Chersono partizanai kelia siaubą okupantams

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Odesos, Ukraina

„Maskoliai Chersone mane įrašė į dešimt labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąrašą: savo satyra socialiniuose tinkluose juos labai siutinu, bet užtat pralinksminu su okupantais kovojančius bičiulius“, – džiaugėsi Vadimas, paprašęs neminėti jo pavardės saugumo sumetimais.

Su šiuo 45 metų vyriškiu viename iš Odesos nakvynės namų susipažinau gana keistomis aplinkybėmis. Gretimame kambaryje gyvenusi sutuoktinių pora vėlai vakare ėmė garsiai bartis, o jų raminti atėjusiai administratorei vyras pareiškė, jog yra pabėgėlis iš Chersono.

Ten esą patyrė tokių žiaurumų, kokių administratorė net neįsivaizduoja, todėl turėtų užsičiaupti ir nesikišti į jo šeimos reikalus. Tada iš priešais esančio kambario pusnuogis išėjo Vadimas ir pareiškė, jog jis bei kaimynas pensininkas irgi yra pabėgėliai iš Chersono, tačiau tai niekam iš jų nesuteikia teisės nepaisyti reikalavimo laikytis naktinės ramybės.

„Jei esi toks drąsus ir neturi kur dėti energijos, gal nori grįžti atgal ir prisidėti prie partizanų, galiu duoti kontaktus“, – pasakė Vadimas.

Sugėdintas išsišokėlis be žodžių uždarė duris, o aš nusprendžiau užkalbinti apie partizanus prakalbusį vyriškį. Juolab kad šis susinervinęs nuėjo į virtuvę darytis arbatos.

„Aš pažįstu ne tik juos, bet žinau ir okupantams talkinančių kolaborantų vadus, su vienu iš jų net kartu mokiausi institute“, – į mano klausimą apie partizanus atsakė Vadimas.

Susėdus gerti arbatos prie mūsų prisijungė ir Vadimo kaimynas, septyniasdešimtmetis Anatolijus, pensininkas advokatas.

Anatolijus pasiskundė, jog po sukrėtimų, patirtų bėgant iš Chersono, jis jau kelis mėnesius saujomis ryja vaistus širdžiai ir psichikai stiprinti.

„Iš priekyje važiavusios mašinos naktį okupantai patikros poste išsodino penkis vyrus, išsivedė už namo ir išgirdom automato šūvių seriją, nežinau, ar tikrai juos sušaudė, bet man nuo to garso širdis apmirė, galvojau, jei jie mano pase pamatys JAV vizą, irgi sušaudys“, – pasakojo Anatolijus.

Tačiau rusų kareiviai pasirausė vien po bagažinės viršuje sudėtas trejų moterų rankines, o apačioje buvusių Anatolijaus ir penkeriais metais jaunesnio jo brolio reikmenų neapžiūrėjo.

„Nuo Chersono iki Odesos šiaip trys valandos kelio, o mes važiavome devyniolika, važiavome lietaus pažliugusiais pamiškių keliais, ratai apsemti vandens, drebėjom, kad neužklimptume; greta dundėjo karinė rusų technika, pakelėse pilna apdegusių mašinų, kai kurios net su joje likusiais žmonių lavonais, vaizdas klaikus. Kai prieš mūsų akis tankas pervažiavo vieną pabėgėlių mašiną, o su mumis vykusios moterys ėmė klykti, maniau, kad širdis neatlaikys, sustos iš siaubo“, – kraupių prisiminimų negalėjo pamiršti Anatolijus.

Pensininkas prisipažino, jog po tos nakties ėmė mikčioti, nors niekada gyvenime tokios ydos neturėjo.

„Mano buvusi žmona, pedagogė, ir sūnus, psichologijos dėstytojas, gyvenantys JAV, ragina skristi pas juos, bet aš dabar per silpnas tokiam skrydžiui, be to, nepritampu ten“, – sakė Anatolijus.

Vyriškis neketino bėgti iš Chersono, bet persigalvojo sužinojęs, kad maskoliai išsivežė tardymui jo kaimyną.

„Pabijojau, jog kaimynas prasitars, kad dažnai skraidau į JAV, o maskoliai pagalvos, kad esu JAV šnipas arba turtingas, ims kankinti reikalaudami pinigų, ir man bus kaput“, – paaiškino Anatolijus. Pensininkas priminė, jog Chersone po tardymų jau nežinia kur pradingo daugiau kaip pusė tūkstančio žmonių.

Vadimo pabėgimas buvo dar rizikingesnis, mat okupantai jį suėmė per vieną demonstraciją, skirtą Ukrainos palaikymui. Vyriškį visą naktį tardė ir mušė, siekdami iškvosti, kas organizuoja protestus.

Maskolius esą labai stebino tai, kad chersoniečiai dvi savaites po okupacijos kasdien renkasi į protesto mitingus ir nesibaimina nei ašarinių dujų, nei garsinių granatų.

Nežinia, kaip būtų tardymas baigęsis, tačiau kitą dieną apie jo suėmimą sužinojo buvęs kursiokas iš studijų Fizinio lavinimo institute laikų. Jis perėjo į okupantų pusę ir tapo vienu iš mero pavaduotoju, tad Vadimui irgi pasiūlė tapti okupantų talkininku.

„Jie tuo metu į meriją rinko bet ką, nes nebuvo norinčių; vienas pažįstamas žurnalistas tapo policijos šefu, apsaugininkas mero pavaduotoju, o mane, buvusį bokso sporto meistrą, diskožokėjų  bei įvairių renginių organizatorių panoro sporto ministru padaryti“, – juokėsi Vadimas.

