugu, o į Bachmutą ir Slovianską laikinai nevežame – per pavojinga, bet Kramatorske rasit, kas ryšis nugabenti toliau“, – pasakė Vadimu prisistatęs vairuotojas.

Miesto gatvėse pilna prieštankinių įtvirtinimų./Eldorado Butrimo nuotr.

Pagalvojau, kad žmonės čia tiek priprato prie pavojų, kad nesibaimina vykti net į ugnį, ir kažkodėl pats leidau Vadimui užrezervuoti mane kelionei sekmadienio ryte į Kramatorską. Vairuotojas tvirtino, jog šiuo metu maskoliai atakuoja vien tik trylika kilometrų toliau esantį Slovianską, o Kramatorske per dieną sprogsta vos po kelias bombas.

Tačiau kitą rytą paskambinau Vadimui ir pasakiau, kad nevažiuoju. Mat hostelyje sutikau prieš savaitę iš Kramatorsko pabėgusį 28 metų statybininką, poetą Jevgenijų Daviskibą ir vaikinas atkalbėjo nuo išvykos.

Po to, kai 2014 metais Kremliaus padedami separatistai atplėšė pusę Donecko regiono su sostine Donecku, Ukrainai priklausančios likusios teritorijos sostine tapo Kramatorskas. Šiemet okupantai miestą ne kartą įnirtingai atakavo ir dėl priartėjusio fronto iš Kramatorsko jau pabėgo dauguma iš 150 tūkstančių gyventojų.

„Okupantai kasdien artėja Kramatorsko link, raketos vis dažnesni svečiai, todėl gatvėse tuščia, miesto transportas nevažiuoja, kavinės uždarytos, o veikiančių maisto parduotuvių vos kelios“, – aiškino J. Daviskiba.

Dauguma mieste likusių gyventojų – pensininkai, kurie neturi nei jėgų keltis kitur, nei noro palikti užgyventą turtą. Kramatorske pasiliko ir vaikino tėvai, o jam pačiam siaubingu tapo net išvykimas iš miesto.

Mat rodant pasus per patikrinimą viename blokposte žemai danguje pasirodė maskolių lėktuvas. Visi persigando, kad į blokpostą bus numesta bomba, bet lėktuvas nuskrido toliau, galimai atakai pasirinkęs kitą tikslą.

„Pasijutau tarsi atgimęs antrą kartą, nenoriu daugiau patirti tokio sukrėtimo, todėl niekam ir nepatariu vykti į Kramatorską, tai prilygsta vaikščiojimui lynu virš bedugnės“, – pasakė vaikinas.

Papildomai visgi dar pasikonsultavau ir su Dnipro gatvėse budinčiais kariškiais, šie vieningai patarė apsiriboti Dnipru. Juolab kad šis vieną milijoną gyventojų turintis, ketvirtas pagal dydį Ukrainos miestas dar prieš trisdešimt metų buvo uždaras užsieniečiams.

Sovietmečiu Dnipras vadinosi „kosminiu miestu“, nes jame buvo sutelkta įslaptinta karinės kosminės įrangos gamyba.

Dnipro gyventojai džiaugiasi ramiomis nuo bombardavimų akimirkomis vaikščiodami upės krantinėje./Eldorado Butrimo nuotr.

Tais Viduramžių laikais, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo išsiplėtusi iki Juodosios jūros, Dnipro miesto teritorija irgi mums priklausė. Dėl stepėse siautėjančių kazokų šiose teritorijose lietuviai visgi neįsitvirtino, nors bendrai su Lenkijos karalyste 1635 metais Dnipro prieigose buvo pastatę Kodakų pilį.

Tačiau po trejų metų pilį kazokai užėmė ir čia įrengė savo gyvenvietę, kuri vėliau buvo pervadinta į Senuosius Kodakus.

Šimtmečiu anksčiau čia buvo įkurta kazokų gyvenvietė pavadinimu Samara. Praėjus penkiasdešimt metų po Kodakų pilies sugriovimo netoli buvo įkurta pirmoji tose žemėse carinės Rusijos tvirtovė pavadinimu Bogorodickaja.

Vėliau ši gyvenvietė buvo pervadinta į Naujosios Maskvos ir tokiu pavadinimu toje vietoje esantis Dnipro mikrorajonas vadinasi ir dabar, praėjus 130 metų.

Po dabartinio karo Dnipro vadovai greičiausiai pakeis minėto mikrorajono pavadinimą. Pakeisti tikrumoje čia reiktų nemažai gatvių bei aikščių pavadinimų, kurie tebėra susieti su carinės bei sovietinės Maskvos viešpatavimu.

Taip, kaip prieš šešeris metus buvo pakeistas miesto vardas iš Dnepropetrovsko į Dniprą. Dnepropetrovsku 1926 metais miestą pavadino bolševikai, tuo įamžindami garsaus komunisto Grigorijaus Petrovskio atminimą.

Iki tol nuo 1796 metų miestas vadinosi Jekaterinoslavas, tuo įmažinant carienę Jekateriną II. Jekaterinoslavą carienė planavo paversti trečia Rusijos sostine po Sankt Peterburgo ir Maskvos, tam buvo paruošti didingi planai ir skirtos didžiulės lėšos.

Prasidėjęs karas su Turkija Kremliaus planus tačiau sugriovė. Įdomu tai, kad pavydėdamas savo motinai šlovės, po jos mirties caru tapęs Pavelas I pakeitė Jekaterinoslavo pavadinimą į Novorosyską, tačiau jam netrukus irgi mirus buvo grąžintas ankstesnis pavadinimas.

Jekaterinos II svajonė Dniprą iš kaimelio paversti didmiesčiu išsipildė vėliau, kai regione buvo atrasta anglies bei geležies rūdos klodai ir Dnipre imta gaminti techniką šių žaliavų išgavimui. Be to, čia buvo įrengtas geležinkelio mazgas, apjungęs žaliavų centrus su jūros uostais ir kitais didmiesčiais.

Jei Maskva dabar užgrobs Dniprą, jo vardą greičiausiai vėl pakeis. Linkėkime, kad maskolių planai sužlugtų ir miestas nepatirtų tokių sugriovimų, kokius patyrė Mariupolis.

Nors Dnipre nėra Viduramžius menančių namų, kaip Vilniuje ar Kaune, tačiau jo centras gražiai sutvarkytas ir primena normalų europietišką miestą. Puikų įspūdį palieka ir miesto gyventojai, kurie, nepaisydami karo, sugeba tęsti normalų gyvenimą – eina į darbą, vysto verslą, sportuoja, lanko kavines, rengia muzikos koncertus.

Tą daryti juk ragina patys Ukrainos vadovai, spėjantys, kad Rusijos agresija gali užsitęsti dešimtmečius. Todėl šalis esą privalo išmokti tęsti kiek galima normalesnį gyvenimą esant nuolatiniam karui, panašiai, kaip kad gyvena ir klesti Izraelis.

Kalbinami Dnipro gyventojai tikėjo savo šalies pergale ir siuntė linkėjimus Ukrainai padedančiai Lietuvai.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video