Savanorystė – tai galimybė pačiupinėti, užuosti, suprasti ir kaupti įgūdžius

Dovydas PASLAUSKAS

Sociokultūrinės antropologijos studijas baigęs 31 metų kėdainietis Paulius Pakutinskas –  vienas iš tų jaunų žmonių, kurių pasaulis neapsiriboja tik gimtosios šalies teritorija. Dar studijų metu įsitraukęs į vietinės savanorystės veiklas Lietuvoje Paulius vis labiau ėmė domėtis tuo, kaip veikia skirtingos bendruomenės, kokia jų kultūra.

Atsiradus progai įgyti daugiau patirties bei pažinti svetimas tautas Paulius nedvejodamas ryžosi pirmajai tarptautinės savanorystės misijai Nepale. Vėliau tų tarptautinės savanorystės išvykų radosi vis daugiau – Ugandoje, Ganoje.

Šiandien Paulius – nevyriausybinės organizacijos projektų koordinatorius, darnaus vystymosi specialistas. Jo manymu,   savanoriška veikla suteikia labai daug naujų patirčių ir įspūdžių. Pakalbinome Paulių apie jo savanoriškos veiklos patirtį, klajones po svetimas žemes ir įspūdžius, kuriuos paliko pažintis su įvairiomis skirtingomis kultūromis.

Po mokyklos – antropologijos studijos

– Pauliau, galbūt pradėkime nuo sugrįžimo į Kėdainius. Kokią mokyklą baigei ir ką nusprendei veikti po jos?

– Baigiau tuometinę Kėdainių „Ryto“ vidurinę mokyklą, kurioje praleidau visus dvyliką metų. 2009 m. po egzaminų maratono atėjo metas galvoti apie studijas. Prisipažinsiu, neturėjau žalio supratimo ką noriu veikti toliau ir turbūt kaip ir kiekvienam 18 – 19 m. jaunuoliui galvoje sukosi įvairios mintys: nuo taip vadinamų „gap year“ arba kitaip – metų, skirtų savęs atradimui – iki kineziterapijos studijų, nuo filologijos iki socialinių mokslų.

Jausdamas tą spaudimą, kad „visi stoja“ ir pats pradėjau intensyviai domėtis studijų kryptimis ir galimybėmis. Taip atradau socialinę ir kultūrinę antropologiją. 

Savanorystė įpratino dalykus vertinti lanksčiau ir objektyviau. Tyrinėdamas įvairius dalykus, pažindamas tolimas kultūras tu supranti kiek iš tikrųjų mes nedaug žinome ir kaip mažai medijos informuoja apie pasaulio įvykius

P. Pakutinskas

– Kur mokeisi šios specialybės? Kodėl nusprendei pasirinkti būtent šią studijų programą? Kuo ji ypatinga?

– Baigiau sociokultūrinės antropologijos studijas, kurios mano stojimo metu buvo dar visiškai šviežias ir galbūt kitiems mažai žinomas (kaip ir man pačiam) dalykas. Tuo metu buvo tik dvi vietos šiai bakalauro studijų krypčiai –  Vilniaus ir Šiaulių universitetuose. Nors balų pakako abiems, pasirinkau pastarąją programą Šiauliuose, kuri atrodė daug įdomiau.

Tiesą pasakius neturiu rimtų argumentų, kodėl pasirinkau būtent šią specialybę. Kiek pamenu, mane sužavėjo studijų aprašymas: subkultūros, sociologija, darbas su nevyriausybinėmis organizacijomis, kultūrų konfliktai, antropologija ir taip toliau. Tai buvo tikrai įdomių disciplinų komplektas.

Mano galvoje sukosi tokia mintis, kad „tikrai nežinau ar tai mano dalykas, bet bent jau bus dėstoma įdomių dalykų“. Nuo mokyklos laikų aš buvau labiau humanitaras, tad pradėjęs studijuoti labai „atsigavau“. Patiko charizmatiški dėstytojai, polemika, diskusijos, laisvi atsiskaitymų ir paskaitų formatai, dinamiškos užduotys, darbas su bendruomenėmis. Tik pradėjęs studijuoti supratau kaip tai įdomu ir ypatinga. 

