Charkove panikos nėra, tačiau gandai apie puolimą sklinda

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkovo

Po dviejų mėnesių pertraukos atvykęs į Charkovą šį didmiestį radau gerokai nervingesnį, nei gruodį ir rugsėjį. Charkovas šį kartą pasitiko labiau įsitempęs, nei Lvovas, Kijevas ir Dniepras, kur lankiausi prieš tai. Norėdamas išsiaiškinti nervingumo priežastis nusprendžiau pakalbinti gretimos kirpyklos bei turgaus darbuotojus, nes pagalvojau, kad jie geriausiai žino visas naujienas.

Ši keturiasdešimtmetė moteris pasisakė gyvenanti arčiausiai Rusijos sienos esančiame ir labiausiai nuo bombardavimų nukentėjusiame Saltovokos mikrorajone ir neslėpė, jog pastaruoju metu labai įdėmiai seka karo įvykius.

„Aš asmeniškai nemanau, kad pasikartos toks puolimas, tačiau esu pasiryžusi pavojaus atveju su šeima skubiai išvykti, mat nebenoriu patirti milžiniško streso, kokį išgyvenau karo pradžioje, kai bomba sunaikino mūsų garažą ir vieną iš turėtų dvejų mašinų, kai raketos sproginėjo be perstojo ir dvi savaites slėpėmės rūsyje, o po to tris paras mašina per atokius kaimus bėgome į Vakarų Ukrainą, ir visą kelią meldžiausi, kad nieko neatsitiktų“, – pasakojo moteris.

Anot kosmetologės, apie galimą puolimą šiomis dienomis kalba dauguma jos klienčių, tačiau tik viena pasisakė išvykstanti jau dabar, likus savaitei iki karo metinių.

Minėta ilgametė Larisos klientė esą prasitarė, kad įtampa galutinai pablogino jos psichinę būseną, kuri ir taip visus metus buvo prasta, tad nutarė sprukti.

Kita klientė esą apgailestavo, kad su dukra prieš mėnesį grįžo iš Londono. Pradžioje moteris labai džiaugėsi grįžusi į savo butą ir sutikusi senus draugus, bet kai prieš savaitę padažnėjo atskrendančių priešo raketų ir per dieną po kelis kartus ėmė skambėti oro pavojaus sirenos, ji ėmė ilgėtis ramaus Londono.

„Panikos mieste nėra, tie, kas labai bijo, liko gyventi užsienyje arba Vakarų Ukrainoje, o kitiems bombų sprogimai yra kasdienybė, juolab kad, palyginus su karo pradžia, jos atskrenda retai ir dažniausiai į strateginius objektus, o ne į gyvenamuosius namus“, – aiškino Larisa.

Moteris prasitarė, kad viename iš turimų dviejų butų leido nemokamai gyventi pabėgėlių iš Iziumo šeimai, nes bomba sunaikino jų namą ir visą turtą.

„Mane neseniai ištiko šokas, kai telefonu kalbant viena sena bičiulė prasitarė, jog tiki ir laukia Maskvos pergalės, nes tai esą atneš Charkovui ramybę ir didesnį klestėjimą. Supratau, kad gandai apie nedidelės dalies charkoviečių prorusiškumą yra tikri ir nustojau su ta moterimi bendrauti“, –sakė Larisa.

Tiek kirpykloje, tiek turguje kalbinti asmenys neslėpė, kad jų šnekamoji kalba yra rusų, tačiau save vadino rusakalbiais ukrainiečiais ir teigė, gink Dieve, nenorintys gyventi autoritarinėje Rusijoje.

Turguje dauguma prekeivių sakė netikintys, kad Charkovas bus puolamas iš naujo, nes jei miesto nepavyko įveikti karo pradžioje, tai tuo labiau nepavyktų dabar, kai jis tapo keleriopai geriau įtvirtintas.

„Barabašovo“ turguje užkalbinus 55 metų prekeivę vardu Sveta teko asmeniškai įsitikinti, jog mieste, kuris nuo Rusijos sienos yra nutolęs vos 40 kilometrų, nedidelė dalis žmonių tiki melaginga Kremliaus propaganda ir slapta palaiko Rusijos karius.

Štai koks mano pokalbis su minėta Sveta.

– Skaičiau, kad „Barabašovo“ turgus prieš karą buvo didžiausias Ukrainoje bei visoje Rytų Europoje, o pasaulyje užėmė 14 vietą. Ar gera tada buvo prekyba?

– Nepalyginamai geresnė, savaitgaliais čia buvo žmonių marios, mes neturėjom laiko prisėsti ir atsipūsti, o dabar didžioji dalis turgaus sudegusi, prekeivių nedaug, o žmonių dar mažiau, nes mieste gyventojų liko tik pusė, o ir tie persimeta į centrinį turgų.

– Kodėl jūs nesikeliat į centrinį turgų?

– Aš gyvenu šiame rajone, Saltovkoje, čia prekiauju 20 metų, klientai, net internetiniai, žino, kur mane rasti. Be to, tikiu, kad karui pasibaigus turgus bus suremontuotas ir nebus blogai.

– O kada ir kaip baigsis karas?

– Šiemet, manau, nesibaigs, bet, anksčiau ar vėliau, Charkovas priklausys Rusijai. Esu tikra, kad ir Odesa, ir Zaporožė bus Rusijos, aš ne prieš Ukrainą, bet taip spėju, ji juk žymiai silpnesnė, ilgai nepasišakos.

– Manot, kad Vakarų parama ir ginklai Ukrainai nepadės laimėti?

