Balaklėjoje net ir netikintys per okupaciją pradėjo melstis

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš išvaduotos Balaklėjos, Ukraina

„Per karą įsitikinau, kad mūsų likimas yra Dievo rankose, gali visas dienas slėptis rūsyje, o kai penkiolikai minučių iš jo išeisi – atlėkusi skeveldra būtinai pataikys į tave, o ne į kitus“, – galvą lingavo 52 metų Sergejus.

Šį suvirintoju iki karo dirbusį viengungį vyriškį sutikau prie sudegusio namo griaučių netoli geležinkelio stoties Balaklėjoje – mieste, kuris tik neseniai buvo išlaisvintas iš užsitęsusios Rusijos okupacijos.

Apžiūrinėdamas griuvėsių liekanas pastebėjau, kad kieme esančio sandėliuko durys yra pravertos, ir šūktelėjau į vidų, ar kas yra jame. Iš sandėliuko gilumos išėjęs Sergejus padavė ranką ir papasakojo, kas nutiko tą lemtingą dieną.

„Bombos ir kulkos virš mūsų galvų skraidė kas naktį, nes vienoje Balaklėjos pusėje miškuose apkasus buvo išsikasę mūsų, o kitoje pusėje – Rusijos kariai. Didžiausios kovos vyko okupacijos pradžioje, kovo mėnesį, ir per išvadavimo operaciją rugsėjo pradžioje: tada iš rūsių beveik neišeidavome, nes lauke dėjosi pragaras, nuo sprogimų buvo galima apkursti“, – pasakojo vyriškis.

Sergejus butą šiame name, pastatytame prieš šimtą dešimt metų, įsigijo prieš metus, ir buvo bebaigiąs įrenginėti, kai prasidėjo karas.

„Įvedžiau naują kanalizaciją, elektros laidus, išlyginau sienas ir lubas, išdažiau, susipirkau baldus, o kai beliko užbaigti naujai į sodo pusę pristatytą balkoną, viskas nuėjo velniop, likau basas“, – iš pykčio suvirintojas riebiai nusikeikė ir nusispjovė.

Vyriškis rankove nusišluostė ištryškusias ašaras ir pasakojo toliau: „Mūsų namas vienaukštis, bet su palėpėmis ir ilgas, jame buvo dvylika butų. Bomba nukrito šalia, o po sprogimo namas užsiliepsnojo. Nepaisydami pavojaus kaimynai sulėkė kibirais nešti iš šulinio vandenį ir gesino gaisrą“.

Namą kolektyviai gesinant atlėkė dar viena bomba, kuri pataikė į kraštinį dešinio sparno butą, tada visi metė kibirus ir išsilakstė po rūsius.

„To kraštinio buto savininkui Andrejui stebuklingai pasisekė, jisai buvo užsilipęs ant stogo ir iš viršaus pylė vandenį, kurį kibirais atnešdavo kaimynai. Vienu metu Andrejus nulipo nuo stogo ir nubėgo į rūsį kažko atsinešti, o tuo metu į jo butą atlėkė antroji bomba“, – stebėjosi Sergejus.

Tuo stebuklingi likimo nutikimai čia nesibaigė. Būstą gaisre praradusiems žmonėms buvo leista  kurtis šalia esančiame tuščiame avarinės būklės name. 

Visi kaimynai draugiškai kuopė minėtą namą, plėvele uždengė langus, gabenosi bičiulių bei kaimynų skolinamus ar dovanojamus baldus. Kraustytis nepanoro tik vienas pagyvenęs kaimynas su žmona.

Minėtas kaimynas atsisakė vykti gyventi ir pas savo seserį į gretimą kaimą, bet nusprendė įsikelti į už kelių šimtų metrų esantį svetimą butą, kurio savininkai karo pradžioje išvyko į užsienį ir leido čia pagyventi. Praėjus kelioms dienoms minėta pensininkų pora kieme ant suoliuko šnekučiavosi, kai juos užmušė netikėtai atskridusi bomba.

„Žiaurus jų likimas, bet kas galėjo tai nuspėti“, – stebėjosi Sergejus.

Suvirintojas negalėjo atsistebėti ir tuo, jog prie sandėliukų voljere aptvertos vištos kiaušinius dėti nustojo ne per didžiausią mūšį, o pasibaigus okupacijai ir nutilus sprogimams.

„Jos per pusmetį turbūt taip priprato prie nuolatinių sprogimų ir šūvių garsų, jog, įsivyravus tylai, sutriko ir visą savaitę nedėjo kiaušinių“, – juokėsi Sergejus.

Minėtas vištų būrys yra kaimynės, Sergejus turi vos vieną gaidį ir vištą, tačiau pastaroji irgi savaitę nedėjo kiaušinių.

Sergejus išsidavė, jog mėgsta auginti retų veislių vištas, jų prieš karą turėjo keliolika, tačiau per okupaciją iš kažkur atbėgę išbadėję šunys sugebėjo prasirausti į voljerą ir visas išpjovė. Viena visgi kažkokiu būdu išgyveno, o jai į draugus neseniai pavyko gauti retos veislės gaidį.

Apie tai, kad karo metu likimas būna nenuspėjamas, vieniems labai gailestingas, o kitiems – ypatingai žiaurus, kalbėjo ir labiausiai Balaklėjoje apšaudyto Naftininkų kaimelio mikrorajono  gyventojai.

Prie vieno apgriuvusio namo užkalbinau dviratį vedantį vyriškį, šis prisistatė Piotro vardu, pasisakė iki karo dirbęs elektriku ir pasigyrė, jog Dievas jį apsaugojo nuo mirties į namą atskridus bombai.

