Buvęs karantinas: kaip jis paveikė vaikus ir kokios jo pasekmės?

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Visi vieningai sutaria, jog pandemija ir praėjusių metų pavasarį buvęs karantinas stipriai paveikė visus, ypač nuotoliniu būdu besimokiusius vaikus ir paauglius. Tiesa, anot mokslininkų bei psichologų, buvo ir tokių, kurie iš šio sunkaus laikotarpio ir laimėjo. Paramos vaikams centro organizuotoje konferencijoje „Tėvai pasikeitusiame pasaulyje: kaip nepamesti savęs ir suprasti vaikus“ Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto profesorė, psichologė, psichoterapeutė dr. Roma Jusienė dalijosi atlikto tyrimo „Vaikai karantine“ pagrindinėmis įžvalgomis, ko vaikams trūko ir trūksta šios pandemijos metu. VU Psichologijos instituto psichologė, profesorė dr. Laima Bulotaitė supažindino su padidėjusiomis priklausomybėmis, jų pavojumi bei galimais sprendimo būdais.

Paaugliai nukentėjo labiausiai

Apžvelgdama atlikto tyrimo apie tai, kaip jautėsi vaikai karantine, rezultatus prof. dr. R. Jusienė pastebėjo, jog mažiausiai nuo jo nukentėjo patys mažiausieji.

„Jiems tėvai ir namai yra visas pasaulis, ypač, jeigu juose yra pakankamai saugu, ramu ir gera. Kitą kartą galbūt patys mažiausi vaikai iš šio laikotarpio gal net ir išlošė, nes jų tėvai nevežiojo po svečias šalis, kurios jiems dar nelabai rūpi, nevedžiojo po visokius būrelius, kurie irgi jiems dar nelabai rūpi, aišku, svarbu, kad patiems tėvams tai rūpi ir galbūt padeda atsipalaiduoti. Tad šiuo atveju reikėjo daugiau kūrybiškumo ir pagalvojimo, kaip jie gali padėti sau“, – kalbėjo profesorė.

3–6  metų amžiaus vaikams reikia jau daugiau erdvės – ir fizinės, ir socialinės. Vienas iš svarbiausių dalykų, kad vaikai turėtų, kur ir kaip judėti, žaisti, kurti, mokytis, išbandyti savo įgūdžius ir pan. Taigi, tuo laikotarpiu daliai vaikų tos erdvės galbūt ir pritrūko.

„Jau keletą metų tyrinėjame, kaip išmanieji ekranai veikia bendrai vaikų savijautą ir sveikatą, kiek vaikai leidžia laiko prie jų. Norėčiau pasidžiaugti, rezultatai rodo, kad, jeigu matysime, jog vyresnėms vaikų grupėms perteklinis ekranų laikas buvo didžiulis iššūkis, tai mažų vaikų, ikimokyklinukų, grupėje, nestebėjome labai ženklaus ekranų laiko išaugimo, – tyrimo rezultatais dalijosi prof. dr. R. Jusienė. – Pradinukams tos erdvės reikėjo dar daugiau mokymuisi. Jiems jau labai svarbu ugdytis meistriškumą, kompetencijas, o tai gaunama būnant tarp bendraamžių. Tad jiems karantinas buvo nemažai iššūkių sukėlęs laikotarpis.“

Mokyklinio amžiaus vaikai, paaugliai nukentėjo labiausiai. Iš tyrimų, pasisakymų juose, mokslininkės teigimu, buvo matyti, kad paaugliai duso, kentėjo. Tai pasireiškė per jų emocinę būklę, motyvaciją mokytis.

„Iš kurių pusių mes bežiūrėjome ir ko beklausėme – tėvų, mokytojų, pačių mokinių – karantinas paveikė beveik pusę paauglių. Galime pasidžiaugti tuo, kad 55–58 proc. jų išliko geros savijautos.

Čia galime sudėti aiškias gaires, kas prisidėjo prie to, kad mokinys, paauglys išliko geros savijautos po pusmečio uždarymo karantine: tai – daugiau fizinio aktyvumo, mažiau buvimo prie išmaniųjų ekranų. Iliustracijai galiu pasakyti: kai mes pavasarį, balandžio mėnesį, atlikinėjome tyrimą, matėme, kad pradinukai prie ekranų praleisdavo vidutiniškai 6 valandas, o vyresnių klasių mokiniai – 8,5 val. Aišku, tai buvo ne tik mokymosi tikslais, bet ir pramogų, laisvalaikio tikslais“, – dėstė psichologė.

