Metų mokytoja D. Dovydavičiūtė: „Mokytojo darbe svarbiausia – sutarti su vaiku!“

Metų mokytojo konkursas kasmet pagarsina geriausių krašto pedagogų vardus bei jų nuveiktus darbus. Šių metų nominacijos „Metų mokytojas“ nugalėtoja, mažųjų labūnaviečių mylima Diana Dovydavičiūtė teigia, kad tokie apdovanojimai yra svarbus mokytojo darbo įvertinimas, tačiau reikšmingiausias pripažinimas pedagogui yra mokinių gyvenimo sėkmė.

„Didžiausia  mokytojo darbo vertybė – sutikti žmonės, mokiniai! O laimingiausia jaučiuosi tada, kai matau, kad mano vaikams gyvenime einasi it per sviestą. Tik jų padedama aš galėjau augti kaip žmogus ir pedagogė. Labai pasisekė, kad mano karjeroje pasitaikė tik patys puikiausi mokiniai, jų šeimos bei kolegos. Nesakau, kad visi jie buvo patogūs ir paprasti bendrauti, bet kiekvienas jų išmokė labai svarbių dalykų“, – tvirtina 2019-ųjų Metų mokytojos vardą pelniusi Labūnavos pagrindinės mokyklos pradinio ugdymo mokytoja metodininkė D. Dovydavičiūtė.

– Diana, kokios buvo pirmosios savaitės tapus Metų mokytoja? Ar kas nors pasikeitė?  

– Viena smagiausių Metų mokytojo konkurso pergalės dalių yra tai, kad turėjau puikią progą pabendrauti ar bent pasilabinti su senokai matytais žmonėmis. Nustebau sulaukusi tokios daugybės sveikinimų. Pirmąją savaitę po nominacijos paskelbimo retas miestelio, kuriame gyvenu, gyventojas praėjo nepasilabinęs ir nepasveikinęs, taip pat daug mano buvusių mokinių, kolegų, pažįstamų suskubo rašyti sveikinimo žinutes. Metų mokytojo vardas – ne vien mano laimėjimas, kartu su manimi džiaugiasi ir mano aplinkos žmonės, mano mokiniai, jų tėveliai, mano kolegos.

Pelniusi šią nominaciją aš kitokia netapau, tad ir pasikeitimų nedaug – ir toliau dirbu savo mylimą mokytojos darbą, susitinku su vaikais. Tačiau šis apdovanojimas man reiškia labai daug – mano darbo, pastangų, atsidavimo įvertinimas. Tai pajusti labai svarbu kiekvienam žmogui.

– Tradicinis klausimas – kaip rinkotės specialybę? Ar mokytojos profesija viliojo visada?

– Besimokydama vidurinėje mokykloje net negalvojau būti mokytoja. Visai neseniai varčiau išsaugotus, dar vaikystėje rašytus savo dienoraščius ir ten radau, kad norėjau tapti gėlininke – auginti gėles, daryti puokštes ir kompozicijas. Ši svajonė greičiausiai atėjo po dar vienos vasaros pas močiutę, kuri labai mėgo gėles, turėjo gražius jų darželius. Vaikystėje ji leisdavo mums savo išpuoselėtuose darželiuose prisikinti gėlių, puokštes daryti.

Vėliau, vyresnėse klasėse, buvau pasišovusi tapti vaikų darželio auklėtoja. Ir kai baigiau 9 klases, kuomet reikėjo rinktis ar tęsti mokslus vidurinėje mokykloje ar mokytis profesijos, mano šviesios atminties tėtis nuvežė mane į Panevėžį, į pedagoginę mokyklą, kur ruošia ikimokyklinio ugdymo pedagogus. Kiek pamenu, tamsios ir niūrios šios mokyklos patalpos paliko ne kokį įspūdį, tad nusprendžiau toliau mokytis ir baigti vidurinę mokyklą. 

