D. Česaitė: „Būti pedagogu niekada nebuvo ir nebus lengva“

 D. Česaitė: „Būti pedagogu niekada nebuvo ir nebus lengva“

Tuo, kad būti pedagogu niekada nebuvo ir nebus lengva, įsitikinusi Kėdainių lopšelyje-darželyje „Vyturėlis“ net 32 metus dirbanti mokytoja metodininkė Daiva Česaitė./Džestinos Borodinaitės nuotr.

Džestina BORODINAITĖ

Pedagogo darbas yra viena iš labiausiai naudingų profesijų, nes ji suteikia galimybę daryti įtaką ateities kartai. Tai – viena iš pagarbiausių profesijų, nes ji formuoja kitų protus, tačiau kartu tai labai sunki ir sudėtinga veikla – buvimas mokytoju reikalauja didžiulės kantrybės, atsidavimo ir atsakomybės. Tuo, kad būti pedagogu niekada nebuvo ir nebus lengva įsitikinusi ir Kėdainių lopšelyje-darželyje „Vyturėlis“ net 32 metus dirbanti, praėjusiais metais aukštesnę pedagogo kvalifikaciją įgijusi mokytoja metodininkė Daiva ČESAITĖ. Nepaisant sunkaus darbo ir iššūkių, kuriuos ilgametei pedagogei teko patirti ir įveikti, ji vis dar labai myli savo darbą, myli ją supančius vaikus, nes džiaugsmas, kurį sukelia ugdytinių šypsenos ir pasiekimai, anot jos, yra nepakeičiama ir svarbiausia vertybė dirbant mokytojo darbą.

Siekė savo tikslo

Aistrą mokytojavimui Kėdainių rajone, Pelutavos kaime, gimusi, o būdama aštuonerių su tėvais į miestą atsikėlusi D. Česaitė tikina atradusi dar vaikystėje, o kad pedagogo darbas taps jos tikruoju pašaukimu ir pagrindine veikla, suprato tik mokyklos suole.

„Nuo pat vaikystės labai mėgau žaisti mokyklą su draugais. Kai draugų šalia nebūdavo, mokydavau lėles.

Šeimos nariai, pastebėję mano užsidegimą šiam žaidimui, niekada negailėjo pagyrų, giminėje turėjau tetą pedagogę, kuri taip pat nuolat mane motyvuodavo, tad nenuostabu, kad jau nuo pat mažens troškau tapti pradinių klasių mokytoja.

Dar labiau susižavėti pedagogo specialybe paskatino mane mokę mokytojai. Tai, jog šalia turėjau daug puikių pedagogų, kurie kėlė pagarbą ir susidomėjimą mokytojo darbu, stipriai prisidėjo prie to, jog, baigusi tuometinės „Ryto“ pagrindinės mokyklos aštuntąją klasę, nusprendžiau siekti savo tikslo“, – prisiminimais dalijasi pedagogė. 

Pirmas žingsnis

Pirmiausia D. Česaitė įstojo į Panevėžio Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Tai buvo pirmas žingsnis jos svajonės link, pirmas laiptelis taip išsvajotos mokytojo profesijos link.

„Vėliau ketinau studijas tęsti tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, bet baigusi mokslus Panevėžyje ir keletą metų padirbusi su ikimokyklinio amžiaus vaikais supratau, jog pradinių klasių mokytoja būti nebenoriu – tuo metu aukštumoje buvo ir iki šiol taip yra darbas su ikimokyklinės ugdymo įstaigos vaikais“, – sako D. Česaitė.

Augo ir tobulėjo

D. Česaitė neslepia: iš pradžių buvo labai nedrąsu, viskas kėlė jaudulį, buvo daug nežinomybės, tačiau „Vyturėlyje“ sutiktos geros ir nuoširdžios kolegės niekada negailėjo patarimų, palaikymo, maloniai dalijosi turima patirtimi.