Vyriškis pažadėjo prisijungti prie išdavikų, bet, paleistas iš areštinės, dar tą pačią naktį spruko.

Lengvųjų mašinų, vežusių pabėgėlius į Odesą, kolonoje buvo 12 automobilių, o tikslą drauge pasiekė penki. Ar kitos mašinos tikslą pasiekė, Vadimas nėra tikras, mat tą naktį pabėgėlių koloną apšaudė ne tik maskoliai, bet ir ukrainiečiai, manę, kad tai priešo žvalgai.

„Blogiausiai elgėsi baudžiamasis maskolių būrys, sudarytas iš čečėnų ir buriatų, jie tada ėmė šaudyti į mitinguotojus guminėmis ir net tikromis kulkomis, todėl demonstruoti niekas nebesiryžo“, – pasakojo Vadimas.

Anot vyriškio, baškirai buvo ypatingai žiaurūs, jie vienam demonstrantui, užšokusiam ant tanko, vinimis rankas prikalė prie medžio, prieš tai vyrą išrengę nuogai.

Minėtas žmogus išgyveno, tačiau viena konservų fabrike dirbusi aštuoniolikmetė mergina, baškirų išprievartauta bei išstumta pro langą žuvo. Toks okupantų žiaurumas esą chersoniečius ir paskatino partizaninei veiklai.

„Miesto vadus visada lydi karinės mašinos ir apsauga, tačiau tai nepadeda išvengti partizanų keršto: prieš savaitę buvo nušautas mero pavaduotojas, o meras Vladimiras Saldo buvo apnuodytas ir komos būsenos nuskraidintas atgal į Maskvą“, – bičiulių partizanų darbu didžiavosi Vadimas.

Prieš mėnesį susprogdinus policijos mašiną vienas okupantas žuvo, o keli buvo sužeisti. Dar anksčiau, birželio viduryje, susprogus prie medžio pririštai nuotolinio valdymo bombai, buvo sunkiai sužeistas administracijos vadovas Jevgenijus Sobolevas ir jo vairuotojas.

Vadimo teigimu, pradžioje keršto akcijos nebuvo koordinuotos su Ukrainos kariuomenės veikla, jas inicijavo įmones praradę keli turtingi verslininkai, skyrę pinigines premijas už išdavikų nužudymą. Pirmąsias keršto akcijas esą vykdė futbolo aistruolių organizacijai priklausę asmenys, o vėliau prie partizanų ėmė jungtis net ūkininkai, slapta perduodantys informaciją apie priešų dislokaciją ir judėjimus.

Partizanų surenkama informacija labai praverčia Ukrainos kariuomenei, kuri perėjo į kontrpuolimą Chersono regione, ir jau išvadavo keliasdešimt gyvenviečių. Okupantai bando kovoti su partizanais siūlydami premijas už informaciją apie juos.

Tokios vilionės sudomino nedaug ką ir, persigandę partizanų bei artėjančios ukrainiečių kariuomenės, maskoliai suskubo atgal į Rusiją vežti savo šeimas. Mat kartu su Kremliaus kariais į Chersoną atvyko ir valdininkai bei policininkai su šeimomis.

Atvykėliai buvo viliojami galimybe veltui gauti butus ir namus. Okupantai priėmė įstatymą, kad jei kokio nors buto ar namo savininkas per dvi savaites neprisistatys, tai jo turtą perims Rusija.

„Jei ne avarija, į kurią patekau prieš keturiolika metų, dabar kovočiau kartu su bičiuliais“, – su apmaudu kalbėjo Vadimas.

Per motociklo avariją vyriškis patyrė daugybinius lūžius, viena akimi beveik nemato, o dešine ranka gali kelti ne didesnį kaip penkių kilogramų svorį.

„Aš esu kūrybinis partizanas, kas dieną į socialinius tinklus dedu okupantus bei Kremliaus vadus pašiepiančias eiles, o dainuškose aukštinu Chersono partizanų žygius, dėl ko kolaborantų televizijoje buvau paskelbtas priešu“, – pasakojo Vadimas.

Vyriškis anksčiau kas vasarą vadovavo diskotekoms nuosavame mini bare „Disco 90“, o kitu metų laiku darė tatuiruotes savo salone.

Be to, kūrė eiles Rusijos dainininkams, kurie visi prasidėjus karui nutraukė su juo ryšius.

„Mane socialiniuose tinkluose užblokavo 120 bičiulių Rusijoje, net mano teta, pareiškusi, kad esu nacistas bandera, nors aš ukrainietiškai net nemoku dorai kalbėti, taip, kaip ir dauguma chersoniečių – kalbame rusiškai, tačiau esame ukrainiečiai, todėl giname savo šalį“, – pasakė Vadimas.

Vyriškis labai ilgisi savo žmonos ir dviejų dukrų, kurios dabar gyvena Lenkijoje. Vadimas tiki Ukrainos pergale, bet baiminasi, kad iš Chersono gali likti vien pelenų krūva, mat miestas yra labai svarbus tiek okupantams, tiek gynėjams.

Vos šimtą kilometrų nuo Krymo nutolęs Chersonas yra vadinamas vartais į Krymą, per jį eina visi keliai į pusiasalį. Jei miestą toliau valdys okupantai, tai Kremliui palengvins skverbimąsi Ukrainos pietuose, o jei Kijevui pavyks atsikovoti Chersoną, Maskvos planai labai komplikuosis.