Pirmą kartą Kėdainiuose – Šv. Liucijos procesija
Nuo Šviesos dienos, Šv. Liucijos (gruodžio 13 d.), vakarai nebetrumpėja. Dabar porai savaičių saulė tarsi stabtelėjo horizonte ir tuoj tuoj pradės savo kelionę atgalios. Šį saulės stabtelėjimą gruodžio 13-ąją itin švenčia švedai. Tad ir mūsiškė Kėdainių lietuvių ir švedų draugija pirmą kartą surengė Šv. Liucijos šventę.
Įgyvendino svajonę
„Surengti Liucijos šventę savame mieste buvo mūsų svajonė, tik vis nedrįsome jos realizuoti, – atskleidžia draugijos pirmininkė Rūta Švedienė. – Kartą visas autobusas kėdainiečių vykome į Vilnių, į Šv. Jonų bažnyčią, nes ten didelę šventę jau daug metų rengia Švedijos ambasada. O štai šiemet atėjusios į draugiją dvi naujos narės Ingrida Neliupšienė ir Marija Burneikienė, nieko nelaukusios, ėmė ir suorganizavo mažą, nuoširdžią šventę su „Aušros“ progimnazijos septintokais.“
Šventės – visų krikščionių
Nors Liucijos šventės tradicijos itin gyvos Švedijoje, tai dar nereiškia, kad švęsdami šią dieną mes perimame kitos tautos papročius. Pasak R. Švedienės, Liucijos diena yra ne švedų, o visų krikščionių šventė.
„Man labai patiko Henriko Vaicekausko pasakymas, kad moraliniai autoritetai yra mūsų, Vakarų civilizacijos, kertiniai stulpai. O juk Šv. Liucija − vienas iš jų! – pabrėžia R. Švedienė. – Šiandien pastebima tendencija, kad šalia senovinių, tautinių tradicijų atsiranda vis daugiau bendrų ir visam pasauliui būdingų kalėdinių papročių ir simbolių – tai turbūt neišvengiama pasaulio „mažėjimo“ pasekmė. Sakyčiau, kad tai yra viena iš demokratiškiausių, atvirų, visuomeniškų tradicijų tarp tų, kurias švenčiame − Kalėdos, Velykos, gimtadieniai – šios šventės švenčiamos su šeima, šeimos aplinkoje, o štai Liucijos procesija yra atvira visiems ir demokratiška, ja visi kartu dalijasi, švenčia dideliais būriais.“
Akcentas – mergina su degančių žvakių vainiku
Tad kaipgi švenčiama ta Šv. Liucijos diena? R. Švedienė pasakoja, kad gruodžio 13-ąją Švedijoje organizuojamos šventinės procesijos, kurios priekyje eina degančių žvakių vainiku ir baltais drabužiais pasipuošusi mergina – Liucija. Už jos stovi taip pat baltai apsirengusios merginos su žvakėmis rankose. Procesijos gale laikydami žvaigždes eina skrybėlėti vaikinai.
Tradiciškai tokios procesijos anksti ryte, dar neišaušus, lanko namus, vaikų darželius, mokyklas bei darbovietes ir gieda šventines giesmes, kurių pagrindinė – visame pasaulyje gerai žinoma „Santa Liucija“ giesmė. Būtinas šventės atributas – bandelės su šafranu ir karštas gliogas.
Reginys, vertas pasigėrėjimo
Visiškai panašiai Liucijos šventė atrodė ir mūsų mieste. Kaip aiškina R. Švedienė, minėta Liucijos procesija, kur ji bevyktų, atrodo kaip tikra bažnytinė procesija.
„Tai juk dalis bažnyčios tradicijos. Liucija asocijuojasi su Kristumi. Kristus buvo pasmerktas mirti ant kryžiaus, o Liucija, pagal legendą, − būti sudeginta ant laužo. Kristus buvo vainikuotas erškėčių vainiku, tad, ko gero, Liucijos vainikas ir yra aliuzija į tą vainiką − galbūt vainikus dėdavo visiems nuteistiems mirti“, – įžvalgomis pasidalija pašnekovė.
