Pripažinkime – jei kam nors alga yra išmokama ne konkrečią mėnesio dieną, o ateiti į darbą reikia ne konkrečią valandą, liaudis į juos vis dar šnairuoja kreivai. Štai kad ir į vargšus šokėjus. „Argi iš to įmanoma užsidirbti?“ – nustemba vieni. „Argi čia darbas?“ – dar nesmagiau verčia jaustis kiti. „Reikia ir kokią normalią, tikrą […]Skaityti daugiau

„Vokietijoje jau seniai nebesijaučiu imigrante. Nesijaučiu čia svetima, tiesą sakant, nėkart ir neteko jaustis nejaukiai dėl to, kad aš nesu vokietė, – sako iš Medėkšių kaimo kilusi 32-ejų Milda Tutkienė, su vyru Aivaru jau šešerius metus gyvenanti Frankfurte, penktajame pagal dydį Vokietijos mieste. – Prieš šešerius metus, kai atvykome, čia viskas buvo kitaip. Pastaruosius metus […]Skaityti daugiau

Ne be reikalo sakoma, kad muzika yra angelų kalba. Muzika juk gydo, žeidžia, liūdina ir džiugina, ramina arba erzina. Muzika ištirpdo suledėjusias širdis ir atranda kelią į slapčiausią vietą žmogaus sieloje. Vieną vasaros vakarą Kėdainių daugiakultūriame centre vykęs kvarteto koncertas „Atšventink meile mano namus“ nepaliko abejingų, o jauni, labai nuoširdūs atlikėjai rado kelią į kiekvieno […]Skaityti daugiau

Iš kėdainietės Rusnės IVAŠKEVIČIŪTĖS, rodos, nėra daug ko tikėtis. Iš pirmo žvilgsnio kai kam ji dar primena mokinukę – kai per savo dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį Rusnė užsuko į muziejų, gidė, vesdama prie kito eskponato, nuramino, jog daugiau apie Vaižgantą ji dar išgirs mokykloje. Vargšė gidė nė neįtarė, kad ši „mokinukė“ laboratorijoje atlieka sudėtingiausius tyrimus ir […]Skaityti daugiau

Jeigu atmintis manęs neapgauna, dėmesį į ją pirmąjį kartą atkreipiau prieš metus, vienos nedidukės šokių šventės Ramybės skvere metu. Sėdėjo sau su penkerių metų dukterėčia ir stebėjo, kaip vyresnio amžiaus žmonės, tautiniais drabužiais apsirėdę, šoka liaudies šokius. Kitą kartą ji priekinėje eilėje klausėsi styginių instrumentų muzikos Daugiakultūriame centre. Dar vėliau pastebėjau ją, bidzenančią į Kėdainių […]Skaityti daugiau

Kėdainietė Laurita Kaupaitė lietuviškos spaudos kurį laiką neskaito – jau keturis mėnesius mergina gyvena ir mokosi Pietų Korėjoje, Seule. O štai jos močiutė – ištikima „Rinkos aikštės“ gerbėja. Būtent dėl to Laurita manė, kad apie ją straipsnio niekas niekada negalės parašyti. „Jeigu močiutė sužinos, kad aš – Pietų Korėjoje, tikrai blogai baigsis“, – nerimavo dar […]Skaityti daugiau

Jei mieste pamatote kokią sieną, kurią puošia piešinys, į kurį pažiūrėję pagalvojate, kad patys taip nesugebėtumėte, greičiausiai darbo autorius – Saimonas Mureika. Jaunas vaikinas šiek tiek primena paslaptingus Johnny Deppo personažus: kaip koks Žirkliarankis, sėdintis savo pilyje ir kiaurą dieną pjaustantis ledo skulptūras, Saimonas užsidaro savo bohemiškoje studijoje senamiestyje, ir piešia. Adrenalino nemėgsta, paklaustas apie […]Skaityti daugiau

„Man tėvystė – didžiulė atsakomybė ir pareiga“ Kariškis Deividas MARGEVIČIUS Tarptautinės tėvo dienos išvakarėse slaugė šešiametę atžalą Eliją. „Aš stengiuosi su ja praleisti kuo daugiau laiko. Kiekvieną darbo dieną, kai sugrįžtu namo, vien su ja užsiimu bent jau valandą, o vėliau ji visą vakarą zuja aplink. Jeigu savaitgalį išsiruošiu kažkur važiuoti, dukrelė veržiasi būti mano […]Skaityti daugiau

„Vos atvykęs iš Vilniaus į Kėdainius, iškart tapau besilaukiančių mokytojų gelbėtoju – mokyklose vis tekdavo jas pavaduoti. Tą patį dabar darau Juozo Paukštelio progimnazijoje“, – juokiasi antrus metus BRAVO mokytoju išrinktas „Atžalyno“ gimnazijos geografijos ir kūno kultūros pedagogas Ramūnas Grunskis. Prie sostinės šurmulio įpratusiam vilniečiui iš pradžių mokytojauti teko ne kurioje nors miesto mokyklų, vietą […]Skaityti daugiau

