Arnetų name – grožybės iš Ignalinos krašto kuperko (FOTOGALERIJA)

„Kukli, santūri, bet kartu iš dūšios prabangi“, – tokia, pasak Ignalinos krašto muziejaus direktorės dr. Reginos Mikštaitės-Čičiurkienės, yra jų vietovėms būdinga tautodailininkų kūryba. Šiaudiniai sodai, pintinės juostos, megztos pirštinės, riešinės, margučiai, verbos, keramika, karpiniai ir tapyba – visi šie auksarankių svečių iš Ignalinos darbai jaukiai įsitaisė Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name, kur eksponuojama paroda „Amatų kuperkas“.

Kas gi tas kuperkas?

Būtent tai pirmiausia skubu išsiaiškinti su dr. R. Mikštaite-Čičiurkiene.

„Kuperkas – tarmiškas žodis. Kaip žemaičiai turėjo kraičio skrynias, taip mes, aukštaičiai, turėjome kuperką. Jis būdavo perduodamas su kraičiu, kurį mergaitės po truputį pradėdavo krauti jau nuo trylikos metų, – paaiškino pašnekovė. – Kiek anksčiau Kėdainių krašto tautodailininkų ir amatininkų būrys svečiavosi mūsų – Ignalinos krašto muziejuje, ir pristatė labai įdomią savo krašto parodą bei amatus. O dabar mes atvežėme į Kėdainius pačius išskirtiniausius savo kūrėjų darbus, kurie reprezentuoja būtent Ignalinos krašto tradicinę tautodailę.

Norėčiau pastebėti, kad mūsų darbai šioje Arnetų namo parodų erdvėje labai gražiai atrodo.“

Dvylika kūrėjų

Parodoje eksponuojami dvylikos kūrėjų darbai, tarp jų – vienintelis autorius vyras. Tai primityviosios tapybos atstovas Rimantas Medeišis.

„Šis kūrėjas tapo kasdienę, paprastą, mūsų širdžiai mielą prosenelių buitį iš savo paties vaikystės prisiminimų arba mamos, senelių pasakojimų. Paveiksluose vaizduojami žemės ūkio darbai, moters, jaunamartės kasdienybė, – svarbiausias tapytojo darbų temas išskiria dr. R. Mikštaitė-Čičiurkienė. – Įdomu tai, kad primityvioji tapyba R. Medeišio kūryboje atsiskleidė kovido pandemijos laiku.“

Šiaudiniai sodai, pintinės juostos, megztos pirštinės, riešinės, margučiai, verbos, keramika, karpiniai ir tapyba – visi šie auksarankių svečių iš Ignalinos darbai jaukiai įsitaisė Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name, kur eksponuojama paroda „Amatų kuperkas“.

Aut. past.

„Kėdainiečiai galės išvysti ir bibliotekininkės, savamokslės sodų rišėjos Jolantos Žuromskienės darbus, – toliau parodą pristato Ignalinos krašto muziejaus muziejininkė Agnė Galatiltienė. – Vyriausios mūsų kūrėjos – 88-erių Elena Skunčikienė ir beveik 90-ties Janina Labuckienė. Parodoje pristatome jų mezginius. Turime ir dvi seseris tapytojas – Verą Smirnovą bei Jadvygą Gotovskają.

Pintinių juostų autorė Vidmanta Visakavičienė šiemet užėmė II vietą respublikiniame „Aukso vainiko“ etape. Labai didžiuojamės šiuo laimėjimu. O ypatinga tai, kad ši kūrėja juostas pinti pradėjo tik 2019 metais ir jau pelnė didelių pasiekimų. Taip pat šioje parodoje pristatomos ir Janinos Paulavičienės rankų darbo juostos.“

„Ignalinos krašto pintines juostas atpažinti galima iš spalvų, – A. Galatiltienę papildo dr. R. Mikštaitė-Čičiurkienė. – Dominuoja vadinamosios žemės spalvos, gesintos, nerėkiančios, kurios savotiškai yra labai gražios, o jų atspalvių derinys atrodo įspūdingai.“

Unikalūs dažai

Visada akį traukiantis reginys – margutis. Parodoje – kelios dešimtys šių paprotinės dailės kūrinių, numargintų Nijolės Trinkūnienės ir Stasės Rastenienės.

