Krakių M. Katkaus gimnazijos bendruomenėje – dėmesys emocinei savijautai
Kasdieniniame gyvenime įsigalint virtualiam bendravimui, materialinių vertybių ir individualumo kultui, bandydami suprasti savo emocijas, siekdami atsakyti į tai, kas aš, ko siekiu, kas man svarbu, žmonės vis dažniau išgyvena stresą. Ne išimtis ir šiandieninė mokykla. Blaškoma reformų, permainų vėjų, mokykla kovoja dėl savo statuso ir reikšmės ugdant ir lavinant dorą, sąžiningą, atsakingą, sąmoningą, gebantį priimti sprendimus pilietį. Deja, tokie tikslai neretai tampa pernelyg ambicingi, abstraktūs ir mažai pasakantys apie kasdienybę, joje patiriamas sėkmes ir iššūkius.
Todėl vis dažniau atsigręžiama į emocijas, asmeninius išgyvenimus ir jų reikšmę pasiekimams, diskutuojama dėl mokykloje socialiniams įgūdžiams ir emocinei savijautai skiriamo dėmesio.
[quote author=“Aut. past. „]Darbo, mokslo aplinkoje vyraujantis emocinis klimatas yra vienas iš organizacinės kultūros rezultatų.[/quote]
Kaip galime apibrėžti, kas yra emocija bei emocinė savijauta? Šios srities ekspertai teigia, jog emocijas galima suprasti kaip sąmoningus ar automatinius procesus, kurių metu sąveikaujant elgesio, fiziologijos, patirties, mąstymo komponentams pasireiškia tam tikra dvasinė būsena. Pagal tai emocinė sveikata apibrėžiama kaip emocinis ir dvasinis atsparumas, leidžiantis įveikti sunkumus ir sudarantis sąlygas siekti laimingesnio ir prasmingesnio gyvenimo.
Pastebima, jog geresnės emocinės savijautos žmonės pasižymi geresniu savęs vertinimu, geresne sveikata, geriau sutaria su aplinkiniais, yra laimingesni ir labiau patenkinti gyvenimu.
Kita vertus, neteisinga manyti, jog reikia vengti neigiamų emocijų. Nors neigiamų emocijų patyrimas yra žalingas sveikatai, tačiau didelę įtaką daro ir tai, kaip gebame valdyti emocijas. Manoma, jog sveikesni yra tie žmonės, kurie tinkamai išreiškia savo emocijas. Todėl tik mokėjimas pajusti, atpažinti, išgyventi ir įveikti įvairias būsenas sudaro sąlygas vystytis vidinei brandai, harmonijai bei pilnavertiškam asmenybės tapsmui.
Emocijų pažinimas, situaciją atitinkantis jų reiškimo būdas padeda suprasti save, sėkmingiau bendrauti su kitais. Nepaisant to, didelę reikšmę turi ir socialinė aplinka. Darbo, mokslo aplinkoje vyraujantis emocinis klimatas yra vienas iš organizacinės kultūros rezultatų. Galbūt organizacinės kultūros sąvoka skamba pernelyg formaliai ir rečiau siejama su mokykla, tačiau būtent organizacinės kultūros kūrimas ir puoselėjimas sudaro sąlygas visapusiškai gerovei, įgalina bendruomenės narius siekti tobulėjimo ir prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos. Taigi, organizacinė kultūra kaip kertinių įsitikinimų modelis, išugdytas ar atrastas mokyklos bendruomenės narių, jiems kartu sprendžiant problemas, susijusias su vidinės ir išorinės aplinkos integracija ir adaptacija, yra būtina sąlyga kalbant apie sėkmingą mokyklos bendruomenės gyvenimą.
[quote author=“Aut. past. „]Siekdami prisitaikyti prie nuolatinių reformų, kintančių vertybių, mokinių poreikių, didėjančios individualizmo svarbos, pedagogai išgyvena nuolatinį stresą ir įtampą.[/quote]
Vertinga patirtimi, kaip kurti ir puoselėti tarpusavio santykius, mokykloje vyraujantį mikroklimatą, su Krakių M. Katkaus gimnazijos pedagogais dalijosi ilgametę patirtį turintis psichologas, psichodramos terapeutas Evaldas Karmaza.