„Mūsų name yra dvi laiptinės ir šešiolika butų, tačiau kilus karui dauguma išsibėgo, tad bombai sprogus gyvenome tik trijuose butuose – dvi šeimos antroje laiptinėje, o pensininkas Anatolijus pirmoje, į kurią ir atlėkė bomba. Mano butas yra antroje laiptinėje kraštinis pirmame aukšte, todėl skeveldros ir smūgio banga išmušė vien virtuvės langus, šviestuvą, sudaužė indaują ir suvarpė sienas“, – pasakojo elektrikas.

Į Lenkiją pabėgusi kaimynė iš pirmos laiptinės prašė Piotro lankyti bei šerti bute paliktą katę, tad tą rytą į kaimynės butą Piotras irgi nuėjo ir net kartu su savo žmona Natalia.

„Buvo pusė dvyliktos, gražus oras, nesigirdėjo jokių sprogimų, tad su žmona nuėjom į parduotuvę nusipirkti duonos, o grįždami užėjome į kaimynės butą pašerti katės. Pašėrę nuėjome namo, o po dešimties minučių driokstelėjo taip, kad žmona net nuo kėdės nuvirto ir klykti pradėjo“, – pasakojo vyriškis.

Piotras džiaugėsi, kad pas katę neužsibuvo, nes iš kaimynės buto liko griuvėsiai, o gyvūnėlį teko palaidoti.

„Įsivaizduojat, jeigu būtume žuvę, tai į laidotuves nei vaikai, nei giminės nebūtų galėję atvykti. Ačiū Dievui, taip nenutiko, su žmona maldose visą likusį gyvenimą dėkosime Viešpačiui už tai, kad pasigailėjo mūsų“, – sakė vyriškis.

Piotras pasakojo, kad pirmoje laiptinėje gyvenęs pensininkas Anatolijus liko gyvas todėl, jog siaubingai bijojo bombardavimų ir net pusę metų tūnojo rūsyje.

„Jisai turbūt buvo gavęs iš Aukščiausiojo perspėjimą apie gręsiantį pavojų, nes iš rūsio nekėlė kojos, o tai jį ir išgelbėjo nuo žūties. Anatolijus po sprogimo buvo laikinai apkurtęs, ne visai suvokė kas vyksta, bet dabar atsigavo, priglaudėm jį savo bute“, – sakė elektrikas.

Už tai, kad liko gyva, Dievui sakėsi dėkojanti ir 56 metų Lena, buvusi medicinos sesuo. Moteris su sunkiai sergančiu tėvu gyvena šalia mokyklos ir vaikų darželio, todėl buvo įsitikinusi, kad niekas į šiuos objektus nešaudys.

Vis tik bomba atskrido ir į mokyklos, ir į darželio kiemą. Sprogimo prie mokyklos smūgio bangą uždengė gretimas namas, todėl Lena atsipirko vien dideliu išgąsčiu ir virtuvėje išdužusiais langais.

Užtat antra bomba nukrito namo, kuriame gyvena Lena, kieme. Moteris sakėsi kas rytą trumpam keliasi septintą valandą suleisti tėčiui vaistų, o po to vėl atsigula ir snūduriuoja maždaug iki devintos valandos.

Tą rytą ji irgi snūduriavo, bet aštuntą valandą pajuto alkį, todėl nuėjo į virtuvę užsikaisti arbatos ir pasidaryti sumuštinį. Jį darant kieme sprogo bomba, o viena iš kelių į kambarį įskriejusių skeveldrų prakirto sofą toje vietoje, kur ji gulėjo.

„Skeveldra greičiausiai būtų pataikiusi man į krūtinę ir su jumis dabar jau nebekalbėčiau“, – liūdnu balsu pasakė Lena.

Seselė minėjo, kad visi vietos žmonės per okupaciją išeidavo iš rūsių nors trumpam, o kodėl žūti buvo lemta konkretiems žmonėms, niekas atsakymo nežino ir nesužinos.

To esą nesužinos ir vairuotojo Dimos vaikai bei žmona Olga. Sutuoktiniai, kaip ir daugelis Naftininkų kaimelio mikrorajono gyventojų, nurimus bombardavimams trumpam atbėgdavo ant kalniuko prie mokyklos.

Mat toje vietoje kartais buvo galima pagauti telefoninį ryšį ir pasikalbėti su į užsienį ar Vakarų Ukrainą pabėgusiais vaikais ar giminaičiais. Žmonės dažniausiai su pašnekovais iš anksto susitardavo susisiekti konkrečią valandą ir tuo laiku atbėgdavo trumpam ant kalniuko.

Ilgai niekas nešnekėdavo, mat Rusijos kariai buvo uždraudę skambinti telefonu. Okupantai esą bijojo, kad gyventojai nepranešinėtų ukrainiečių kariams apie jų išsidėstymą, todėl grasino, jog į kalbančius gali būti šaudoma ar atimami iš jų telefonai.

Tačiau noras susisiekti su artimaisiais nugalėdavo ir žmonės bėgdavo ant kalniuko prie mokyklos. Okupantai savo grasinimą ištesėjo ir vieną dieną nuskraidino ten bombą.

Per sprogimą Dimai buvo nutraukta galva, o jo žmona Olga patyrė sužeidimus, tačiau liko gyva. Vietos gyventojai stebisi, kad žuvo Dima, kuris pirmą kartą atėjo ant kalniuko pasišnekėti su Lenkijoje esančia dukra, kai tuo tarpu kiti kalbėdavo kas savaitę  ir jiems nieko nenutiko.