„Mūsų krašte daugiausia kiaušinius margindavo dažydami svogūnų lukštais. Taip pat dėdavo žolynėlių, kad išgautų ornamentą, raštą, – pasakojo A. Galatiltienė. – Tie rašteliai mūsų yra kuklūs: daugiau augaliniai motyvai, geometriniai raštai.

Smulkumą, kuklumą galbūt nulėmė tai, kad Ignalinos krašte žemės prastos, o šeimos anuomet buvo daugiavaikės, tad gyveno kukliai. Taigi ir ta puošyba buvo santūri, bet kartu iš dūšios prabangi, – šypsodamasi pabrėžė dr. R. Mikštaitė-Čičiurkienė. – Vis tik mūsų margučiai turi kai ką unikalaus, – suintriguoja A. Galatiltienė. – Parodoje eksponuojami margučiai nudažyti juodalksnio, ąžuolo ir geležies dažais.

O šis dažas išgaunamas užmerkus geležį su mediena, pamarinuojama, paskui dedami margučiai ir po kurio laiko jie nusidažo išskirtine juoda spalva.“

„Ignalinos žmonės Velykoms namus dabindavo karpiniais. Juose atsispindėdavo religinė tematika. Karpiniais su lelijos motyvu puošdavo kraičio skrynias, – dalijasi dr. R. Mikštaitė-Čičiurkienė. – Parodoje karpinius pristato Nijolė Trinkūnienė.

Kėdainiečiai galės apžiūrėti ir Janinos Labuckienės, Inesos Čepulės bei Elenos Skunčikienės raštuotas megztas pirštines. Anuomet kiekviena gaspadinė mokėdavo numegzti pirštines savo šeimai.

Eksponuojamos ir riešinės – svarbi moterų puošmena. Ignalinos krašto riešinės skyrėsi nuo žemaitiškų tuo, kad čia nerasite augalinių raštų – tik kuklus geometrinis, simetriškas, taisyklingas motyvas, dominuoja švelnios, pastelinės spalvos. Mūsų krašte moteris buvo kukli, paslaptinga ir išmintinga, – nusišypso pašnekovė. – Parodoje pamatysite Audronės Zabulienės riešines.“

Svečiai iš Ignalinos pristatė ir verbas, sukurtas pagal Vilniaus krašto tradiciją.

„Tradicija nėra statiška – ji dinamiška, tad ir Ignalinos krašte išmėginome pinti būtent Vilniaus krašto verbas. Tai Elvyros Černiuvienės darbai, – toliau tautodailininkus pristato dr. R. Mikštaitė-Čičiurkienė. – Arnetų name eksponuojama ir keramikės Jolitos Bužinskienės kūryba. Ji vienintelė tokia, kuri ypač daug dirba su vaikais ir mėgsta senąjį lipdymo būdą, o ne žiedimo ar pusiau žiedimo. Nors parodoje pristatomi autorės darbai atrodo moderniai – naudojamos šiuolaikiškos spalvos, raštai, tačiau keramikė, kaip minėjau, išlaikiusi senąją lipdymo tradiciją.“

Akiniai sustabdė kūrybą

Parodoje primityviosios tapybos darbus pristatęs R. Medeišis su „Rinkos aikšte“ pasidalino piešti pradėjęs dar mokykloje.

„Pirmosios mano parodos vykdavo per tėvų susirinkimus, nes būdavo apipiešti visi sąsiuviniai ir knygos, – šypteli nekart pylos už tai gavęs kūrėjas. – Paauglystėje atsirado paveiksliukai apie tų laikų muzikos grupes. Draugai vis atnešdavo ką nors perpiešti. Darydavau kažką panašaus į plakatus: bandydavau išdidinti tą sulamdytą paveiksliuką iš žurnalo ar kito leidinio, ir tiek.“

Vėliau, kai teko nosį pabalnoti akiniais, Rimantas buvo priverstas pamiršti piešimą.

„Kai užsidėjau akinius, man buvo sunku priimti tą vaizdą. Esu realistas ir akinių lęšis man vaizdą iškreipdavo, nepavykdavo nupiešti taip, kaip norėdavau.

Bet kartą nutiko toks dalykas. Atvyko specialistai atnaujinti mūsų Daugėliškio bendruomenės centro langines. Pirmininkė mane paskyrė jiems pagelbėti. Prasidėjo: čia atpjauk, čia pašlifuok, čia nudažyk lentos kampą, jeigu moki. Tai kirto man per savimeilę ir ačiū tam kovidui – pabandžiau greitomis kažką spontaniškai tapyti.