– Juokaujate, Rusija turi geresnių ginklų, tik jų dar nerodo. O jei reiks, tai mestels porą rimtesnių bombų ir žaidimas baigsis, Vakarai apsikakos iš baimės.

– O dėl ko kilo karas, kas dėl to kaltas?

– Pati Ukraina, jos vadovai – susikukavo su radikalais iš Vakarų Ukrainos ir sugalvojo visus priversti kalbėti ukrainietiškai ir kad rusų kalba nebebus valstybinė. Todėl 2014 ir sukilo liaudis Luhanske bei Donecke. Ir ten, ir pas mus juk gyvena beveik vien rusai, kam mums ukrainiečių kalba? Kijevo samdiniai aštuonerius metus bombardavo Donecką ir žudė mūsų vaikus, o pernai Zelenskis sudarė sąmokslą su JAV bei NATO ir planavo užimti Donecką, bet Maskva užbėgo tam už akių ir pirma puolė Ukrainą.

– O kodėl Rusijos kariai žudo civilius, prievartauja moteris, bombarduoja ligonines, mokyklas, grobia žmonių turtą, juk girdėjote, kas dėjosi Bučoje?

– Jūs nežinot tiesos, Kijevas ir Vakarai meluoja apie Bučą, ten iš tikro patys ukrainiečiai viską darė, taip, kaip 2014 metais patys šaudė į demonstrantus Maidane. Kodėl jūsų spauda nerašo apie ukrainiečių karių vykdomas žudynes ir prievartavimus, apie rusų belaisvių kankinimus, apie tai, kad ukrainiečių tankai ir patrankos slepiasi tarp gyvenamųjų namų, dėl ko nuo atsakomosios ugnies žūva civiliai ir griūva namai? Jūs Vakaruose nežinot tiesos ir esat mulkinami Kijevo propagandos. Nebenoriu su jumis kalbėti, nefotografuokite manęs ir dinkit iš čia.

Po tokio nemalonaus pašnekesio su Sveta nuvažiavau į centrinę Charkovo geležinkelio stotį ir sukarintos apsaugos darbuotojo, pamainos viršininko Sašos Nedviedenkos paklausiau, ar bėga charkoviečiai iš miesto.

„Nebėga, nepastebėjome jokio išvykstančiųjų srauto padidėjimo. Manau, kad gyventojai iš tikrųjų netiki, jog karo metinių proga Rusija puls Charkovą. Aišku, Maskva ne kartą pademonstravo savo žiaurumą ir gali paleisti į mus daug raketų, gali žūti nemažai žmonių, bet tai vien padidins mūsų pyktį ir pergalės troškimą“, – pareiškė S. Nedviedenko.

Charkovo puolimu netikėjo ir gatvėje užkalbintas karys Aleksandras, tą dieną atvykęs į čia esančią karo ligoninę sinusito operacijai tiesiai iš fronto Bachmute. Karys pareiškė, jog Kremliaus vadovai nori pasigirti kokiu nors laimėjimu ir jau prieš tris savaites pradėjo puolimą, tačiau ne Charkovo, bet Donecko ir Luhansko regionuose, kur sutelkė ir daug kariuomenės.

Kario paklausiau:

– Tau ne tik sinusitas, turbūt ir bronchitas nes labai kosti. Ar daug tokių negaluojančių pas jus, ar turit pakankamai vaistų, kaip susišildot apkasuose naktį?

– Susišildom specialiais milteliais, kuriuos pradarius dėl santykio su oru įvyksta cheminė reakcija ir jie ima skleisti šilumą. Naktį po rūbais apsibarstome milteliais kūną ir sušylame. Vaistų gauname, bet vis vien daugelis sirguliuoja, nes reikia visą savaitę apkasuose išsėdėti ir tik po to pasikeičiam ir galim pailsėti.

– Kas tau yra sunkiausia: fizinis ar psichologinis nuovargis?

– Psichologinis, labai sunku, kai žūsta draugai, su kuriais daliniesi maistu, ilsiesi, eini į mūšį, kurie išsipasakoja savo gyvenimą ir ateities planus, o jo vieta staiga tampa tuščia.

– Apie ką poilsio metu svajoji, kokius kuri ateities planus pasibaigus karui?

– Visų pirma norėčiau išsimiegoti, išsiilsėti. Vėliau turbūt pakeliaučiau, nesu buvęs užsienyje, aplankyčiau kelias šalis kartu su savo mergina. Mes dar nevedę, neturime vaikų, bet ji manęs laukia. Galvoju atidaryti savo verslą, gal automobilių remonto dirbtuves, nes tokius mokslus baigiau ir prieš karą dirbau servise. Na, aišku, noriu susilaukti vaikų, pasistatyti namą.

– Ar jums, frontininkams, suteikiamos atostogos?

– Taip, po pusmečio galima dešimčiai dienų vykti atostogų. Mano draugai jau buvo, aš dar ne, nes laukiu, kada iš užsienio į Vinicos miestą, iš kur esu kilęs ir kur gyvena mama, grįžtų abi seserys su vaikais ir mano mergina, kad galėčiau su visais susitikti.

– Ar Ukrainai pavyks atsikovoti Donecką, Luhanską, Krymą?

– Jei gausim užtektinai puolimui reikiamos ginkluotės, atsikovosim. Mums, kariams, ryžto užteks. apmaudu, kad dabar neturim pakankamai ginkluotės ir visko mums trūksta.

– O jei Rusija pasiųs dar penkis kartus daugiau karių ir ginklų, o Vakarai tiek neduos?

– Tada bus keblu. Bet mes vis vien to sieksim, savo žemių neatsisakysim.