Arnetų name – siuvinių paroda „Gėlėtos godos“

 Arnetų name – siuvinių paroda „Gėlėtos godos“

Parodos „Gėlėtos godos“ ekspozicijos didumą sudaro pastarųjų kelių metų kupiškietės siuvinėtos staltiesės, staltiesėlės, servetėlės, kūrėja pristato ir kelis jaunystėje sukurtus darbus./D. Borodinaitės nuotr.

Džestina BORODINAITĖ

Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name veikia Janinos Čemerienės siuvinių paroda „Gėlėtos godos“, kurios ekspozicijos didumą sudaro pastarųjų kelių metų kupiškėnės siuvinėtos staltiesės, staltiesėlės, servetėlės. Kūrėja pristato ir kelis jaunystėje sukurtus darbus. Su didžiule meile, kruopštumu ir kantrybe sukurtuose siuviniuose vyrauja gėlių motyvai: rožės, našlaitės ir kitokios gėlės. „Kiekvienas išsiuvinėtas gėlės žiedas turi būti gražus, linksmas, skleisti šilumą. Jei nepavyksta ir žiedelis išeina liūdnesnis, jį siuvinėti imuosi iš naujo“, – pristatydama parodą pažymėjo J. Čemerienė.

Atgaiva sielai

Draugystę su siūlais ir adata parodos autorė pradėjo dar jaunystėje. Kaip teigia J. Čemerienė šio kruopštaus, atidaus ir spalvų pajautimo reikalaujančio amato jos niekas nemokė, siuvinėti ji išmoko pati.

„Tuo metu siuvinėjimas man buvo pats geriausias laisvalaikio praleidimo būdas, į kurį pasinerti galėjau tik sekmadieniais, grįžusi iš bažnyčios. Kitu laiku nebuvo kada.

Augau didelėje šeimoje, o kadangi buvau vyriausia dukra, reikėjo ir tėvams ūkyje padėti, ir broliais bei seserimis pasirūpinti. Siuvinėjimas po nelengvos savaitės tapdavo tikra atgaiva sielai“, – neslepia parodos autorė.

Draugystę su siūlais ir adata kupiškietė Janina Čemerienė pradėjo dar jaunystėje. Kaip teigia parodos autorė, šio kruopštaus, atidaus ir spalvų pajautimo reikalaujančio amato jos niekas nemokė./Asmeninio archyvo nuotr.

Derina schemų detales

Per gyvenimą kupiškietė išbandė įvairias siuvinėjimo technikas.

Tik pradėjusi siuvinėti J. Čemerienė pati eskizų nepiešė: „Veždavau medžiagą į Panevėžį, kad išpieštų.

Na, o tada didžiausias džiaugsmas ir malonumas būdavo žiūrėti į medžiagoje išpieštas gėles, derinti joms tinkamas spalvas bei atspalvius ir matyti, kaip dygsnis po dygsnio gimsta siuvinys“.

Dabar J. Čemerienė siuvinėjamų paveikslų schemas dažniausiai kuria pati, tačiau kartais savo siuviniams ji priderina ir rankdarbių žurnaluose atrastas schemų detales.

„Tuo metu siuvinėjimas man buvo pats geriausias laisvalaikio praleidimo būdas, į kurį pasinerti galėjau tik sekmadieniais, grįžusi iš bažnyčios. Kitu laiku nebuvo kada. Augau didelėje šeimoje, o kadangi buvau vyriausia dukra, reikėjo ir tėvams ūkyje padėti, ir broliais bei seserimis pasirūpinti“.

J. Čemerienė

Nusiraminimo būdas

J. Čemerienės aistra siuvinėjimui kiek priblėso sutikus antrąją pusę: „Šokiai, teatrų lankymai ir kitokie užsiėmimai… Siuvinėjimui likdavo vis mažiau laisvo laiko“.

Vaikystėje taip pamėgtus rankdarbius parodos autorė vėl prisiminė pablogėjus sveikatai.

Iš pradžių ji nėrė vąšeliu, bet kai nusibodo ir vėl prisiminė jaunystėje patirtą siuvinėjimo džiaugsmą, kuris netekus vyro kupiškietei tapo dar ir nusiraminimo būdu.

Sunkiausia, anot parodos autorės, siuvinėjant – apnerti medžiagos kraštus: „Arba kai pradedu siuvinėti dar nė karto nesiuvinėtas gėles“.

Išvysti J. Čemerienės darbus kraštiečiai gali iki spalio 19 dienos.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video