Atostogos – su knyga. Ką verta perskaityti vasarą?

Dovydas PASLAUSKAS

Vasara – idealus metas poilsiui ir atostogoms. Ypatingai tiems, kuriems patinka skaityti. Laikas, kai nereikia dirbti, saulėtas oras ir  šiluma – palankiausias metas leistis į kelionę,  dar nepatirtus nuotykius su knyga! Kokios gali būti atostogos be išsvajotos, išsiilgtos literatūros? Kiekvienas pagal savo skonį gali rinktis ilgai planuotas perskaityti knygas. O ką skaityti rekomenduoja literatūros specialistai? To, ką verta skaityti vasarą, pasiteiravome rašytojo, literatūrologo, dr. Sauliaus Vasiliausko ir literatūros kritikės, kultūros apžvalgininkės, poetės, dėstytojos Linos Buividavičiūtės.

– Vasara – ypatingas laikas skaitantiesiems. Dažnai vasaros atostogos suteikia skaitytojams to išsvajoto laisvo laiko skaityti ir mėgautis,  negalvojant apie darbus, buitinius rūpesčius. Ar taip pat ir jums atrodo, jog vasara skaitytojui – idealus metas atsiversti ilgai svajotas perskaityti knygas? O gal sezoniškumas skaitymui reikšmės neturi?

S. Vasiliauskas: Sakyčiau, įprasčiau manyti priešingai, esą geriausias laikas skaitymui yra vėlyvas ruduo – žiema, kai lietūs ir įsismarkavę vėjai neleidžia mėgautis vasarą dažniau lepinančiais lauko malonumais. Vis dėlto ir tuos malonumus, visokius gulinėjimus paežerėse ar pajūriuose, nesunku (su) derinti su knygomis.

Kad ir koks metų laikas bebūtų, svarbu vidinis individualaus žmogaus poreikis. Juk skaitymas padeda atitrūkti nuo rūpesčių ir darbų, sugrįžti prie savęs, ugdyti savistabą, permąstyti būsenas, susikrauti jėgų naujoms veikloms, idėjų joms įgyvendinti.

L. Buividavičiūtė: Iš tiesų, manau, gali būti visaip. Vasara – palankus metas skaitymui, tačiau traukia ir kelionės, sodai, pasibuvimai gamtoje. Esu pastebėjusi, jog yra skaitytojų, kurie šiltuoju sezonu renkasi lengvesnes knygas, populiariąją literatūrą, nori atsipalaiduoti. Tačiau tai jokiu būdu ne taisyklė – aš pati vasarą mėgstu skaityti ir „sunkiąją literatūrinę artileriją“, ir psichologinius trilerius, kurie labai gerai išvalo mano galvą nuo rūpesčių. Svarbiausia, kad skaitytume, atrastume savo žanrus ir knygas. Ir dar man atrodo, kad vasara – puikus metas atsiversti ir šį tą netikėto, pavyzdžiui, iš klasikos, poezijos srities.

– Tikriausiai kiekvieno skaitytojo skonis  literatūrai yra skirtingas, tačiau kaip atsirinkti knygas, kurias vasarą verta perskaityti? Pagal kokius kriterijus rinktis literatūrą – žanrus, skaitytojų atsiliepimus, bibliotekininkų, knygų tinklaraštininkų rekomendacijas?

S. Vasiliauskas: Vieno geriausio būdo atskirti grūdams nuo pelų nėra. Manau, skaitantis žmogus, pamažu lavindamas skonį, ugdosi ir orientaciją plačioje knygų rinkoje. Čia svarbu ir leidyklos bei jų interesai (pavyzdžiui, leidykla „Rara“ leidžia kruopščiai atrinktą verstinę literatūrą), svarbu ir knygynai, kurių asortimentu norisi pasikliauti (Vilniuje tokiais pavyzdžiais galėtume laikyti knygynus „Eureka“ ir „Mint Vinetu“, Kaune neseniai įsikūrė šaunus knygynas „Kolibris“).