Būreliai būtini

Tyrime taikyta ir probleminio interneto naudojimo skalė, kuri parodė labai ryškų vaikų padidėjimą, kuriuos jau galima identifikuoti kaip turinčius priklausomybės nuo interneto riziką.

„Labai sėkmingas veiksnys gerai savijautai buvo visų bendruomenės grupių, ypač kalbant apie mokyklos bendruomenes, bendradarbiavimas. Aišku, geri santykiai namuose ir su mokytojais. Taip pat, atrodytų, labai paprastas ir savaime suprantamas dalykas – aiškios ir nuoseklios dienotvarkės, taisyklių, ritualų kūrimas ar laikymasis“, – pabrėžė prof. dr. R. Jusienė.

Karantino laikotarpiu net kas dešimtas paauglys visiškai gyvai nebendravo su jokiu bendraamžiu, kas taip pat blogino jų savijautą.

Psichoterapeutė atkreipė dėmesį, jog dalyvavimas neformaliame ugdyme vaikams irgi yra labai svarbus.

„Neretai tėvai klausia, ar verta vaikus leisti į būrelius. Tai atsakymas vienareikšmis – verta. Vaikas būtinai turi turėti mėgstamą veiklą, kažkokį būrelį, kuriame įsitrauktų ir gautų labai svarbią aplinką augimui, ugdymuisi visomis prasmėmis, – pažymėjo profesorė. – Norėtųsi paguosti tėvus, turinčius paauglius vaikus, kad negalvotumėm, kad padarėme viską, ką galėjome, o jie vis tiek jaučiasi blogai: neužmirškime, kad paauglystė yra toks laikotarpis, kai pakankamai gerų tėvų neužtenka, jiems yra būtinos draugystės, buvimas su savo bendraamžiais, vadinamomis grupuotėmis, tapatinimasis su ja.“

Per karantiną vaikai nustojo augti

Psichologė pastebėjo, kad karantino metu nuolat girdėjome: „palaukime“, „pakentėkime“, bet vaikai auga – jie negali „palaukti“. Sakant „palauk“, reiškia tą patį, kas „nustok augti“. Ir jie nustojo – socialine, emocine, brandos prasme. Mes pamiršome, kad visi poreikiai yra vienodai svarbūs. Kas mums visiems buvo labai sunku – išlaikyti pusiausvyrą, nepratrūkti ir atlaikyti spaudimą, kalbant apie norus, nenorus ir reikia.

Labai svarbu suprasti, ką reiškia „noriu, nes reikia“, kas slypi už „nebenoriu“ (tai buvo ir tebėra didelis pavojus pandemijos laikotarpiu) ir suprasti, ko ir kada „tikrai reikia“.

„Svarbiausi „noriu, nes reikia“ poreikiai yra: fiziologiniai (valgyti, gerti, miegoti, gauti rūpestį, būti prižiūrėtam, sveikam ir patenkintam), meilės, emocinio ryšio (jausti, jog esi mylimas ir rūpi, imant išmokti duoti, būti ryšyje), saugumo (jausti pastovumą, pasitikėti savimi ir kitais, pasaulis iš esmės geras ir nuspėjamas), atskleisti ir realizuoti save (tyrinėti, smalsauti, žaisti, patirti malonumą), savigarbos (jausti jog esi svarbus, būti savarankišku, galėti, sugebėti)“, – vardijo psichoterapeutė ir pažymėjo: „Lengva paisyti vaiko poreikių, jeigu patys mokame suprasti savo poreikius ir pasirūpinti savimi“.

Norėjau vieno, įgrūdo kažką kito…

Lengva ir paprasta mylėti vaikus, padėti jiems augti, jeigu patys buvom vaikais, kuriuos mylėjo, drąsino, gerbė, guodė… Suprasdama, jog taip gyvenime būna ne visada, prof. dr. R. Jusienė sakė: „Aišku, jeigu taip nebuvo, nereiškia, kad nebegalime. Tiesiog pirmiausia turime tuo pasirūpinti ir dėti pastangas, kad vis tik išmoktumėm tai daryti, suprasti, kada „nori, nes reikia“, suprasti, kodėl „ne(be)norime“ ir išlaikyti pusiausvyrą“.