„Rinkausi ne diplomą, o man patinkančią specialybę“, – sako Antanas Ivanauskas. Jo teigimu, visuomenėje ir šeimoje vis dar stiprus spaudimas rinktis perspektyvią profesiją, o kartais net nesvarbu kokią. Svarbu, kad ji būtų pažymėta ženklu „aukštasis išsilavinimas“, tarytum šis magiškas žodžių derinys būtų raktas į sėkmingą gyvenimą. „Suprantu, kad darbą pagal specialybę   nebus paprasta rasti, bet […]Skaityti daugiau

Koks gi mokinys nėsyk dvejeto saldumo neragavęs – dažnai juokaujama. O pasirodo, kad tokių dar yra. Štai Kėdainių „Atžalyno“ abiturientė Agnė STANIŪTĖ (18) nėra gavusi nė vieno dvejeto. Ką ten dvejeto – per dvylika mokslo metų net ir šešeto nė vienas mokytojas jai neįpaišė – tik vieną kitą septynetą. „Ar tavęs nežeidžia žodis „moksliukė“, kurį […]Skaityti daugiau

Medicinos įstaigose bendrosios praktikos slaugytojų vaidmuo tampa vis svarbesnis, vis reikšmingesnis. Slaugos darbuotoja – dešinioji gydytojos ranka. Ji pirmoji ligos iškamuotam ligoniui nušluostys ašarą ar paduos stiklinę vandens. Slaugytojas jaučia ne tik atsakomybę už atitinkamą elgesį su pacientu, bet turi ir visapusiškai išmanyti savo darbą, nuolat tobulėti, siekti žinių, bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje išlaikyti pagarbą […]Skaityti daugiau

Kėdainietį Justą dažniau pamatysite televizijos ekranuose, nei gimtojo miesto gatvėse. Ir kas galėtų jį kaltinti? Televizijos projektai, šokių treniruotės nuosavame klube, konkursai… O šiemet Justas tik per plauką neatsidūrė ant „Eurovizijos“ scenos Švedijoje. Na, o kaip visuomet tokiose istorijose įdomiausia dalis – tai, kad ant lėkštutės jam niekas nebuvo patiekta. Ačiū atkakliai mokytojai Jei ne […]Skaityti daugiau

Su chorvedžiu, muzikos mokytoju, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatu Zenonu Jonu Bernadišiumi susitinkame jo vadovaujamo sakralinės muzikos ansamblio „Giesmė“ koncerto išvakarėse, kuris skirtas artisto kūrybinės veiklos 60-mečiui paminėti. Neskubiame, lakoniškame, švelnaus humoro nuskaidrintame pasakojime vienas kitą keičia miestai, ugdymo įstaigos, kuriuose dirbta, chorai, ansambliai, kuriems tekę vadovauti, draugai, kolegos, kurių vaikų pavardės dabar skamba muzikos […]Skaityti daugiau

Į amžiną vaikams užduodamą klausimą: „Kuo būsi užaugusi“, Ramintos bendraamžių draugių atsakymai dažniausiai būdavo du: „aktorė…“ arba „šokėja…“. Savo kūrybinės veiklos 15 metų jubiliejų Akademijos kultūros centre ką tik minėjusi choreografė Raminta Matulytė-Šilienė yra iš tų laimingųjų, kurios vaikystės svajonė išsipildė. „Visus savo kišenpinigius išleisdavau tarybinio žurnalo „Sovietskij balet“ („Tarybinis baletas“) prenumeratai. Turėjau visus šio […]Skaityti daugiau

„Praeiname pro postą, netoliese kapstosi berniukas. Iš šiukšlių krūvos ištraukia apelsino žievelę ir pradeda ją valgyti. Staiga suprantu, kad aš ne Lietuvoje“, – apie kultūrinį šoką pirmą kartą išvykus į misiją Afganistane pasakoja Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas kapitonas Nerijus Alekna. Operacijų krikštai Nerijaus mintimis į Afganistaną sugrįžta ne kartą. […]Skaityti daugiau

Kėdainietę Pauliną Krasauskaitę sutikau Vilniuje – čia ji viešėjo, nes dalyvavo jaunimo projekte. Greičiausiai kitomis aplinkybėmis apie tai ir vyktų interviu. Tačiau šįkart nutiko taip, kad jaunimo projektai – ko gero, įprasčiausias ir palyginti mažiausiai įdomus dalykas Paulinos gyvenime. Nes, dievaži, ši greitakalbe šnekanti mergina – bokso čempionė! Boksas merginos akimis – Nenoriu, kad nuskambėtų […]Skaityti daugiau

