Balaklėjos gyventojai po pusmečio okupacijos bijo, kad Maskvos kariai gali grįžti

 Balaklėjos gyventojai po pusmečio okupacijos bijo, kad Maskvos kariai gali grįžti

Kai kurie namai nebetinkami gyventi./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Balaklėjos, Charkovo regionas, Ukraina

Traukinys į neseniai iš okupantų išvaduotą Balaklėjos miestą, iki kurio iš Charkivo 90 kilometrų, vyko net tris valandas. Keleiviai neslėpė džiaugsmo, kad traukinių eismas buvo taip greitai atstatytas ir jie pagaliau gali aplankyti tėvus ar nuvykti apžiūrėti paliktus butus.

Autobusai kol kas čia nekursuoja, o nuosava mašina važiuoti tektų dvigubai ilgiau, nes dėl bombų pridarytų duobių bei sugriautų tiltų reikia vykti aplinkkeliais, be to, laiką gaišina dažni patikros postai.

Iki karo Balaklėjoje gyveno 27 tūkstančiai gyventojų, tačiau šiuo metu jame yra 4–5 kartus mažiau, nes dauguma išbėgo į saugesnes vietas. 

Balaklėja šiame kare buvo tapusi svarbia strategine vieta ir dėl jos visą laiką vyko nuožmios kovos, o vietos gyventojai patyrė didžiulius sukrėtimus. Miestą Maskvos kariai užėmė rugsėjo 3-iąją, praėjus savaitei po įsiveržimo į Ukrainą.

Okupantai tikrumoje planavo žygiuoti toliau ir, apėję Balaklėją, už šimto kilometrų Donbase uždaryti apsuptyje Ukrainos kariuomenę. Tačiau gynėjams pavyko sustabdyti puolimą ir trisdešimt kilometrų atstumtas atgal priešas ilgam įsitvirtino Balaklėjoje.

Pakelėje į Naftininkų kaimelį matėsi sudegusios okupantų mašinos./Eldorado Butrimo nuotr.

Šis miestas abiem kariuomenėms buvo svarbus ir tuo, kad čia buvo didžiuliai Ukrainos kariuomenės artilerijos šaudmenų sandėliai. Šalia gyvenvietės esančiuose miškuose fronto apkasus išsikasė abi kariuomenės ir virš miestiečių galvų kasdien ėmė skraidyti bombos.

Po sėkmingo Balaklėjos atsiėmimo ukrainiečiai perėjo į puolimą kitose vietovėse ir per savaitę atsiėmė didžiumą teritorijos Charkivo regione.

Labiausiai nuo sprogimų per okupaciją nukentėjo Naftininkų kaimelis – kraštutinis Balaklėjos mikrorajonas, nuo centro nutolęs apie penkis kilometrus. Naftininkų kaimelio pavadinimas mikrorajonui buvo suteiktas todėl, kad prieš penkis dešimtmečius čia buvo pastatyti keturaukščiai namai, kuriamos naftos bazės darbuotojams.

Sovietmečiu didžiausiu darbdaviu Balaklėjoje buvo cemento fabrikas, priskirtas prie didžiausių Europoje. Prieš kelis dešimtmečius netekus Rusijos rinkos fabrikas užsidarė, tačiau karo išvakarėse vėl buvo gaivinamas.

Nuo geležinkelio stoties iki už pusantro kilometro esančio Naftininkų kaimelio tenka plentu eiti pėsčiomis, nes miesto autobusai kol kas nekursuoja. Pakeliui susipažįstu su 42 metų to mikrorajono gyventoju Sergejumi, tą dieną grįžusiu į gimtąjį miestą po penkių mėnesių, praleistų Lenkijoje.

Kapas žuvusiems penkiems Balaklėjos išvaduotojams./Eldorado Butrimo nuotr.

Į Lenkiją viengungis vyriškis su sesers šeima gavo bėgti per Rusiją, nes okupantai į Ukrainos pusę vykti neleido. Vyriškis, kaip ir dauguma vėliau kalbintų žmonių, savo pavardės nepanoro sakyti, mat prisibijojo, kad okupantai gali grįžti ir keršyti kritikams.

Sergejus perspėjo jokiu būdu neiti kelkraščio žolynais, mat juose gali būti minų. Nuo vienos iš jų neseniai žuvo Sergejaus bendradarbis Aleksandras Strelec.

Abu jie dirbo elektrikais miesto įmonėje, abu buvo per Rusiją, Latviją ir Lietuvą pabėgę į Lenkiją, tačiau gimtinėn A. Strelec grįžo savaite anksčiau.

„Aleksandrui tai buvo pirma darbo diena grįžus, jisai su kitais kolegomis tą rytą turėjo atstatinėti pamiškėje nutrauktą elektros liniją. Darbuotojų priekyje ėjęs išminuotojas nepastebėjo aukštose žolėse minos ir užmynė ant jos, sprogimas jį sunkiai sužeidė, o skeveldra perskrodė plaučius ir užmušė Aleksandrą“, – neslėpė ašarų Sergejus.

Pakeliui į Naftininkų miestelį ant daugumos elektros stulpų kabojo nutrūkę laidai, o pakelyje kas pusšimtį metrų riogsojo bombų paliktos duobės. Keliose vietose kelkraštyje stovėjo sudegusios karinės mašinos.

Prie autobusų stotelės priešais Naftininkų kaimelį kažko buvo susirinkę keliasdešimt vietos žmonių, dauguma pensininkai. Pasidomėjęs, ar jie laukia autobuso, sužinojau, kad gyventojai kas rytą čia susieina tikėdami, kad bus atvežtas humanitarinis maisto krovinys.