O „ne(be)noriu“, pasak profesorės atsiranda dėl per vėlai patenkintų poreikių ir norų.

„Labiausiai mus, tyrėjus, nustebino, kai vėlyvą pavasarį, kuomet jau buvo leista grįžti į mokyklas, apie 50 proc. tėvų ir pačių mokinių to jau nebenorėjo. Šioje vietoje prisiminiau italų kunigo, teologo ir rašytojo Bruno Ferrero frazę iš knygos „Pasakojimai sielai“ ir iš kur ateina tas ne(be)noriu: „Norėjau pieno – įgrūdo žinduką; norėjau tėvų – atkišo žaisliuką; norėjau bendrauti – įjungė televizorių…“ – vaizdingai paaiškino prof. dr. R. Jusienė. – Tai reiškia, kad kai norėjau vieno, įgrūdo kažką kito, o paskui jau ir nustojau norėti.“

Kai vaikai ilgą laiką negauna to, ko nori ir ko jiems „tikrai reikia“, jie tai bando gauti kitaip: pradedant dėmesio siekimo bet kokia kaina (tam tikros ligos simptomais, elgesiu), baigiant pasyvumu, atsitraukimu ir užsidarymu: „Visu pandemijos laikotarpiu man pasirodė labai tinkamas psichologo Eriko Frommo pasakymas: „Kuo labiau trukdomas potraukis gyventi, tuo stipresnis potraukis destrukcijai“. Tai stebėjome ir paauglių atveju“.

Valgykime kartu

Aiškindama frazę „tikrai reikia“ prof. dr. R. Jusienė sakė, jog kartais nesinori dalintis konkrečiais patarimais, bet jie yra labai paprasti.

„Kaskart vis patiriu, kad būtent tuos labai paprastus dalykus sunkiausia įgyvendinti. Pavyzdžiui, kaip mes sakome, reikia bendrauti. Atrodytų, nesudėtinga, bet itin svarbu su bet kokio amžiaus vaikais bent 20 min. prieš miegą tiesiog bendrauti. Padėkime tuos telefonus į šalį ir valandą prieš miegą praleiskime be ekranų, bendraukime, – patarė psichologė. – Nepamirškime visi žaisti ir būti aktyvūs. Tai yra svarbu bet kokiame amžiuje ir bet kokiu metu, leisti pajusti vertę ir svarbą, t.y. bet kokia veikla, pareiga (sutvarkyti, išsiurbti kambarius, išplauti indus, išnešti šiukšles) namuose yra būtina – tai puikiausias būdas pasijusti svarbiam ir reikalingam. Nebijokime „apkrauti“ vaikų darbais.“

Anot psichologės, per keliasdešimt metų atliktų tyrimų, kalbant apie vaikų emocines problemas, visi vienareikšmiai patvirtina vieną veiksnį, t.y. jeigu šeima turi tradiciją valgyti drauge bent kelis kartus per savaitę, tai padeda jas spręsti.

Aišku, tai yra komplekte su kitais veiksniais, bet jeigu jau nežinome, nuo ko pradėti, tai pradėkime bent jau nuo valgymo kartu.

„Maisto ir bendravimo pakaitalus naudoti tik esant būtinybei ir mažomis dozėmis, – primygtinai rekomendavo prof. dr. R. Jusienė. – Visko gyvenime nutinka ir būna, kad neturi, ką tuo metu pavalgyti, kad nenumirtum iš bado, kurį laiką gali pavartoti to vadinamojo nesveiko maisto, bet lygiai taip pat nutinka ir su bendravimu – gyvas ar nuotolinis.

Būna, kad kurį laiką nieko kito nelieka, kaip pasitelkti nuotolinį ar kitokius bendravimo būdus, bet vis tik nepamirškime, kad kaip ir nesveiką maistą, jeigu vartosime labai ilgai, ilgainiui ateis tam tikros pasekmės. Tai tik kurį laiką gali padėti išgyventi. Lygiai taip pat ir kalbant apie visus kitus poreikius.“

COVID karta

VU Psichologijos instituto psichologė, profesorė dr. Laima Bulotaitė, kalbėdama apie dabartinę, vadinamąją Z, vaikų kartą, pastebėjo, jog per pandemiją susiformavo dar viena – COVID karta.