„Tuo metu pradėjau dirbti su trejų metų amžiaus vaikais. Kartu su jais augau, tobulėjau ir žengiant žingsnį po žingsnio teko taip mylimus ugdytinius išleisti į plačiuosius vandenis – mokyklą.

Atsisveikinusi su pirmąja ugdytinių laida toliau dirbau tik su priešmokyklinio ugdymo grupių ugdytiniais“, – pažymi mokytoja metodininkė.

„Laikas, praleistas priešmokyklinėje grupėje, yra pats svarbiausias vaiko akademiniame gyvenime. Būtent šiame etape mažieji pradeda pirmuosius oficialius mokymosi metus ir yra mokomi naujų gebėjimų, tokių kaip skaitymas, skaičiavimas, būtent šiais metais jie formuoja savo nuomonę apie mokyklą ir mokymąsi apskritai“.

D. Česaitė

Tenka laviruoti

Ilgametė pedagogė pastebi, jog keičiantis laikmečiui, keičiasi ir vaikai, jų elgsena, todėl labai svarbu, kad mokytojas galėtų prisitaikyti ir, atsižvelgdamas į vaikų poreikius, sugebėtų keisti ir savo požiūrį.

„Šiuolaikiniai vaikai yra aktyvūs, smalsūs, viskuo domisi, nori kuo daugiau sužinoti, daug klausinėja, turi savo nuomonę ir geba ją pasakyti, labai domisi naujosiomis technologijomis: telefonais, kompiuteriais, planšetėmis.

Grupėje yra hiperaktyvių vaikų, tokių, kuriems sunkiai sekasi susikaupti, išlaikyti dėmesį. Savo darbe stengiuosi pamatyti, išgirsti ir išklausyti kiekvieną vaiką, užmegzti ryšį su kiekvienu iš jų.

Pagrindinis mano siekis yra gera vaiko savijauta ir teigiamos emocijos grupėje. Noriu, kad kiekvienam vaikui darželis būtų ta vieta, į kurią jis kasdien norėtų eiti ir grįžtų iš jos su šypsena, jaustųsi vertinamas ir gerbiamas, todėl stengiuosi, kad kiekviena diena būtų pilna įspūdžių ir naujovių.

Kiekvienas vaikas yra skirtingas, su savo asmenine patirtimi, galimybėmis, ugdymosi poreikiais, todėl tenka laviruoti: kiekvieną kartą stengiuosi ugdymo procesą vesti vis kitaip – monotoniškas darbas – ne šiuolaikiniams vaikams“, – pabrėžia D. Česaitė.

Veiklos netradicinėse erdvėse

Įskiepyti vaikams mokymosi džiaugsmą, atrasti patrauklų ugdymosi būdą ir įtraukti ugdytinius taip, kad jie nepavargtų ir išliktų motyvuoti visą dieną, pedagogė stengiasi įvairiais būdais.

D. Česaitės nuomone, ugdant vaikus svarbus didelis dėmesys pažintinei bei tiriamajai veiklai, loginio mąstymo ugdymui ir komunikavimo įgūdžių plėtojimui, taip pat labai svarbu išnaudoti netradicinės aplinkos teikiamas galimybes.

„Todėl dažnai organizuojame įvairias ekskursijas ir išvykas ne tik Kėdainiuose, bet ir į kitus šalies miestus.

Teko pabuvoti Anykščiuose ir dalyvauti edukacijoje „Duonutės kelias“, liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, Kauno zoologijos sode, Vaido Nagreckio daržovių ūkyje Raseiniuose, vykome aplankyti bičiulių į Panevėžio lopšelį-darželį „Vyturėlis“.

Ne kartą lankėmės Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje, Kėdainių krašto muziejuje ir Tradicinių amatų centre Arnetų name.

Įprastomis dienomis mokomosios veiklos vyksta tiek grupėje, tiek ugdymo įstaigos teritorijoje, kartais – prie Nevėžio upės“, – vardija mokytoja metodininkė.