Greičiausiai meilė vaikams, noras su jais dirbti kažkur manyje slypėjo, mat po vidurinės mokyklos baigimo jau žinojau, kad vis tik noriu rinktis pedagogikos studijas. Kiek dvejojau, kokio dalyko mokytoja tapti. Kadangi patiko piešti, šiek tiek muzikavau, užsiėmiau rankdarbiais, šeima patarė, kad man labiausiai tiktų pradinukus mokyti, tad įstojau į Šiaulių universiteto pradinio ugdymo specialybę.

–Sako, kad vaikus myli tie, kurie patys buvo vaikystėje mylimi. Ar pritariate? Kokia buvo jūsų vaikystė?

– Sutinku su jūsų teiginiu, nes mano gyvenimo patirtis būtent tokia. Šeimoje augome keturi vaikai. Aš esu vyriausia, tad greičiausiai šeimoje ir išmokau būdų, kaip su vaiku susitarti, kada juokauti, o kada kalbėti rimtai, kada ašarojančius apkabinti, o kada į ašaras nekreipti dėmesio. Dabar suprantu, kad  turėjau daug puikių pavyzdžių, kaip bendrauti su mažais vaikais. Mano tėveliai labai gražiai mus augino. Jie visada buvo atviri mūsų kūrybiškumui, nepamenu, kad kada nors būtų stabdę ar draudę kuo nors užsiimti. Tėvai suteikė visas galimybes bandyti, patiems patirti ir visuomet mus  palaikė.

Daug gražių bendravimo pavyzdžių gavau ir iš savo nuostabios močiutės. Ji mokėjo išmintingai su vaikais bendrauti, gyventi ir sutarti. Pamenu vasaras pas močiutę praleistas su savo broliais ir pusbroliais, ilgą laiką buvau vienintelė anūkė mergaitė, tad nuo berniukiškų žaidimų neišsisukdavau. Šypsausi prisiminusi, kaip mums žaidžiant „karą“ ji „pašauta“ su visais nešamais kibirais griūdavo ir kantriai gulėdavo, kol neateidavo „daktarė“ jos pagydyti arba palikusi kibirus su pienu kalnelio papėdėje ridendavosi nuo jo kartu su mumis. O jei norėdavome kokių nors malonumų, pavyzdžiui, kad nuvestų maudytis, prieš tai turėdavome įvykdyti jos užduotis – nuskinti uogas, priplėšyti pūkų stiklinaitę, užtrukdavome valandas (juokiasi). 

– Mokykloje dirbate jau 25 metus. Ar dažnai prisimenate, kokia buvo pradžia?

– Labai gerai prisimenu savo pirmąją pamoką su pirmokais. Tai buvo lietuvių kalba, atsiverčiau knygą, matau raidelių pripiešta joje, greitai nė nežiūrėdama į vaikus susakiau, ką jie turi padaryti, po to pakeliu akis ir matau – žiūri visi didelėm tyrom akimis į mane. Akimirksniu supratau, kad nė vienas jų nieko nesuprato, tad teko viską pradėti nuo pradžių – lėtai ir po mažą žingsnelį.

Nors darbas su pirmokais labai įdomus, tačiau kartu ir labai sudėtingas. Būtent pirmoje klasėje labiausiai pasimato vaiko augimas, yra labiausiai apčiuopiamas darbo su jais rezultatas.

[quote author=“D. Dovydavičiūtė.“]Didžiausia  mokytojo darbo vertybė – sutikti žmonės, mokiniai! O laimingiausia jaučiuosi tada, kai matau, kad mano vaikams gyvenime einasi it per sviestą.[/quote]

Apskritai darbas su vaikais yra labai įdomus. Čia daug kūrybos. Tačiau ne vien tu kuri ugdymo procesą – labai dažnai vaikais tave nukreipia, pastūmėja prie naujų metodų, mokymo būdų taikymo, skatina atsižvelgti į skirtingas jų savybes. Dažnai kartoju, kad iš tikrųjų vaikai patys sau mokytojus užsiaugina. Ir aš esu laiminga, kad mane supo ir tebesupa nuostabūs vaikai, kurie mane išmokė ir tebemoko atvirai žvelgti į pasaulį, bei užaugino gera mokytoja.