Paskui parodžiau bendruomenės namuose. Patiko. Viena, kita paroda ir pasijutau papuolęs į tokią nišą, apie kurią nė neįtariau, – pasakoja svečias iš Ignalinos krašto. – Tapydamas turiu ambicingą tikslą – perduoti informaciją ateinančiai kartai, nes – tenka pripažinti – pagal metus esu vienas iš paskutinių atstovų nuo žagrės.“

Į mokyklą – nuo žibalinės lempos

Rimantas sako, kad atrasta primityvioji tapyba jam patinka, o kuria dailininkas daugiausia ilgais žiemos vakarais, tada širdį jaukiai nušviečia ir vaikystės prisiminimai, potėpis po potėpio atkuriami drobėje.

„Į mokyklą išėjau nuo žibalinės lempos. Šviesa atsirado man būnant gal trečioje klasėje, – dalijasi pašnekovas. – Išaugau prie verpimo, audimo staklių. Mama puikiai siuvinėjo. Esu išlaikęs jos nuostabių darbų, kuriuos šiemet tikiuosi parodyti Daugėliškio bendruomenės centre Motinos dienos proga.

Labai džiaugiuosi įsiliejęs į tautodailininkų bendruomenę. Noriu parodyti dar daugiau savo kūrybos.“

Užkūrė seną krosnį

Iki tol menu tik besižavėjusi, tačiau pati jo nekūrusi geografijos mokytoja J. Bužinskienė sako keramiką atradusi netikėtai.

„Man visada patiko rankdarbiai ir technologijų pamokose jausdavausi puikiai, tačiau menine kūryba neužsiėmiau.

Kartą mokykloje, kurioje dirbau, buvo pradėtas projektas – reikėjo pasirinkti kokį nors senovės amatą. Mokykloje turėjome seną, nebenaudojamą, tačiau veikiančią degimo krosnį. Taigi pasiūliau savo mokiniams pabandyti tapti keramikais. Jie sutiko ir visi drauge pirmąsyk prisilietėme prie molio, – daugiau kaip prieš dešimtmetį prasidėjusia ir iki šiol besitęsiančia meile keramikai džiaugiasi Jolita. – Pirmieji blynai – prisvilo. Atidarėme krosnį, o ten – beveik visi darbai susprogę. Nenusivylėme – kaip tik entuziastingai ėmėme aiškintis, kodėl mums nepavyko. Tada pradėjau daugiau domėtis, važinėjau į seminarus, skaičiau literatūrą ir nuolat bandžiau.“

Kūryba atnešė laisvę

Susipažinusi su moliu, pašnekovė jo nebepaleido. Taip mokykloje atsirado Jolitos vadovaujamas keramikos būrelis, o vėliau netoli Ignalinos – ir nuosava studija.

„Pradėjau svajoti apie savo dirbtuves: kaip būtų smagu, jei norisi, lipdyti kad ir naktį ar vakare ilgai užsibūti. Per Vietos veiklos grupę gavau paramą ir prieš trejus metus įkūriau savo dirbtuves „Molio minkis“. Čia laukiu ir vaikų, ir suaugusiųjų, rengiu viešus lipdymus, – išsipildžiusia svajone džiaugiasi Jolita. – Norintieji išbandyti keramiką molio lipdymo užsiėmimus renkasi kaip gimtadienio, darbo vakarėlio ar kitos šventės pramogą.“

Dalis Arnetų name Jolitos pristatomų darbų dekoruoti daugybe smulkių detalių – visos jos kantriai ir su meile nulipdytos rankomis.

„Mane labai įkvepia gamta. Šias vazas gėlėmis puošiau lipdydama po žiemos, kai buvau išsiilgusi žiedų“, – nusišypso autorė, darbams naudojanti skirtingo molio mases: balto, gelsvo bei juodo.

Jolita atskleidžia, jog drauge su kūryba ji atrado ir laisvę. „Gyvendamas provincijoje galbūt bijai išsiskirti. O dabar aš nebebijau išsiskirti, nebijau gyventi ir daryti kažko kitaip. Taigi kūryba į mano gyvenimą atnešė laisvę“, – sakė Kėdainiuose viešėjusi keramikė J. Bužinskienė.

Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name eksponuojamą parodą „Amatų kuperkas“ apžiūrėti galite iki spalio 31 d.