– Kas yra antropologija? Kokias galimybes šis studijų pasirinkimas tau atvėrė? Ar studijos pateisino tavo lūkesčius?

– Pradėsiu nuo paskutinio tavo klausimo. Studijos tikrai pateisino mano lūkesčius ir buvo rimtas pagrindas bei motyvacija politinės antropologijos magistro studijoms.

Antropologiją galime suprasti labai plačiai. Ir tų apibrėžimų yra begalės, tačiau socialinė ir kultūrinė antropologija, kurią studijavau, galima apibrėžti kaip mokslą apie žmones bei jų įvairias grupes.

Antropologija domisi žmonėmis apskritai – kaip rūšimi, žmogiškumu – kaip žmogiškųjų santykių erdve. Paprastai tariant, tai mokslas apie žmones, jų socialinius, kultūrinius ryšius, mūsų socialinę santvarką. 

Yra be galo įdomių antropologinių temų, pradedant „vokelių“ kultūros analize ir baigiant vilkikų vairuotojų bendruomene. Studijos man suteikė labai daug instrumentų išbandyti save. Turėjau galimybę dirbti religinėse bendruomenėse, aplinkosauginėse organizacijose, savanoriauti, stažuotis ir mokytis Olandijoje, Suomijoje. Visada galėjau dalykus prisitaikyti „pagal save“, kas man, po mokyklos suolo, atrodė kaip begalinė laisvė. 

Sudomino savanoriška veikla

– Taip pat atrodo, jog turi nemažą bagažą savanoriškos veiklos patirties. Papasakok apie tai – kada nusprendei tapti savanoriu? 

– Požiūrį į savanorystę susiformavau būtent studijų metu, kuomet teko pasavanoriauti organizacijose, bendruomenėse. Būtent per vietinę savanorystę Kaune, Šiauliuose užsimezgė kontaktai, pažintys, atsirado kitoks supratimas apie darbą, veiklas. 

– Ką tau reiškia būti savanoriu? Kokios priežastys skatina tave savanoriauti?

– Man atrodo, jog pati savanorio sąvoka pasako labai daug – aš „noriu“. Savanorystė tai noras padėti, nebesitaikstyti su esama situacija, noras keisti dalykus.

Kuomet tenka kalbėti apie savanorystę dažnai išgirstu klasikinius argumentus, galėčiau turbūt top trejetuką sudaryti: neapmokamas darbas, išnaudojimas, laiko švaistymas, simbolinė veikla. Man savanorystė nesisieja nė su vienu iš šių dalykų. Mano galva, savanorystė tai kaupiamas simbolinis, moralinis ir praktinis kapitalas, praktinių žinių bagažas, savęs, ir savo jėgų testavimas. Žmogus, kuris atnešęs maisto davinį, pervedęs ligonį iš vienos palatos į kitą jau turės visai kitokią patirtį, įgūdžius.

Savanorystė – tai galimybė pačiupinėti, užuosti, suprasti ir kaupti įgūdžius.

Savanoris įvairiose pasaulio šalyse

– Atrodo, jog savanoriavai tarptautinėje savanorystės programoje ar net keliose. Kaip pasiryžai tokiam žingsniui? Ar nebuvo baisu? Kur ir kokiose vietose savanoriavai? 

– Labai norėjau išbandyti save, pasidalinti patirtimi ir susipažinti su kitomis kultūromis. Šie argumentai nusvėrė bet kokias abejones. Man buvo negana žinoti kaip veikia bendruomenės, organizacijos, kokius mechanizmus ir praktikas skirtingos šalys naudoja. Norėjau viską patirti iš arti, suprasti iš vidaus.

Pirmoji tarpautinė savanorystė trukusi apie pusmetį buvo Nepale, netoli Himalajų kalnyno, kur gyvenau ir dirbau mažame kaimelyje, kuris turi platų po kalnus išsimėčiusių mokyklų tinklą. Antroji, šiek tiek trumpesnė savanoriška 3 mėn. programa Ugandoje, kurios metu dirbau su vietos bažnyčia, nevyriausybine organizacija ir jai priklausančia mokykla.