– Kalbate apie skirtingų metodų taikymą skirtingiems vaikams vienoje pamokoje. Manau tai turėtų būti gana sudėtinga padaryti.

– Kam iš arti yra tekę susidurti su mokykla bei mokytojo darbu, tas puikiausiai supranta, koks tai sunkus darbas. Dažniausiai mokytojo „virtuvė“, visi darbai ir jo atliekami vaidmenys yra nė nematomi, sunkiai pamatuojami. Per pamoką neretai tenka save padalinti į kelias dalis ir tai tikrai nėra paprasta. Vaikai yra tikrai labai skirtingi. Vienu metu tu turi suteikti žinių ir tiems, kurie įsimena klausydami, ir tiems, kurie mokosi matydami, čiuopdami, veikdami, jau nekalbu apie vaikus turinčius specialiųjų poreikių. Kad ir kaip skambėtų sudėtingai, tačiau tikrai įmanoma pamokos metu su skirtingais vaikais dirbti skirtingais metodais, tereikia daugiau pasiruošti, gerai apmąstyti savo veiklą ir būdus, ką kuriuo pamokos metu darysi. Jei visada pamoką vesi visiems vienodai, aišku, būna ir tokių pamokų, rezultatas nebus toks, kokio tikiesi. Mokykla dabar yra tikrai labai įvairiapusė, atviresnė, pamokos laisvesnės ir lankstesnės, daugiau erdvės mokytojo kūrybai, palyginus su mokykla, kur prieš daug metų  mokėmės patys.

– Kaip per jūsų pedagoginės karjeros metus keitėsi vaikai? Kokias tendencijas pastebite?

– Vaikai iš tikrųjų yra labai pasikeitę, jie kitokie, su savo originaliu požiūriu į pasaulį ir nuomone į aplinkui vykstančius dalykus. Tačiau, jei kas klaustų į gerąją ar į blogąją pusę jie keitėsi, atsakyčiau kad nė į vieną. Dabartiniai vaikai yra tokie, kokie ir turi būti. Tiesiog tai visuomenės kaita, kuri yra absoliučiai natūrali ir normali. Mokytojo profesija dar puiki ir tuo, kad turi galimybę pažinti, bendrauti su skirtingų kartų vaikais ir kartu dar paūgėti.

Matau, kad šiuolaikiniai vaikai yra labai imlūs, išprusę, daug žino. Tačiau pastebiu, kad jie visiškai kitaip priima informaciją. Ji jiems turi būti labai įdomi, turi gerokai užkabinti, kad mokiniai dirbtų su užsidegimu. Jei sugebi rasti tinkamą būdą, jei įdomu, vaikai gali atlikti net ir labai sudėtingas užduotis. O štai jei neužkabino  – paprasčiausios užduotys jiems tampa nemenku iššūkiu.

Dabartiniai vaikai yra labai užimti. Nuo pat ryto jie sukasi it voverės – mokykla, būreliai, korepetitoriai. Dažnai jie neturi net kada gerai pailsėti. Taip kaip mes, suaugusieji, paskendę darbuose, taip ir mūsų vaikai gyvena panašiu ritmu, daugeliui tai per sunku. Dėl mūsų greito gyvenimo tempo dažnas vaikas „užauginamas“ per greitai, neturi laiko išjausti savo vaikystės, pasidžiaugti paprastais dalykais, pervargsta.

– Kalbant apie šiuolaikinius vaikus turbūt negalima nepaliesti išmaniųjų technologijų klausimo. Su telefonais reikia kovoti?