Kėdainietiškoje procesijoje dalyvavo „Aušros“ progimnazijos 7B klasės mokiniai. Viską organizavo jų auklėtoja Ingrida Neliupšienė su mokytoja Marija Burneikiene.
„Kartu su mergaitėmis jos padarė Liucijos vainiką su tikromis žvakėmis, susirado baltas skraistes, pripirko žvakių, išmoko giesmę, pasitelkė vargonininkę, sutarė su kunigu. Mes tik atėjome į šventę ir gėrėjomės, pakvietėme ir kėdainiečius“, – pasidžiaugė R. Švedienė.
Draugijos metai: veikliau ir kūrybingiau
Pastaraisiais metais apie kūrybingą bruzdėjimą Kėdainių lietuvių ir švedų draugijoje girdime vis dažniau ir vis dažniau į veiklas bei renginius įtraukiami ne tik draugijos nariai, bet ir visi bičiuliškai nusiteikę kėdainiečiai.
„Mes visi galime daug daryti išoriškai, prirengti renginių, prirašyti projektų. Tai, žinoma, svarbu ir reikalinga, bet… o kokia visos tos veiklos, to judėjimo, bruzdėjimo tikroji, gilioji prasmė? – mąsto draugijos pirmininkė. – Manau, tokia: kuriamas dvasinis kapitalas − mūsų kiekvieno, žmonių grupės kaip šeimos, taip pat ir Kėdainių, Lietuvos. Nes kiekvienas padarytas su polėkiu ir meile, su dvasiniu įkvėpimu, nuoširdumu darbas – suorganizuotas renginys, kelionė, atliktas koks visai, atrodytų, paprastas ir mažas darbas – na, gerai, galbūt kartais ir sukandus dantis padarytas, bet padarytas ne tik dėl savęs, bet ir dėl kito, atneša dvasinių dovanų, kurios tarsi šviesa pildo aplink mus esančią erdvę, daro ją ne tik šviesesnę, šiltesnę, gražesnę, stipresnę, bet ir saugesnę gyventi.
Būdami bet kokioje draugijoje, o ne veikdami tik atskirai, tik dėl savęs, mes tobulėjame, mokomės vieni iš kitų. Taip galima kalbėti apie bet kurį kolektyvą: šeimą, klasę, darbo kolektyvą, kokį būrelį. Viskas priklauso nuo žmonių, tik nuo žmonių.“
„Mūsų draugijos veikla labai svarbi dėl pačių žmonių tarpusavio bendrystės stiprinimo. Tik esant tvirtai bendrystei klojamas teisingos visuomenės pamatas. Antra, mes stipriname mūsų (Lietuvos ir Kėdainių) draugystę su Švedija. Tokiu būdu stipriname Europos Sąjungą“, – bemaž stovint ant Naujųjų Metų slenksčio itin įkvepiančiai pokalbį užbaigia R. Švedienė.
O kas buvo toji Liucija?
„Pasak krikščioniškos legendos, III a. pabaigoje Sicilijos Sirakūzų mieste gyveno mergina Liucija. Ji įtikėjo Kristų, davė nekaltybės įžadus ir pasižadėjo niekuomet netekėti. Tarp Liucijos grožio gerbėjų buvo vienas atstumtas, tačiau įtakingas vyrukas, kuris pasiekė, kad nepaklusni mergina būtų apakinta. Netrukus Liucija mirė (pagal vieną versiją – nužudyta persmeigiant kardu, pagal kitą – sudeginta ant laužo). Vėliau ji paskelbta šventąja − aklųjų globėja.
Kita legenda pasakoja, kad Liucija gimė Švedijos žvejo šeimoje. Kartą jos mylimasis išplaukė į audringą jūrą, o piktosios dvasios užgesino švyturį. Tada Liucija užlipo ant aukštos uolos su žibintu rankose, kad mylimasis galėtų sugrįžti. Įnirtusios piktosios jėgos nutraukė Liucijai galvą, tačiau žmonės dar ilgai matė ant uolos baltai apsirengusios mergaitės šmėklą, kurios ugnis padėdavo žvejams rasti kelią namo“, – mistiškais pasakojimais advento laiku pasidalija R. Švedienė.
