Atviras laiškas tiems, kurie griauna – ir tiems, kurie dar klauso…
„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.
„Kas pasakys, kad buvo neteisybė / Svajot, mylėt ir kentėt už tėvynę?“
(Salomėja Nėris)
Rašau ne iš pykčio, bet iš liūdesio. Iš skausmo, kuris užklumpa matant, kaip mūsų viešose erdvėse pamažu nyksta ne tik paminklai (jie mažiau reikšmingi), bet ir gebėjimas suvokti žmogų visame jo sudėtingume.
Salomėja Nėris – poetė, kurios žodžiai augino kartas. Kuri mokėjo kalbėti apie meilę, tėvynę, skausmą taip, kad net šiandien, skaitydami jos eiles, nutylame.
Ir jeigu šiandien į jos pavardę žiūrima kaip į istorinės kaltės simbolį ir mūsų Lietuvos sostinėje priimamas sprendimas griauti jai pastatytą paminklą, verta paklausti – ar tai tikrai teisinga?
Ar neperlenkiame lazdos, kai vietoj dialogo pasirenkame trynimą ir griovimą?
Salomėja Nėris buvo žmogus. Gyvas, pažeidžiamas, kupinas jausmų ir prieštaravimų. Ji gyveno laikais, kai pasirinkimai buvo ne tarp juoda ir balta, o tarp skausmingos tylos ir komplikuotos ištikimybės.
Ir tai neretai labai panašu į šiandienos gyvenimą.
Ji klydo – taip, kaip klysta visi, kurie nori tikėti geresniu rytojumi. Bet ji taip pat paliko mums tai, kas neišgriaunama: žodį, eiles, sielos gylį.
Gaila, kai po Nepriklausomybės 35-mečio švenčių, vietoj kultūrinio dialogo renkamės simbolinį sunaikinimą.
Gaila, kai nepaliekame vietos brandai – gebėjimui matyti visą žmogaus paveikslą, o ne tik jo klaidų kontūrus.
„Aš norėčiau priglaust prie savęs tave, žeme, / Kai tavęs taip bijo – kai iš tavęs bėga.“
(Salomėja Nėris)
Šie žodžiai šiandien skamba kitaip. Kaip ilgesys Tėvynės, kuri moka ne tik teisti, bet ir suprasti. Kurioje kultūra nėra vien ideologinis įrankis, o gyvas, pulsuojantis atminties kūnas.
Aš taip norėčiau tokios Lietuvos. Deja… ji taip dažnai skaudžiai žeidžia savo svarbiausią – žmogų.
Todėl kviečiu ne griauti, o kalbėtis.
Ne atsisakyti, o įsižiūrėti giliau. Nes kol neišmoksime priimti savo pačių istorijos – su visais jos šviesuliais ir šešėliais – būsime ne laisvi, o vis dar klaidžiojantys tarp praeities šukių.
Su pagarba kiekvienam – nuo tos, kuriai rūpi ne tik ką atsimename, bet ir kaip.
(Dalinkimės, kalbėkime, tegul gyvenimas būna…)