– Kovoti tikrai nereikia, bet susitarti dėl prie išmaniųjų įrenginių praleidžiamo laiko, manau, būtina. Aš neturiu nieko prieš telefonus mokykloje, klasėje, bet tam turi būti apibrėžtos ribos ir nustatyti susitarimai, kada ir kaip jais naudosimės. Kai vaikai nuo pirmų dienų mokykloje žino taisykles, aptaria šias ribas,  jie tai priima kaip natūralų dalyką ir didelių bėdų nekyla.

Išmanieji telefonai nėra ugdymo proceso priešas, atvirkščiai jie suteikia labai plačias ir puikias galimybės prisitaikyti prie šiuolaikinių vaikų poreikių, norų ir pomėgių, tereikia su mokiniais susitarti ir nukreipti juos tinkama linkme.

Ugdymo procese mes tikrai labai plačiai naudojame išmaniąsias technologijas – tiek telefonus, tiek planšetes. Yra begalė programėlių, svetainių, kurios pagyvina pamokas, padaro jas įdomesnėmis bei patrauklesnėmis.

Šiuolaikinis vaikas kompiuterį matė praktiškai nuo gimimo, tad nei jų, nei išmaniųjų įrenginių iš vaikų gyvenimo neišimsi, tai būtų ir neprotinga, ir net nerealu. Su mokiniais esame susitarę, kad išmaniąsias technologijas panaudosime tikslingai, tik mokymuisi, leidžiama naudotis tik tomis programėlėmis dėl kurių susitarėme.

– Minėjote, kad su besikeičiančiomis vaikų kartomis augote ir jūs pati. Kokius pokyčius savyje pastebite?

– Labiausiai džiaugiuosi suvokimu, kad nesvarbu koks vaikas bebūtų – mokslams gabesnis ar silpnesnis, kiekvienas jų pasistiebs tiek, kiek jam reikės, pasiims iš mokyklos tiek, kiek jam bus būtina ir gyvenime pasieks tiek, kiek jis pats yra užsibrėžęs bei kiek pats panorės.

Mokytojas, žinoma, turi vaikui padėti siekti, skatinti, suteikti žinių ir formuoti gebėjimus, tačiau svarbiausia pedagogo užduotis – geri santykiai su kiekvienu vaiku, nesvarbu, koks jis būtų, ir tik tada ateina eilė dirbant nuoširdžiai ir išmintingai juos mokyti akademinių dalykų.

O aš pati, kad ir kiek pati beišmokčiau, patirties beįgyčiau, visada pirmiausiai labai džiaugiuosi, kad pasirinkau sau tinkamą ir mėgstamą profesiją, kuri suteikia vidinį pasitenkinimą bei gyvenimo pilnumo jausmą. Man labai patinka dirbti mokykloje, patinka matyti, kaip vaikai auga, kaip jie tobulėja, išeina į gyvenimą. Labai gera žinoti, kad manęs mano mokiniai nepamiršta. Būtų be galo liūdna, jei vaikai man liktų abejingi.

– Kalbėjome apie mokinių ir jūsų pačios pokyčius. O kaip yra su mokinių tėvais? Nemažai mokytojų skundžiasi šiuolaikinių supertėvelių karta?

– Didelių rūpesčių su mokinių tėvais neturiu, atvirkščiai, tai yra mano partneriai siekiant užsibrėžtų tikslų, padedant vaikams mokytis.

Taip, esu girdėjusi atvejų, kad pedagogai net ir iš darbo išeina neapsikentę tėvų teroro. Tai yra labai skaudu. Tačiau man pačiai neteko susidurti su probleminiais tėvais, mes visada labai gražiai bendraujame ir bendradarbiaujame.

Tam, kad kiltų kuo mažiau konfliktų, svarbiausia mylėti žmones ir mokėti su jais kalbėtis, neturėti išankstinių nuostatų. Juk kiekvieną dalyką, net ir patį nemaloniausią, galima pasakyti skirtingai, pavyzdžiui, supratingai nuoširdžiai rūpinantis ar atvirkščiai priekaištaujant ir nesistengiant suprasti. Nuo to labai priklauso santykis tiek su vaiku, tiek su jo šeima.