„Z kartai būdinga – hiperaktyvumas, polinkis gilintis į save bei į virtualų pasaulį, aplenkiant gyvą bendravimą ir kitokius informacijos kanalus be interneto.

Ji daug mažiau apsaugota nuo manipuliacijų, negu kitos kartos, nes atsiskyrę nuo realybės žmonės yra priversti tikėti tuo, ką jie sužino internete ir ko negali patikrinti.

Tačiau dabar vietoje Z kartos galime kalbėti apie COVID kartą. Todėl, kad ta aplinka, kokioje jie gyvena dabar, labai stipriai skiriasi nuo to, kas buvo prognozuojama, ko mes tikėjomės ir t.t., – kalbėjo profesorė. – Kas būdinga COVID kartai, jau daug papasakojo prof. dr. R. Jucienė. Dauguma dalykų, kur jie gyvena ir kas su jais vyksta, yra susiję su internetu, ko jie ieško internete, ką jie ten randa ir ką gauna.“

VU Psichotraumatologijos centro 2020 m. tyrimų duomenimis, beveik visose gyvenimo srityse mokiniai pandemijos metu patyrė sunkumų.

„Labai pasidžiaugiau, kai Roma [Jusienė] parodė, jog daugiau nei 50 proc. vaikų karantino metu neturėjo didelių sunkumų, jie prisitaikė. Tačiau COVID‘inei kartai, gyvenant tokiomis sąlygomis yra didesnė rizika psichikos sveikatos problemoms, vaistų (raminamųjų, migdomųjų), alkoholio ir narkotikų vartojimui, priklausomybei nuo kompiuterio, kompiuterinių žaidimų, azartinių lošimų ir t.t.“, – atkreipė dėmesį prof. dr. L. Bulotaitė.

Itin didelis raminamųjų vaistų vartojimas

Anot jos, kai prasidėjo pandemija, specialistai prognozavo, kad dabar užkirsti keliai narkotikų vartojimui – vaikai, paaugliai neina į pasilinksminimų vietas, gatvę – turėtų sumažėti narkotikų pasiūla ir mažiau žmonių vartoti.

„Deja, jau po dviejų savaičių narkomafija prisitaikė prie to, kad viskas persikėlė į internetą. Ir su liūdesiu galime pasakyti, kad prisitaikė daug greičiau nei švietimo sistema. Netgi buvo pasiūlyti nauji narkotikai: kadangi nebegalima eiti į pasilinksminimo vietas, pradėta siūlyti kitus narkotikus.

Rinkoje pastebima, kad narkotikai vis plačiau prieinami internetu, atsirado negrynų narkotikų, dėl to ir daug apsinuodijimų, – apgailestavo psichologė. – Vartojimo modeliai tampa vis sudėtingesni. Tai, ką mes anksčiau žinojome, ar bent jau mums atrodė, kad žinome, prognozavome, kas bus, staiga viskas pasikeitė. Nors dar naujausių tyrimų apie paauglių narkotikų vartojimą nėra, tačiau iš to, ką matome rinkoje, internete situacija tikrai negerėja.“

„Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimo Europos mokyklose (ESPAD) prieš pat pandemiją (2019 m) atliktų tyrimų duomenys rodo, kad raminamųjų ir migdomųjų vaistų vartojimas nepaskyrus gydytojui tarp 14– 15 metų moksleivių yra labai didelis ir tik didėjantis. O pandemijos metu jis dar labiau sustiprėjo.

„Todėl mes labai džiaugiamės, nors žmonės tuo ir piktinasi, kad vaistų prieinamumas vaistinėse yra sudėtingesnis.

Mes klausėme, iš kur vaikai gauna raminamuosius, migdomuosius vaistus. Pirmoje vietoje – iš tėvų.

Stimuliuojamųjų medžiagų, siekiant pagerinti savo mokymosi rezultatus, bent kartą gyvenime vartojo 5,2 proc. Jas taip pat parūpino „rūpestingi“ tėvai“, – stebėjosi prof. dr. L. Bulotaitė.