Žinoma, galima sekti mėgstamo literatūros kritiko, rašytojo ar tinklaraštininko rekomendacijas, galima (nors tai atima daugiau laiko) sekti knygų recenzijas, akį užmesti verta ir į atsiliepimus „Goodreads“ platformoje. Dar nepaminėjau įvairių knygų konkursų, premijų, festivalių (nuo „Knygų mugės“ iki mažesnio formato „Knygų savaitgalio Paviljone“) – šie taip pat padeda susigaudyti, kokios knygos vertos didesnio dėmesio.

L. Buividavičiūtė: Man atrodo, kad galimi keli variantai – svarbios literatūros kritikų ir apžvalgininkų rekomendacijos. Galima domėtis pačiam, sekti užsienio ir lietuvių rašytojų pristatymus, atkreipti dėmesį į svarbias literatūrines premijas. Dabar informacijos laukas išties platus – pristatymai, straipsniai, tinklalaidės, radijo laidos, įvairios skatinimo skaitymo akcijos. Svarbu, kad rekomenduojančiu šaltiniu pasitikėtumėte, kad skoniai sutaptų. Nors kartais tikrai smagu išbandyti naujus žanrus, atrasti naujus autorius – tikiu, kad taip lavinamas skonis, plečiamas akiratis.

– Kaip Jums atrodo, kiek reikšminga gali būti eksperto nuomonė, rekomendacijos skaitymui?

 S. Vasiliauskas: Ekspertu tampama dėl didelės buvimo konkrečiame lauke, lavinimosi konkrečioje profesinėje srityje patirties. Nors gūglinimo laikais kiekvienas galime bandyti tapti „akimirkos ekspertais“, profesionalo patirties tokiu būdu nekompensuosime. O jei ir pavyks susidaryti bendresnį įspūdį, jis tebus pirminis, apytikris. Žvelgiant grynai pragmatiškai, pasikliovimas ekspertu padeda sutaupyti laiko.

L. Buividavičiūtė: Kaip jau minėjau, viena vertus, eksperto žodis gali būti svarus ir motyvuojantis, tačiau, kita vertus, nėra garantijos, kad rekomenduojama knyga patiks. Todėl svarbu atrasti „savo“ ekspertus ir ne mažiau svarbų vidinį ekspertą – kas esate jūs? Ko semiatės iš knygų? Ką jums reiškia literatūra, ir kokia, jūsų galva, ji turi būti?

– Ką rekomenduotumėte skaitytojui iš savo ekspertinės patirties? Kurios knygos – lietuvių ar užsienio autorių – vertos kiekvieno skaitytojo dėmesio?

S. Vasiliauskas: Kiekvieno skaitytojo lūkesčiai labai individualūs, tad stengiuosi ką nors rekomenduoti tik bent truputį įsigilinęs į jo poreikius, erudiciją, skonį. Universali literatūra nelabai egzistuoja, nebent kalbėtume apie populiarias, nebūtinai estetiškai išskirtines, bet tam tikras visuomenės nuotaikas, būsenas, problemas aktualizuojančias knygas. Į tariamą universalumą iš dalies pretenduoja literatūros klasika, bet, tarkim, kam patinka Hemingvėjus, tas nebūtinai mėgs Joyce‘ą, kas naktimis šypsosi skaitydamas Charmsą, nebūtinai gilinasi į sudėtingesnius Dostojevskio veikalus (šiuo metu kalbėti apie rusų literatūrą sudėtinga, bet šiuos autorius paminėjau sąmoningai, kadangi jų laikysenos, kūryba ir likimai itin skiriasi), o kas mėgaujasi Škėmos „Balta drobule“, nebūtinai šlovina Donelaičio „Metus“, ir taip toliau.

Suprasdamas, kad tokiu atsakymu rizikuoju palikti skaitytoją tuščiomis, kelias knygas visgi rekomenduosiu. Iš lietuvių literatūros naujienų išskirčiau šmaikštų ir vaizdingą Ievos Dumbrytės debiutinį romaną „Šaltienos bistro“ (puikus skaitinys vasaros karščiams), tamsesnį, bet reikšmingą ir terapiškai veikiantį Ramūno Liutkevičiaus poetinį debiutą „Šokis įsuka šviesą“, taip pat naują Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinį „Procesija“.