„Kvalifikacinė kategorija kelia didelius reikalavimus, kuriuos kruopščiai vykdžiau kelerius metus. Teko pradėti dalyvauti tarptautiniuose projektuose, skaityti seminarus ir vesti atviras respublikines veiklas pedagogams, ruošti vaikus konkursams, kiekvienais metais dalyvauti seminaruose, gilinti žinias, augti ir tobulėti“.

D. Česaitė

Aktyvūs dalyviai

Be to, D. Česaitės ugdytiniai – nuolatiniai respublikinių projektų ir konkursų, parodų ir akcijų dalyviai.

„Nuolat dalyvaujame priešmokyklinio amžiaus vaikų loginio mąstymo edukaciniame projekte „Šimtmečio vaikai“, sportinėse žaidynėse „Nykštukų šėlsmas“, virvės traukimo festivalyje-konkurse „Sveikuolių sveikuoliai“, futboliuko turnyre „Pirmasis įvartis“, Baltijos jūros projekte…

Kiekvienais metais prisijungiame ir prie mūsų darželyje gražia tradicija tapusio mažųjų skaitovų poezijos renginio „Poezijos pavasarėlis“, – auklėtinių aktyvumu pasidžiaugia pedagogė.

Pareigos po darbo

Akivaizdu, jog pedagogo kasdienybė kupina įvairiausių veiklų ir iššūkių. Darbo diena, prasidedanti septintą valandą ryto, anot D. Česaitės, tikrai nesibaigia vos užvėrus darbovietės duris.

„Mano, kaip ir kiekvieno kito pedagogo, darbas prasideda tikrai ne tada, kai vaikai ateina į darželį, ir nesibaigia, kai tie patys vaikai išeina namo.

Laikas, praleistas priešmokyklinėje grupėje, yra pats svarbiausias vaiko akademiniame gyvenime.

Būtent šiame etape mažieji pradeda pirmuosius oficialius mokymosi metus ir yra mokomi naujų gebėjimų, tokių kaip skaitymas, skaičiavimas, būtent šiais metais jie formuoja savo nuomonę apie mokyklą ir mokymąsi apskritai.

Todėl viena iš pagrindinių mokytojo pareigų po darbo – atsakingas pasiruošimas kitos dienos ugdymo procesui, kuris būtų malonus ir praktiškas bei įtrauktų vaikus į interaktyvią ir žaismingą veiklą“, – pažymi mokytoja metodininkė.

Padeda sėkmingai dirbti

Diena iš dienos ir taip jau 32 metus D. Česaitė mina savo darbovietės slenkstį ir kasdien su didžiuliu atsidavimu yra pasiruošusi pademonstruoti savo ugdytiniams jų vertę, potencialą ir gebėjimą susidaryti savo nuomonę kritiškai mąstant ar stebint juos supantį pasaulį.

„Aistra darbe, meilė vaikams, bendravimo įgūdžiai, lankstumas, kūrybiškumas, kantrybė, atsakomybė, užuojauta, humoro jausmas ir glaudus tarpusavio ryšys su vaikais ir jų tėveliais – yra pagrindiniai bruožai, kuriuos turėtų turėti kiekvienas darželio auklėtojas“, – mano mokytoja metodininkė, kuriai šios savybės taip pat padeda sėkmingai dirbti mėgstamą darbą ir siekti užsibrėžto tikslo.

Bendrauja su tėvais

Pedagogo indėlis į vaiko ugdymąsi – nesuskaičiuojamas, tačiau, D. Česaitės manymu, šeima taip pat neatsiejama nuo sėkmingos asmenybės augimo ir visapusiško tobulėjimo.

„Šeimos vaidmuo vaiko asmenybės vystymuisi yra neginčijamas. Vaiko išsilavinimas priklauso nuo jo tėvų paramos.