Taip pat turėjau lietuviškai vadinamo „šešėliavimo“ arba ang. „job shadowing“ stažuočių, kurios skirtos darbui su vietos bendruomenėmis ir organizacijomis. Viena iš jų buvo Ganoje, ten praleidau apie dvi savaites. Šiuo metu turėčiau įgyvendinti dar vieną stažuotę Azijos regione, tačiau dėl pandemijos viskas sustojo. 

– Ką tau suteikė tarptautinė savanoriškos veiklos patirtis – tikriausiai matei ir apkeliavai labai daug įvairiausių vietų, kuriose paprastam žmogui sunku įsivaizduoti kada nors atsiduriant. Ką pamatei? Kas tave nustebino?

Mano galva, savanorystė tai kaupiamas simbolinis, moralinis ir praktinis kapitalas, praktinių žinių bagažas, savęs, ir savo jėgų testavimą

P. Pakutinskas

– Sunku iš tikrųjų atsakyti. Įspūdžių ir patyrimų būta įvairių. Savanorystė įpratino dalykus vertinti lanksčiau ir objektyviau. Tyrinėdamas įvairius dalykus, pažindamas tolimas kultūras tu supranti kiek iš tikrųjų mes nedaug žinome ir kaip mažai medijos informuoja apie pasaulio įvykius. Neperseniausiai vakarieniavau su sirų porele, kurie atvyko į Vokietiją pradėti naują gyvenimą. Jiems pradėjus kalbėti aš supratau, kiek iš tikrųjų mažai žinau apie padėtį Sirijoje ir kas vyksta su pabėgėlių stovyklomis ties Sirijos – Turkijos siena arba kaip stipriai yra nevaldomas COVID-19 protrūkis Pietų Amerikoje. 

– Ar savanoriškos veiklos metu susidūrei su kokiais nors iššūkiais? O gal ką nors atradai?

– Žinoma. Iššūkiai, o kaip gi be jų. Tai tas pats, kas sumuštinis be duonos. Teko gyventi be patogumų, karšto vandens, elektros, taip pat papulti į rinkimines riaušes sostinėje Kampaloje, valgyti keptus svirplius, rasti gyvatę klasėje ar gerti prastą nefiltruotą vandenį. Tai yra gyvenimo spalvos ir manau dalis mano patyrimų, atradimų.  Grįžęs imi viską labai vertinti ir supranti kokioje geroje vietoje gyveni, o tavo čiaupas nenustoja tiekti švarų vandenį.

Labai dažnai grįžus norisi priminti, – ne, mes negyvename blogai, taip turime daug problemų, tačiau globaliu mastu esame tikrai turtingi. Manau didžiausias atradimas ir yra atrasti, kad egizstuoja labai įvairus, komplikuotas ir įvairiaspalvis pasaulis, ir kad esame tik nedidelė dedamoji labai didelėje dėlionėje.   

Svarbu padėti kitam, siekti pokyčių

– Kaip pats apibūdintum tarptautinę savanorystę – kaip galimybę pakeliauti po pasaulį ar galimybę savo veiklomis prisidėti prie kitų žmonių ar aplinkos gerovės? 

– Vystomojo bendradarbiavimo ir tarptautinių projektų kontekste yra toks angliškas terminas „voluntourism“ arba turistavimas savanorystėje. Žmonės siekia įspūdžių ir siekia tapdami savanoriais patirti tam tikras vietinių gyvenimo spalvas, pajausti kaip bendruomenė gyvena iš vidaus, pamatyti turistui netradicines vietas. Bėda ta, kad toks „savanoriavimas“ sukuria daugiau žalos nei naudos. Vietiniai įpranta priimti atvykėlius, atsiranda įvairios pasipelnymo formos, išnaudojimai, išsibalansuoja vietinių įpročiai. Manau, jog savanorystės principai turėtų išlikti visur vienodi ir nesvarbu ar tu savanoriauji Kėdainiuose, Rygoje, ar Mianmare.

Žinoma kitos kultūros, vietinės virtuvės pažinimas, įžymūs objektai ir kiti dalykai tampa labai savanorystę praturtinančia dalimi, bet nereikėtų pamiršti kokiu tikslu keliaujama ir pirmumą būtent teikti misijai, o ne pramogoms. 

– Ar tau pačiam svarbu padėti kitam žmogui? Kokiomis vertybėmis vadovaujiesi gyvenime?