Specialistas pažymėjo, jog pedagogui keliamų tikslų siekimą neretai apsunkina įvairūs veiksniai. Siekdami prisitaikyti prie nuolatinių reformų, kintančių vertybių, mokinių poreikių, didėjančios individualizmo svarbos, pedagogai išgyvena nuolatinį stresą ir įtampą. Pedagogo emocinė savijauta vis prastėja – pasireiškia uždarumas, konfliktai, dažnesnis nedarbingumas, nenoras eiti į darbą ir kiti sunkumai, lemiantys mažesnį darbinės veiklos efektyvumą. Siekdamas atsakyti į tai, kokios priemonės būtų efektyvios sprendžiant tokio pobūdžio problemas, specialistas kalbėjo apie žmogiškųjų išteklių valdymo principų integravimą mokykloje.
E. Karmazos teigimu, mokykla turėtų būti ta institucija, kurioje būtų kuriama motyvacinė sistema, atliekama darbo analizė, metiniai pokalbiai, visapusiškas veiklos į(si)vertinimas derinant asmeninius pedagogo ir mokyklos tikslus. Pedagogų tarpusavio santykius gerintų amžiaus ir lyties veiksnių nepaisymas, transformacinės lyderystės, bendradarbiavimo skatinimas bei psichikos sveikatos stiprinimas.
Specialistas akcentavo, jog norint kurti emociškai saugią ir sveiką aplinką, svarbu užtikrinti galimybes būti savimi, o kylančius konfliktus suprasti kaip įveikiamas ir išsprendžiamas situacijas.
Krakių M. Katkaus gimnazijos direktorius Alanas Magyla atsižvelgdamas į šių dienų aktualijas, organizavo psichologo E. Karmazos paskaitą ir mokinių tėvams. Paskaitą lektorius pradėjo vaizduodamas ant rankų laikomą kūdikį ir klausdamas susirinkusiųjų, ko šie palinkėtų vaikui. Tėvai linkėjo laimės, doros, sveikatos, atsakingumo, sąžiningumo, o psichologas teigė, jog, norint visa tai turėti, nebūtina baigti mokyklos. Protingas žmogus gali būti ir be diplomo, tačiau labai svarbu turėti loginį mąstymą ir pasižymėti dėmesingumu.
Dėmesio sukaupimas ir išlaikymas padeda ne tik pradėti, tačiau ir pabaigti darbą, o logika padeda padaryti išvadas. Pavyzdžiui, jei vaikas supranta, jog vėlai atsigulus, bus sunku anksti keltis, jis atitinkamai sutelkia dėmesį į reikiamus dalykus ir taip vysto asmeninę brandą. Brandus žmogus moka pasirūpinti savo kūnu, mokosi iš klaidų, pabaigia darbą, geba pritaikyti gyvenimo dėsnius.
Dar vienas svarbus brandaus žmogaus požymis – mokėjimas būti tarp žmonių. Tai reiškia, jog pasižymėdamas vidine branda, vaikas moka užmegzti santykius, juos palaikyti, geba spręsti konfliktus ieškodamas konstruktyvių sprendimo būdų.
Vidinė branda yra procesas, apimantis vidinius vaiko resursus, tėvų auklėjimą bei platesnį socialinį kontekstą. Todėl psichologas išskyrė ir svarbius aspektus auklėjant vaiką.
Kalbėdamas apie tėvus, kurie vadovaujasi įsitikinimu, jog beržinė košė yra geriausia auklėjimo priemonė, psichologas pastebėjo, jog tokie tėvai užima prižiūrėtojo, baudėjo vaidmenį. Toks auklėjimo būdas yra galimas, tačiau nėra tinkamas. Kaip tokio požiūrio priešprieša įvardijamas įsitikinimas, kad vaikus reikia auklėti gerumu, neretai vadovaujantis įsitikinimu „mano vaikas gaus tai, ko aš neturėjau“. Deja, vaiko lepinimas, siekimas visapusiškai apsaugoti taip pat nemoko įveikti iššūkių, suprasti, kas yra ribos.
Tinkamiausiu auklėjimo būdu E. Karmaza įvardija į susitarimus orientuotą auklėjimą, su juo susijusių ribų nubrėžimą ir teigia, jog „stiprios šeimos yra ne tos, kurios atrodo gražiai, tačiau tos, kurios turi tvirtus sutarimus ir moka prie jų prieiti“. Baigdamas paskaitą psichologas pabrėžė, jog esant galimybei tartis su vaiku, vertėtų jam užduoti klausimą „Kaip man padėti tau užaugti?“, o atsakymus paversti susitarimais, kuriuos kartais sunku, tačiau įmanoma įgyvendinti.
Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos psichologė Rūta Mazilauskaitė