Maisto sočiai jiems buvo gabenama pirmą savaitę po išvadavimo, o dabar jau penkias dienas jo nebesulaukia. „Mūsų mikrorajonas per okupaciją nukentėjo labiausiai, tačiau daugiausia pagalbos kažkodėl yra gabenama į miesto centrą“, – apgailestavo Taisia prisistačiusi moteris.

62 metų pensininkė keturiasdešimt metų išdirbo istorijos mokytoja šalia esančioje mokykloje. Moteris teigė, jog dauguma jaunų ar turtingesnių žmonių karo pradžioje išvyko, o čia likę draugiškai prižiūri jų butus.

Mokytoja džiaugėsi, kadjosdukra su vaikais pabėgo į Estiją ir išvengė baisių sukrėtimų. Taisia pati nesiryžo bėgti, sakė yra pasiligojusi ir nenorėjo palikti savo buto.

Šalia buvusios kitos pensininkės irgi teigė nenorėjusios apleisti namų ir užgyvento turto, be to, baiminosi bėgimo rizikos ir vylėsi, kad okupantai civiliams nieko blogo nedarys.

Apie tai, ką teko iškentėti, žmonės tačiau sutiko pasakoti vien anonimiškai.

Kelyje pilna bombų sprogimų paliktų duobių./Eldorado Butrimo nuotr.

„Jie čia jautėsi šeimininkais, gatvėje stabdė ir atiminėjo mašinas, pakeisdavo jų numerius ir užpiešdavo raidę „Z“. Grobė kompiuterius, televizorius, telefonus, net mikrobanges bei baldus atimdavo ir išsiveždavo į savo būstus.

Radę telefone nepatikusias žinutes sudaužydavo telefoną. Tardymui kvietė visus, o kai kuriuos vyrus vežė į policijos rūsį, kur kankino“, – pasakojo viena moteris.

Kita teigė, jog gyvena gretimame Barčovkos kaime, kuriame įsikūrė grupė čečėnų. Šių vadas esą  kumščiais bei kojų spyriais dėl menkų smulkmenų talžė vyrus ir priekabiavo prie moterų.

„Kaime žmonės kuždasi, kad tris mūsiškes jisai išprievartavo. Čečėnas kibo prie visų jaunų moterų, kai aš nuvedžiau tardymui savo ligotą tėvą, tai kalbino tapti meiluže, sakė padovanos mašiną ir naują televizorių, bet žinojau, kad tuos daiktus atims iš kitų žmonių, man tokių dovanų nereikia“, –  teigė trisdešimtmetė moteris.

Gyventojai jautė grynųjų pinigų trūkumą, nes Ukrainos valdžia pensiją pervesdavo, tačiau bankams užsidarius ir neveikiant bankomatams nebuvo šių kaip išsiimti. Mikrorajone veikė tik viena parduotuvė, kurios savininkas nepabijojo rizikuoti ir per apšaudymus atsiveždavo prekių iš didesnių okupuotų miestų.

Maistą jis pardavinėjo brangiai, tačiau prie parduotuvės stovėdavo kelis šimtus metrų nusitęsusios eilės. Čia apsipirkti eidavo žmonės iš visų aplinkinių kaimų.

Penkiasdešimt metrų spinduliu apie parduotuvę nukrito net septyni sprogmenys, parduotuvės sienos yra nuklotos skeveldrų, tačiau tik kartą nesunkiai buvo sužeisti du pirkėjai.

Gyvenvietę labiausiai sukrėtė tragedija prie mokyklos.

Andrejus su kaimynais maistą gamino lauke ant laužo./Eldorado Butrimo nuotr.

„Mes labai norėjome susisiekti su kitur išbėgusiais saviškiais ir, sužinoję, kad ant kalvelės prie mokyklos kartais veikia telefoninis ryšys, ten būriuodavomės. Tačiau, kai kartą ten atskridusi bomba vienam vyrui nutraukė galvą, daugiau nebėjome“, – pasakė Andrejus.

„Kadangi name nebuvo nei elektros, nei dujų, maistą tekdavo draugiškai gamintis ant laužo kieme“, – pademonstravo savo „virtuvę“ Andrejus.

Vyriškis parodė ir krūvą skeveldrų, kurios bombai sprogus po jo buto langu suvarpė kambario sienas.

„Labai bijau artėjančios žiemos, nes valdžia sako, kad šildymą tieks tik tiems namams, kurių langai yra įstiklinti ar užkalti fanera. Mano aštuonių butų name likau tik aš su neįgaliu tėvu, o visi langai name yra išdužę“, – pergyveno 56 metų Lena, buvusi medicinos seselė.

Šiai moteriai labai pasisekė – aštuntą valandą atsikėlus ir nuėjus į virtuvę kieme sprogo bomba, o viena į butą įlėkusi skeveldra padarė skylę toje vietoje, kur ji miegojo.

Lena dėkojo Lietuvai už pagalbą ir pavaišino ką tik virtomis spurgomis su įdarytomis daržovėmis.

Vėliau arbatai buvau pakviestas į dar kelis butus, kurių savininkai norėjo pasidalinti skaudžiais okupacijos prisiminimais.

Prieš grįždamas traukiniu į Charkivą prisiskyniau laukų gėlių ir nunešiau padėti ant Naftininkų kaimelio pakraštyje šviežiai supilto kapo. Jame neseniai buvo  palaidoti penki ukrainiečių kariai.

Vietos žmonės papasakojo, kad kariai žuvo rugsėjo 7 dieną per prasidėjusį pergalingą Ukrainos armijos puolimą, kai į jų mašiną pataikė priešo tanko šūvis. Ant šviežiai supilto kapo buvo pastatytas medinis kryžius, į kurį atremta nedidelė lentelė su žuvusiųjų vardais ar slapyvardžiais – Fartunas, Maka, Enotas, Naujasis, Svobodianas.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video