Iš užsienio literatūros vertimų gerą įspūdį paliko aktuali Angolos rašytojo José Eduardo Agualusa knyga „Bendroji užmaršties teorija“, iki šiol atmintyje „kabo“ estų prozininko Andrus Kivirähk romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ (koks stilius!).

Mačiau, kad leidykla „Aukso žuvys“ perleido Upton Sinclair romaną „Džiunglės“, kuriame, be kitų problemų, reflektuojamos pirmųjų (XX a. pradžioje) į JAV emigravusių lietuvių patirtys. Šią knygą skaičiau seniai, bet joje esantys vestuvių ir kitų nacionalinių papročių aprašymai, sumišę su sunkiomis išgyvenimo sąlygomis, aktualūs ir mūsų kartai, ieškančiai savo vietos globaliame, bet karo ir ekologinių grėsmių gainiojamame nūdienos pasaulyje.

L. Buividavičiūtė: Tų knygų išties yra nemažai. Siūlau atkreipti dėmesį į Marieke Lucas Rijneveld romaną „Vakaro neujauka“, Alex Schulman –  „Išlikusieji“, Narine Abgaryan –  „Iš dangaus nukrito trys obuoliai”, Serhij Žadan –  „Internatas”, Sally Rooney –  „Gražus pasauli, kurgi tu“, Andris Kalnozols knygą „Mane vadina Kalendorium“, Ramūno Liutkevičiaus poezijos rinkinį „Šokis įsuka šviesą“, Linos Simutytės knygą „Miesto šventė“, Sandros Bernotaitės romaną „Akys chimeros“.

Labai kviečiu atkreipti dėmesį į ekspertų sudarytą geriausios verstinės literatūros sąrašą.

– Kokias knygas vasarą renkatės skaityti patys? Kokias savo mėgstamas knygas rekomenduotumėte skaitytojui ir dėl kokių priežasčių?

S. Vasiliauskas: Paprastai stengiuosi varijuoti skaitomų knygų žanrais ir specifika. Nors palyginimas tiesmukas, manau, kad literatūros atranką galima lyginti su svarmenų – treniruoklių pasirinkimu sporto salėje. Jeigu lavinsi tik vieną raumenį, veikiausiai šis neatlaikys, o kiti liks apleisti. Panašiai ir su knygomis: bandau neapsistoti vien tik ties grožine ir akademine lektūra, būtina mano profesijai, stengiuosi, kiek pavyksta, įtraukti ir psichologinių, sociologinių, filosofinių veikalų; bandau perversti ir kultūrinę spaudą (šiek tiek seku ir užsienio, pvz., kuris laikas prenumeravau žurnalą „Paris Review“, išskirčiau jame publikuojamus ilgus ir solidžius interviu). Norisi skaityti įvairios tematikos ir stilistikos literatūrą, plėsti akiratį, lavinti kalbos pojūtį ir vaizduotę, o svarbiausia – nesustabarėti.

Vasarai turiu atsidėjęs pluoštelį naujienų. Iš jų didelį susidomėjimą kelia mėgstamos autorės Vaivos Grainytės knyga „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“, taip pat šviežiai pasirodęs antrasis poetės Ramunės Brundzaitės eilėraščių rinkinys „Tuščių butelių draugija“. Anksčiau ar vėliau norėčiau prieiti Søren Kierkegaard „Nerimo sąvoką“, John Perry „Prokrastinacijos meną“. Ant palangės laukia ir „staiposi“ dar kelios krūvos kitų – nusipirktų, bet dar neskaitytų – knygų. Bandysiu bent dalį jų atsiversti, nors, esu įsitikinęs, žingeidumo tai nenumalšins.

L. Buividavičiūtė: Kaip jau minėta, vasarą skaitau įvairias knygas – nuo sunkiasvorių iki psichologinių trilerių. Ant mano stalo dabar Caroline Hardaker „Mišrūnai“, Donald Kalsched „Vidinis traumos pasaulis“, Donal Ryan „Keistos gėlės“. Noriu perskaityti Ae-Ran Kim „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“,  David Diop knygą „Naktį visų kraujas juodas“ ir naują Sam Lloyd trilerį „Atminties giria“ Ir dar daug visko.