Vaikams taisyklės būtinos

Pasak profesorės, nemaža problema ir dažnai priklausomybe virstantys yra socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai, azartiniai lošimai, kurie per pandemiją persikėlė į virtualią erdvę ir vaikams tapo dar labiau prieinami.

„Aišku, galima džiaugtis, kad didžioji dalis nevartoja, nenaudoja. Vadinamasis socialinis naudojimas nėra kenksmingas: normalu, kad pasižiūrime, pasiskaitome naujienas, ieškome informacijos. Kai kuriems normalu yra ir azartiniai lošimai, ėjimas į kazino tik dėl pramogos, nes tai yra smagu. Jie nusistato sau kažkokią pinigų sumą, ją pralošia ir viskas. Tačiau kai kuriuos tai įtraukia, tada atsiranda probleminis vartojimas, naudojimas ir galiausiai išsivysto priklausomybė. Tarp šių dalykų nėra labai griežtų ribų“, – įspėjo psichologė.

Jos teigimu, alkoholis ir narkotikai vartojami, nes norima atsipalaiduoti, padeda mėgautis vakarėliu, užmiršti problemas, pakelia nuotaiką, padeda, kai jautiesi prislėgtas ar susinervinęs. Tai – smagu.

„Ne be reikalo kompiuteriniai žaidimai dabar įtraukti į tarptautines ligų klasifikacijas. Jie patrauklūs tuo, kad juose yra aiškios ir patikimos struktūros, taisyklės, kurių reikia laikytis norint pasiekti tikslą.

Kaip ir R. Jusienė prieš tai minėjo, kad taisyklės, rutina yra svarbios gerai vaikų savijautai. O gyvenime taisyklių beveik nėra. Mes vaikui sakom: „Tu to ir to negausi“, bet po dešimties minučių gauna. Ir jie tai puikiai žino, o vaikams reikia tų taisyklių. Todėl jie žino, kad, jei žaidime jų nesilaikys, bus blogai“, – dėstė prof. dr. L. Bulotaitė.

Kodėl kompiuteriniai žaidimai įtraukia vaikus?

Psichologė įvardijo ir daugiau priežasčių, kodėl kompiuteriniai žaidimai vaikams tokie įdomūs ir patrauklūs.

„Žaidime yra savarankiški sprendimai, kuriuos būtina priimti ir už kuriuos esi atsakingas tik tu. O gyvenime mes už juos priimame sprendimus.

Jaudinantys atradimai ir įdomūs nuotykiai, kuriuos gali išgyventi ir patirti. Vaikams reikia jaudulio, o gyvenime jo ne tiek daug, gyvename gana komfortabiliai, saugiai. O mes juos vis stabdome.

Pavojai, baimės ir grėsmės, kurias galima nugalėti. Gyvenime, jeigu kyla grėsmė, mes pripuolame ir tada jį apsaugome. O jam reikia savo kailiu išbandyti, išskyrus tada, kai grėstų pavojus jo gyvybei, – kalbėjo profesorė. – Tikslai, kuriuos gali pasiekti. Jis žaidime išsikelia sau tikslą, kad praeis tokį ir tokį etapą ir jis praeina. Gyvenime vaikai ne visada tai supranta, ko mokytojai, tėvai iš jų nori.

Žinios, gebėjimai ir mokėjimai, kuriuos gali įgyti ir įsisavinti. Kompiuteriniame žaidime labai aišku, ko tau trūko, kad nepasiekei tam tikro lygio. Ir jie tobulėja.

Pavyzdžiai, kuriais norima ir galima sekti. Pasiekimai, kuriais galima didžiuotis.“

Apibendrindama savo pranešimą prof. dr. L. Bulotaitė dar kartą pakartojo prof. dr. R. Jusienės anksčiau išsakytas mintis, kad kompiuteris, internetas tenkina vaikų poreikius. Jeigu mes tų poreikių nepatenkiname gyvenime, tai vaikas randa kompiuteryje.

Jeigu mes juos patenkintume, t.y. suprastume, kodėl jis sėdi tame internete, kas jam ten labai patrauklu ir ką mes galime jam čia suteikti, tada nereikėtų jam tiek laiko praleisti prie ekranų.