Kalėdų kodas
Savaitės prieš šv. Kalėdas laikas suformuoja ypatingą būseną, kai labiau pajaučiame savo ir artimųjų buvimo prasmę bei gyvenimo žemėje laiko pavidale esmę. Kiekvienas šiomis valandomis ieškome savų žodžių Kūrėjui, artimam ar šiaip… sutiktajam. Dalinamės žodžiais kaip duona kasdienine. Taip stipriname šventines dienas, suteikdami joms daugiau artumo, daugiau stebuklingo veikimo galių kartu priartindami jas prie savos kasdienės būties.
Būties gylio pajautimas sukrato mūsų vidų, o žmonių pastangos savyje atrasti daugiau baltos spalvos nuteikia maloniai.
Mūsų veidas tampa panašus į dangaus skliautą, iš kurio vienas pasaulis žvelgia į išorę, o kitas į save. Tik šiomis dienomis į save pasižiūrime geranoriškiau, bendravimui pasirinkdami tuos žodžius, kuriais tikimės labiau pasotinti artimojo dvasinį alkį. Juk toks, ko gero, ir yra kalėdinės savaitės šviesos ir vilties kodas: į mus supančius žmones pasižiūrėti šiltesniu žvilgsniu, pasitikti malonesniu žodžiu, išlydėti su viltimi vėl susitikti.
Bet pasaulis labai judrus ir atviras. Kol gyvename, tol esame kelyje. Kaip ir kiekvienoje kelionėje, sutinkame bendrakeleivių, judančių ta pačia kryptimi: su tokiomis pat kuprinėmis ant pečių, su tais pačiais, užslėptais ar jau išsakytais viltingais ir liūdesio žodžiais.
Kai kam gyvenimo kelionėje pasitaiko tokių laimingų atvejų, kai sutiktųjų ne tik judėjimo kryptys sutampa, bet ir judančiųjų širdys plaka panašiu ritmu. Tai laikome sėkmes ir laimės dovanomis.
Tačiau neretas atvejis, kai, žiūrėk, kelionės draugai ima ir įmeta visai netikėto ir nelaukto šarmo į tavo jaukiomis vietomis nuklotą gyvenimo kelią. Jų tariami žodžiai tau nesuprantami, negirdėti. Reikia laiko juos perprasti, „padaryti“ savais. Dažniausiai tokiais atvejais situacijai apibūdinti pasitelkiame mums suprantamus išsireiškimus: patyčios, žiaurumas, melas… Gero nedaug, bet situacija aiškesnė.
Kaip ir viskas mūsų laike, taip ir šitie dalykai yra laikini ir ilgam neužsibūna.
Pasitelkę ir įvertinę mums skirtas prigimtines dovanas, patirtį, artimųjų paramą toliau aktyviai ieškome jaukių vietų savo gyvenimo kelionėje. Ir mums kartais pavyksta atrasti malonias ramybės ir šviesos oazes.
Bet taip būna ne visada. Dažniau gyvenimas panašus į šių dienų laiką – su drimbančiu sniegu ir visas dulkes nuplaunančiu lietumi, su audringu vėju ir šildančiu arbatos puodeliu malonioje draugijoje. Bet ir tai neamžina. Viskas greitai keičiasi…
O mes iriamės toliau. Su žodžiais ir be jų…
Visada malonu, kai sutikto žmogaus akyse įžvelgi šviesą. Tada ir tie mūsų gyvenimo įspaudai, veidą išvagojusių raukšlių pavidale, tėra tik ženklai, bylojantys, jog praeitis neprapuola. Ji tik pasislepia mūsų atmintyje skleisdama aplinkui šviesą, pasitikėjimą ir ramybę. Neprapuolančios praeities veikiami tampame atsakingesni keliautojai, įžvalgesni ieškotojai ir jautresni gyvenimo dovanų priėmėjai. Su naujomis viltimis, naujais žodžiais ir naujais pokyčiais.
Turime galių tikėtis, jog laikas mums pasiūlys tai, ko esme nusipelnę ir ko labiausiai stokojame: jaukių namų, mylinčių artimųjų ir nors šiek tiek stebuklu dvelkiančio kalėdinio laiko. Laiko, kai meilės ir vilties galią jauti be žodžių.
Noriu Jums palinkėti, kad šios savaitės laikas apgaubtų šviesių minčių gausa, apkabintų mylinčių ir brangių žmonių rankomis, o tikėjimo galybė visose situacijose priverstų nusišypsoti. Palydėkime šias dienas tokiais žodžiais, kurie kitame žmoguje pažadintų norą atitrukti nuo gyvenimus pjaustančių smulkmenų, darbų gausos, pasiekimų liaupsinimo ir perdėto skubėjimo.
Pakvieskime artimus Kalėdų kelionėje pabūti ilgiau.