– Kokio mokytojo reikia dabartinei mokyklai, mokiniui? Koks, jūsų nuomone, yra geras šiuolaikinis mokytojas?

– Kad būtum geras ir vertinamas specialistas, darbuotojas, tie patys dėsniai galioja turbūt absoliučiai visoms profesijoms. Kad ir kokį darbą žmogus bedirbtų, jį reikia daryti iš širdies, nuoširdžiai. Jei tau pačiam įdomu, jei tu degi tuo, ką veiki, vadinasi, esi pasirinkęs teisingą kelią.

Mokytojo darbas – nuolatinis judėjimas, vis nauji iššūkiai. Šiuolaikinis mokytojas turi būti labai įvairiapusiškas: kūrybingas, besidomintis pasauliu, naujovėmis, teisingas ir reiklus, bet tuo pačiu supratingas, kantrus, nuoširdus.

Kai ateini į klasę su šypsena ir nusiteikęs, kad ne vien tu duodi, bet ir pats daug gauni,  tada bus gera pamoka tiek vaikams, tiek tau pačiam. Esu įsitikinusi, kad jei žmogui jo darbas ne itin rūpi, geriau jau visai jo nedirbti, rinktis kitą. Mokytojui privalu dirbti nuoširdžiai, jei taip negali, tai geriau nereikia būti mokykloje, nes čia turėtų ateiti tik nuoširdžiai dirbti suinteresuoti žmonės. Nuoširdus darbas visada atsiperka. Niekas nesako, kad tai bus materialinė vertybė, moraliniai dalykai yra kur kas svarbesni, kurie labai smarkiai pakelia sparnus.

– Kas sudėtingiausia mokytojo darbe?

– Sudėtingiausia ir yra tai, kas svarbiausia – santykiai su mokiniais, jų šeimomis. Dar kartą pasikartosiu – manau, kad mokytojui pirmiausia reikia ne tik savo dalyką idealiai išmanyti ar puikiai gaudytis technologijose, bet ir sugebėti „prisijaukinti“ vaiką, gebėti rasti kelią į jo širdį, būdą kaip susikalbėti ir palaikyti gerus santykius su kiekvienu jų. Mokytojas neturi teisės žiūrėti į vaiką priešiškai. Suprantu, kad kartais tai gali būti, oi, kaip nelengva! Būna, kad vaikai ateina negatyvūs, atšiaurūs, nemokantys bendrauti. Reikia turėti kantrybės belstis į jų širdeles, juos šildyti savo švelniu elgesiu, kai tu juos bandai suprasti, apginti, užtarti, tuomet ir atsiranda nuoširdūs bei šilti santykiai. Vaikai puikiai pastebi mokytojo darbo nuoširdumą – kai atiduodi jiems visą save, kai stengiesi, kad jiems būtų įdomu, kai nuoširdžiai su jais kalbiesi, žiūri jiems į akis, vaikai labai greitai tai pajaučia ir įvertina. 

[quote author=“D. Dovydavičiūtė.“]Viena smagiausių Metų mokytojo konkurso pergalės dalių yra tai, kad turėjau puikią progą pabendrauti ar bent pasilabinti su senokai matytais žmonėmis. Nustebau sulaukusi tokios daugybės sveikinimų.[/quote]

Dar vienas sudėtingas dalykas, su kuriuo tenka susidurti mokytojui, yra abejingumas. Tėvelių, mokinių, kartais net kolegų. Labai liūdna, kad tėvai yra pernelyg užimti, o kartais ir nenori pasidomėti savo vaikų gyvenimu mokykloje. Tėvai turėtų kasdien domėtis savo atžalos auklėjimu ir pasiekimais, o ne tada, kai mokykloje jam iškyla problemų.

Skaudina ir mūsų valstybės valdininkų nenoras suprasti ir palaikyti mokytojus.

– Kas pakursto jūsų kūrybiškumo ugnelę, kai ji prigesta?