Šeima yra pirmoji ir viena iš pagrindinių žmogaus socializacijos ir ugdymo institucijų, sudedanti pagrindus vaikui, todėl manau, kad labai svarbu bendrauti su tėvais ir užtikrinti, kad jie aktyviai prisidėtų prie savo vaiko sėkmės.

Tėvai turi mano telefono numerį, kad galėtų susisiekti ir užduoti bet kokius klausimus apie tai, kaip sekasi jų vaikui.

Taip pat pateikiu naujienas socialinėje erdvėje apie tai, ko mano vaikai išmoko ir pasiekė“, – teigia pedagogė.

Svarbiausia išklausyti ir kalbėtis

Pasiteiravus, kaip, dirbant su mažais vaikais, pavyksta susitarti su kantrybe, D. Česaitė prisipažįsta, jog pasitaiko įvairių situacijų, kartais ir nelabai malonių, tačiau apie norą keisti darbo pobūdį pedagogė niekada nėra pagalvojusi.

„Dirbant pedagogo darbą pasitaiko įvairių situacijų, tačiau svarbiausia kalbėtis, išsiaiškinti, išklausyti ir suprasti.

Kai pyksta vaikai, svarbu juos palaikyti, kontaktuoti su jų tėvais. Dedu visas pastangas, kad suprasčiau vaiko veiksmus ir išsiaiškinčiau, kokios priežastys lemia netinkamą jo elgesį.

Kai pyksta tėvai, stengiuosi išklausyti, o ne reaguoti gynybiškai. Tokiu momentu svarbiausias prioritetas – išlaikyti tėvų ramybę, išlikti profesionaliems ir vengti konfrontacijos.

Vyraujant pandemijai, jei galiu, problemą bandau išspręsti telefonu, bet jei tėvai labai susierzina, suplanuoju susitikimą ir skiriu laiko išklausyti jų problemas, užduoti klausimus, leidžiu jiems išsipasakoti.

Nors pasitaiko ir sunkesnių dienų, tačiau apie norą keisti savo darbo pobūdį niekada nesu pagalvojusi.

Didžiausia padėka ir motyvacija man mano darbe yra vaikų šypsenos, geras pasakytas žodis, ugdytinių pasiekimai, apkabinimai ir matomas begalinis noras eiti į darželį.

Labai smagu, kai sutinki savo buvusius auklėtinius, jie pasidalija savo mintimis, džiaugsmais, papasakoja, kaip sekasi mokykloje, smagu, kad auga geri žmonės, kuriems puikiai sekasi, na, o dar smagiau, kai buvę auklėtiniai man patiki savo atžalas.

Neįsivaizduoju savęs dirbančios kito darbo, nes myliu vaikus, myliu savo veiklą, nepaisant to, kokia kartais ji sunki.

Vaikai praturtina mano gyvenimą, daro jį gražesnį, kartu su jais augu ir tobulėju, darbas su vaikais yra įdomus, kūrybiškas.

Tai – mano vidinis variklis, kuris veda į priekį, suteikia noro mokytis ir tobulėti“, – apie taip mylimą darbą kalba D. Česaitė, praėjusiais metais įgijusi mokytojos metodininkės kvalifikaciją, kuriai kruopščiai ruošėsi keletą metų.

„Kvalifikacinė kategorija kelia didelius reikalavimus, kuriuos kruopščiai vykdžiau kelerius metus. 

Teko pradėti dalyvauti tarptautiniuose projektuose, skaityti seminarus ir vesti atviras respublikines veiklas pedagogams, ruošti vaikus konkursams, kiekvienais metais dalyvauti seminaruose, gilinti žinias, augti ir tobulėti.

Iki šiol stengiuosi pasinaudoti visomis man siūlomomis mokymosi galimybėmis, kurios padeda neatsilikti nuo technologijų pažangos bei naujų mokymosi požiūrių“, – baigdama pokalbį sako D. Česaitė.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video