– Žinoma. Manau kitaip turbūt nesukursim tos „gerovės“ valstybės apie kurią tiek daug kalbama. Be savitarpio pagalbos, paramos ir reikiamu momentu ištarto „aš noriu“ nesukursime aplinkos, kurioje  gera augti visiems.

Mano nuomone mes vis dar stokojame empatijos, tolerancijos ir įsiklausymo. Pandemija ir kiti opūs klausimai mus taip įaudrino, kad tiesiog kovojame už idėjas vietoje to, kad įsiklausytume vieni į kitus ir pradėtume dialogą. 

– Tikriausiai tau patinka keliauti. Kokius dar turi pomėgius?

– Žygiavimas. Turbūt smagiausia ir geriausiai galvą „išvalantis“ pomėgis. Nuo 24 valandų 100 km žygiavimo aplink Kuršių Neriją iki tarptautinių kelių. Žygiavau nuo Prancūzijos sienos iki Portugalijos krantų garsiuoju „Camino de Santiago“ piligriminiu keliu, apėjau aplink Maltą, kitas planuose – Kipras.  

– Ir visgi turi iš kažko duoną valgyti. Kuo užsiimi pragyvenimui?  Galbūt tavo darbo sritis susijusi su tave dominančiomis veiklomis?

Man atrodo, jog pati savanorio sąvoka pasako labai daug – aš „noriu“. Savanorystė tai noras padėti, nebesitaikstyti su esama situacija, noras keisti dalykus.

P. Pakutinskas

– Šiuo metu dirbu nevyriausybinėje organizacijoje su tarptautiniais jaunimo projektais, mokyklomis ir bendruomenėmis visoje Lietuvoje. Esu projektų koordinatorius, mokymų vadovas. Daug laiko praleidžiu dirbdamas su globalaus švietimo, ekologijos, klimato kaitos ir darnaus vystymosi temomis. Tenka daug keliauti, todėl sakau, kad esu viena koja čia, viena vis kažkur kitur. Mano darbo sritis ganėtinai dinamiška ir labai glaudžiai persipina su mano interesų sritimis, o tai be galo džiugina ir leidžia augti. 

Rekomenduoja savanoriauti

– Ką pasiūlytum asmeniui, norinčiam užsiimti savanoriška veikla, bet nesiryžtančiam arba nežinančiam kurioje srityje jis norėtų savanoriauti?

– Pirmiausiai turbūt pasiūlyčiau „sudėlioti, išmiegoti ir panešioti“ tą norą, ir pamėginti išsigryninti sritį, kuri domintų: aplinkosauga, gyvūnų globa, renginių organizavimas, socialinės medijos ar kitos kryptys. O tuomet telieka ieškoti, griebti pasitaikiusias galimybes ir ištarti „aš noriu“.

Mano patarimas gal kiek ir nuvalkiotas, tačiau ganėtinai veiksmingas ir paprastas –  pergalvoti dominančią sritį ir judėti ta linkme (t. y. nusiųsti laišką, atsiliepti į kvietimą, užklausti apie galimybes), bet „neapsisunkinti“ ir negalvoti per daug, nes tuomet atsiranda dvejonės, nepasitikėjimas savimi. 

– Kur pasiūlytum kreiptis asmeniui, svarstančiam apie tarptautinę savanorystę?

– Labai rekomenduočiau „pagooglinti“ arba parašyti man dėl programos „Europos solidarumo korpusas“. Tai Europos Sąjungos programa, kuri suteikia 18 – 30 metų jaunuoliams galimybių savanoriauti užsienyje (Europos Sąjungos šalyse ir šalyse partnerėse) –  atlikti praktiką, dirbti, įgyvendinti pačių inicijuotus projektus. Jauni žmonės gali susirasti projektą ir veiklą, kuri truktų nuo 2 savaičių iki 12 mėnesių – priklausomai nuo pasirinkto projekto įvairiose EU valstybėse. 

Beje, žinau įdomų dalyką, kad jaunuoliai, kurie atlieka bent 3 mėnesių tarptautinę savanorystę, stodami į Lietuvos aukštųjų mokyklų bakalauro studijų programas gali papildomai įgyti 0,25 konkursinio balo. O tai tikrai dar vienas pliusas,  kodėl verta savanoriauti. 

– Ačiū už pokalbį.