Naktiniai žygiai, išgyvenimo kursai, ginklų testai, šaudymai, žinios, adrenalinas, komandinis darbas – karių savanorių kasdienybė. Ir tai dar ne viskas, kai išgirsti, ką tenka patirti ir išgyventi tarnaujant Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Be galybės nepamirštamų nuotykių atsiveria ir visos galimybės kopti karjeros laiptais, surasti tikrą karišką draugystę, išliekančią visam gyvenimui ir, žinoma, išugdytas […]Skaityti daugiau

„Tau reikėtų viename iš tų tavo straipsnių apie Paulių Dauparą parašyti“, – sykį užsiminė vienas pažįstamas. „Tikrai? O ką jis dabar veikia?“ – teiraujuosi. „Oi, ko tik jis neveikia…“ Nebent nemiega. O šiaip sėkmingai darbuojasi ir kuria rinkodaros kampanijas paties įkurtoje reklamos agentūroje, veda mokymus, seminarus, keliauja, randa laiko savo haskiui Nakano ir dar rašo […]Skaityti daugiau

Muzika kiekvieno iš mūsų gyvenime tikriausiai užima gana svarbią dalį. Melodijos, skambesiai, harmonija bei ritmai – garsų terapija, kurios metu išsikrauname, įsikrauname ar tiesiog atsipalaiduojame. Kiekvienas pagal savo poreikius. Šiandienos mūsų pašnekovė turi polinkį, o galbūt reikėtų sakyti – poreikį džiazo skambesiui. Taigi apie muziką savo gyvenime šiandien mums pasakoja Vakarė Urbaitė. Šešiolikmetė kėdainietė, kurios […]Skaityti daugiau

„Pagrindinis mano hobis – sportas. Nors nežinau ar tai būtų galima pavadinti hobiu, nes sportas jau yra tapęs įprastu dalyku. Šiuo metu tiesiog neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo“, – tikina aštuoniolikmetis kraštietis Mykolas Eigirdas. Dar prieš septynerius ar aštuonerius metus vaikinas tebuvo paprastas kaimo vaikis, tačiau atsakingos treniruotės, tinkama mityba, jokių žalingų įpročių ir brolio […]Skaityti daugiau

Visuomet užvirus diskusijai, kodėl didmiesčiuose yra vienas, kitas ar trečias dalykas, o provincijoje – ne, atsakymas dažniausiai būna toks: „Žmonės tikriausiai neis, neapsimoka.“ Kaune žmonės mielai eina į kino teatrą, o Kėdainiuose – neitų. Vilniuje žmonės plūsta į veganams skirtus restoranus, o Kėdainiuose – jokiu būdu neitų. Klaipėdoje žmonės lankosi kokteilių bare, bet Kėdainiuose ne, […]Skaityti daugiau

Krekenaviškė Asta Damaševičienė jau dvylika metų AB Krekenavos agrofirmoje gamina dešras. Tikro vijurko charakterį turinti smulkutė moteris įgudo taip sparčiai dirbti, kad kas mėnesį į jos sąskaitą sukapsi ne mažesnė kaip tūkstančio eurų alga. Tokio darbo užmokesčio galėtų pavydėti ir kai kurie aukštąjį išsilavinimą turintys darbuotojai. Atėjo ir liko ilgam Astai AB Krekenavos agrofirma – […]Skaityti daugiau

Taip, tikėjausi, kad Ieva Gaurilčikaitė tarp gausybės šokių repeticijų sunkiai ras laiko šitam pokalbiui. Tačiau taip pat tikėjausi rasti ją kur nors netoli gimtųjų Kėdainių, na, toliausiai gal Vilniuje ar Klaipėdoje. O ji lyg niekur nieko atšovė: „Dabar aš Tel Avive gyvenu, visai neseniai atvažiavau.“ Ir papasakojo, kaip laisvai čia gyvena tiek eiliniai vietiniai žmonės, […]Skaityti daugiau

[#gallery=68#] Ar pastebėjote, kaip greitai bėga laikas, kaip dažnai mes visur skubame? Nė akies krašteliu negrįžtelėdami atgal… Kur skambėjo bendraklasių juokas, kur lenta mirgėjo balta kreida užrašytomis raidėmis, kur tiek metų mus globoję žmonės vėliau su ašaromis akyse išleido mus į margaspalvį pasaulį. Paliekame visa tai užnugaryje, ko gero, nė deramai už visa tai nepadėkoję […]Skaityti daugiau

Kėdainiečio Vytauto Mikaičio sąskaitoje – 80 aplankytų šalių. Kai rašau šį interviu, dar nė neišėjo laikraštis, o aš jau girdžiu, kaip skaitytojai aikčioja: „Oho, šitiek apkeliavo!“ Ne paslaptis, kad aš – toli gražu ne pirmoji žurnalistė, norėjusi išgirsti, kaip Vytautui sekėsi viename ar kitame pasaulio krašte. Kažkodėl žmonės visada reaguoja būtent taip – vos kam […]Skaityti daugiau