– Gausybę idėjų randu internete. Čia plačios galimybės mokytis iš geriausių pasaulio pedagogų bei jų patirčių. Tik viena bėda, kad internetas „suėda“ daugybę laiko. Jei atsisėdu ir atsidarau kokį vieną puslapį, žiūrėk, tuoj „nugrybauju“ į dar kokį 30 puslapių, kur yra dar įdomiau. Tas mane kiek neramina, nes tikrai būna, kad užsisėdžiu internete. Bet iš esmės tas laikas nenueina veltui, internete randu tikrai labai daug. Kartais net ir kartu su vaikais per pertraukas internete ieškome kokių nors idėjų ar informacijos, būna ir anglų kalba. Tuo pačiu vaikai ir vėl ugdosi – mokosi ieškoti, skaito ir panašiai.

Idėjų semiuosi ir dalyvaudama įvairiuose seminaruose, tarptautiniuose projektuose, kurie suteikia galimybę pamatyti, kaip ugdymo procesas vyksta užsienio šalyse. Beje, noriu pastebėti, kad mokyklos Lietuvoje yra turtingos, nedaug atsilieka nuo pasaulio tendencijų, net ir lyginant su Vakarų Europa.

– Kokie gi tie  mūsų mokyklų privalumai?

– Projekto metu Prancūzijoje lankiausi jų pradinėje valstybinėje mokykloje ir, palyginusi su mūsų mokykla, įžvelgiau labai daug lietuviško ugdymo privalumų. Prancūzijoje radau labai dideles pradinukų klases – po maždaug 40 vaikų vienoje patalpoje. Tiesa, ten mokytoja turi po 2–3 padėjėjus.

Mūsų mokyklos labai gražios, jos sutvarkytos, išdažytos, išpuoselėtos, dirba daug kūrybingų mokytojų, kiekvienoje klasėje kompiuteriai, projektoriai, ko negalėčiau pasakyti apie kai kurias mano aplankytas Vakarų Europos mokyklas.

– Esate vaikų folkloro ansamblio „Pėdelis“ įkūrėja ir vadovė. Kaip gimė šis projektas?

– Labūnavos pagrindinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Pėdelis“ pradėtas burti 1996 metais. 2000 metais kolektyvą pavadinome „Pėdeliu“. Ansamblyje dainuoja ir šoka 7–12 metų vaikai. Šiuo metu folklorinio ratelio „Pėdelis“ veikloje dalyvauja 28 mokiniai. Čia jie turi galimybę daugiau sužinoti apie senąją kultūrą, tautos šventes, papročius ir tradicijas, artimiau pažinti ir išmokti liaudies dainas, muziką, piemenų instrumentus, žaidžia kalendorinio ciklo žaidimus, mokosi tradicinių šokių, pasakų, mįslių bei patarlių, dėvėti tautinį aukštaitišką kostiumą.

[quote author=“D. Dovydavičiūtė.“]Dar kartą pasikartosiu – manau, kad mokytojui pirmiausia reikia ne tik savo dalyką idealiai išmanyti ar puikiai gaudytis technologijose, bet ir sugebėti „prisijaukinti“ vaiką, gebėti rasti kelią į jo širdį, būdą kaip susikalbėti ir palaikyti gerus santykius su kiekvienu jų.[/quote]

Viskas prasidėjo nuo to, kai atėjusi dirbti į Labūnavos pagrindinę mokyklą, turėjau pasirinkti ir vesti kokį nors būrelį. Iš pradžių norėjau turėti dailės užsiėmimus, bet kadangi tai mokykloje jau buvo, nusprendžiau imtis etninės kultūros būrelio. Iš pradžių prisijungė tik mano klasės mokiniai, vėliau susidomėjo ir daugiau vaikų. Po metų mes su šio būrelio vaikais jau važiavome koncertuoti į Rumšiškes. Atsimenu, tada savimi labai pasitikėjau, buvau jauna, entuziastinga – „aš viską žinau, mano vaikai geriausi“, ir kai nuvažiavome, aš pamačiau, kad apie lietuvių liaudies kultūrą aš tiek mažai išmanau, kad man dar labai trūksta žinių apie liaudies folklorą, jo repertuarą, tautinius rūbus. Tad puoliau domėtis, lankiau daugybę seminarų, mokymų, kursų, po truputį sėmiausi žinių. Daug patarimų, dainų, šokelių gavau iš savo močiutės Kotrynos Pilinkuvienės, garsios Kėdainių krašto folkloro pateikėjos. Taip pamažu būrelis virto į etnografinį ratelį „Pėdelis“, vėliau išaugome iki ansamblio, dabar jau gerai žinomo tiek Kėdainių rajone, tiek ir respublikoje.

Ansamblis aktyviai dalyvauja mokyklos, vietos bendruomenės, Pelėdnagių seniūnijos bei Kėdainių rajono kultūriniuose renginiuose, yra Lietuvos dainų švenčių 2007, 2009, 2014, 2016, 2018 dalyvis, respublikinių bei rajono moksleivių dainų švenčių, folkloro festivalių, rajoninių bei respublikinių varžytuvių „Patrepsynė“, „Tramtatulis“ bei konkurso „Sidabro vainikėlis“ dalyvis, lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“ „Pėdelio“ vaikai yra tapę laureatais. „Pėdelio“ repertuare – Kėdainių krašto bei Aukštaitijos regiono vaikų dainos, žaidimai ir šokiai. 

Pasinaudodama proga, labai norėčiau padėkoti savo mokyklos vadovams, kad mus palaiko ir paskatina, bei Kėdainių rajono savivaldybei, kad skiria tikrai didelį dėmesį rajono vaikų folkloro ansambliams, mumis domisi, visada pasirūpina transportu bei kitomis reikmėmis. Žinau, kad labai nedaugelio šalies savivaldybių folkloro ansambliai yra tokie mylimi rajono valdžios kaip mūsiškiai.

– Mokytojai turi būti labai įvairialypės asmenybės. Nepavargstate?

– Kai darai tai, kas patinka, pasitenkinimo jausmas didesnis už nuovargį. Mes, mokytojai, mokykloje atliekame daug vaidmenų. Neretai pasijaučiu ir mama, ir psichologe, ir dar daug kuo kitu. Nors mokykloje turime visus reikiamus specialistus, bet juk neatstumsi vaiko, jei jis pas tave ateina ir guodžiasi. Gal kartais suaugusiam ir neatrodo tas vaiko rūpestėlis sudėtingas, bet jam tai yra didelė problema. Kartais reikia į jų nepasitenkinimą ir nekreipti dėmesio, kad paskui vaikas mokėtų gyvenime pats susitvarkyti ir spręstų savo problemas savarankiškai.

[quote author=“D. Dovydavičiūtė.“]Mokytojo darbas – nuolatinis judėjimas, vis nauji iššūkiai. Šiuolaikinis mokytojas turi būti labai įvairiapusiškas: kūrybingas, besidomintis pasauliu, naujovėmis, teisingas ir reiklus, bet tuo pačiu supratingas, kantrus, nuoširdus.[/quote]

Kas jiems batukus riša, kasytes išsileidusias supina, rūpinasi, kad nesušaltų, neperkaistų, kai šalia nėra tėvelių? Mokytojos.

– Kokias svarbiausias vertybes siekiate įdiegti kiekvienam savo mokiniui?

– Visai neseniai klasėje su dabartiniais savo ketvirtokais etikos pamokoje kalbėjomės apie vertybes ir paaiškėjo, kad visiems vaikams svarbiausia yra meilė. Norėčiau, kad vaikai būtų visada mylimi, o svarbiausia, kad patys mylėtų ir mokėtų pastebėti šalia esantį žmogų, dalintis. Stengiuosi ugdyti teisingumą, pagarbą žmogui ir jo darbui, atsakingumą ir gebėjimą prisiimti atsakomybę.