Pro langą nufilmuotas vaiko elgesys įplieskė neapykantą: kas baisiau?

Socialinius tinklus pastarosiomis dienomis supurtė trumpas, vos keliolikos sekundžių vaizdo įrašas, nufilmuotas Kėdainiuose pro vieno daugiabučio namo langą. Pilietiška gyventoja nusprendė užfiksuoti ir virtualioje erdvėje paviešinti kadrus, kuriuose matyti, kaip, jos teigimu, nepilnametė mergaitė elgiasi su nedideliu šuniuku. Vaizdo medžiagoje užfiksuota, kaip vaikas skėčiu kelis kartus suduoda augintiniui. Įrašu pasidalijus internete, netruko atsirasti ir daugiau liudininkų, teigusių, kad smurtas truko kur kas ilgiau – esą gyvūnas buvo ne tik talžomas skėčiu, bet ir agresyviai tampomas už pavadėlio.

Nors žiaurus elgesys su bejėgiais gyvūnais civilizuotoje visuomenėje yra griežtai netoleruojamas ir kelia pagrįstą pasipiktinimą, reakcija, kilusi po šiuo įrašu, atvėrė kur kas tamsesnę mūsų visuomenės pusę. Po vaizdo įrašu akimirksniu nusidriekė šimtai komentarų. Paradoksalu, tačiau baisėdamiesi smurtu prieš šunį, suaugę žmonės pradėjo demonstruoti tokį pyktį ir agresiją, kurie pranoko patį nufilmuotą įvykį. Prieš galimai nepilnametį vaiką pakilo tikra neapykantos banga, kuri aiškiai parodė, kad daliai komentatorių smurtas prieš vaiką atrodo kur kas mažesnis nusižengimas nei smurtas prieš keturkojį.

Socialinių tinklų teisėjai norėjo mergaitę perplėšti, linkėjo jai būti sumuštai

Vaizdo įrašas, kuriuo anonimiškai pasivadinusi kėdainietė pasidalijo vienoje feisbuko grupėje, sulaukė didžiulio dėmesio – šimtų reakcijų, komentarų ir pasidalijimų. Didelė dalis komentarų, tiesa, nežibėjo emociniu intelektu, o tebuvo brutalūs įžeidimai, atviri keiksmai ir net grasinimai fiziniu susidorojimu. Komentatoriai, tarp kurių buvo nemažai brandaus amžiaus moterų, net neslėpdami savo tikrųjų tapatybių, viešai fantazavo apie fizinį smurtą prieš mergaitę.

Štai Regina iš Gudžiūnų sakė, kad perplėštų vaiką per pusę: „Kokia parazitka, pagaučiau, perplėščiau per pusę, gyvatė nelaiminga, jai pačiai apvanoti reikia kuprą.“ Jai antrino ir Vaidutė, siūliusi „ją pačią atvanoti su tuo skėčiu“. Prie šio choro prisidėjo Mantas, pareiškęs, kad reikėtų „jai pačiai su skėčiu per kuprą“ trenkti. Anoniminis vartotojas atvirai linkėjo: „Duok Dieve jai 100 kartų stipriau būti sumuštai.“ Sonata-Laura mergaitę išvadino „išsigimele jau nuo mažų dienų“, o komentatorė Daiva pareiškė, kad pamačiusi mergaitę „užvažiuotų jai per marmūzę“.

Fizinės bausmės – vis dar gajus praeities šešėlis

Diskusijoje ryškiai išsiskyrė požiūris į smurtą kaip įprastą „auklėjimo priemonę“. Komentatorė Jolanta be jokių skrupulų pareiškė: „Tai mergaitei pačiai kailį išperti reikia su diržu, kad bijotų rankas pakelti prieš šunelį. Su diržo sagtimi, kad atsimintų, kad negalima šunelių skriausti ir jų kankinti“, o kitame komentare pridūrė: „Taip kailį išvanoti, kad bijotų gyvenime daugiau smurtauti prieš šunelius.“

Nors atsirado komentatorių, bandžiusių į neadekvačią gyvūnų mylėtojų isteriją įnešti sveiko proto, vis dėlto jie buvo taip pat greitai sumalti į miltus. Pasak smurtą prieš vaiką siūliusios liaudies, mušimas kaip auklėjimo priemonė yra labai geras dalykas. Neva jis moko disciplinos ir paklusnumo ir, kaip sakė komentatorė Ieva, „anksčiau tėvai su diržais atlupdavo ir nenumirdavome“.

Šis epizodas puikiai iliustravo, kodėl visuomenėje smurto ratas niekaip nesustoja. Suaugusieji, patyrę smurtą vaikystėje, jį laiko norma ir reikalauja jį taikyti svetimiems vaikams, net nesuvokdami, kaip stipriai jie tebėra traumuoti ir sužaloti.

Pilietiškumas ar linčo teismas: ar reikėjo filmuoti?

Komentaruose netruko kilti ir kita aštri diskusija – ar asmuo, nufilmavęs šį įvykį, pasielgė teisingai? Juk vaizdo įraše filmuojamas nepilnametis asmuo, ir nors veido nesimato, jis gali būti atpažįstamas iš drabužių ir paties šuns.

Nepilnamečius asmenis įstatymas gina itin skrupulingai, tačiau, pasirodo, į viešąją erdvę gėdinimo tikslais įkeltas toks vaizdo įrašas nebūtinai reiškia, kad įstatymas pažeistas.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio pareigūnai žiniasklaidai pabrėžė būtinybę balansuoti tarp visuomenės intereso ir vaiko teisių apsaugos.

„Teisės aktai numato papildomą nepilnamečių privatumo, garbės ir orumo apsaugą, tačiau tam tikrais atvejais, kai fiksuojami galimi teisės pažeidimai, gali būti taikomos išimtys.

Šiuo atveju vaikas filmuojamas iš nugaros, jo veidas nematomas, tapatybė nenurodoma, o įrašo paviešinimas galėtų būti siejamas su visuomenės interesu atkreipti dėmesį į gyvūnų gerovę.

Vis dėlto, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistos vaiko teisės, reikėtų vertinti atsižvelgiant į visas aplinkybes. Tokių klausimų nagrinėjimas pagal BDAR ir Visuomenės informavimo įstatymą priskirtas Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijai“, – nurodė policijos atstovai.

Savivaldybė: nustatyti pažeidėjo tapatybės nepavyko

Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėja Žydrė Krivičienė, komentuodama šią situaciją, pabrėžė, kad vien socialiniuose tinkluose paskelbtas įrašas nesuteikia pakankamai teisinio pagrindo veikti, jei apie tai nepranešama oficialiai.

„Vaizdo įraše, kuriame galimai nepilnametė skėčiu muša šunį, neįmanoma nustatyti nei vietos, kur tai vyko, nei mergaitės amžiaus. Todėl tik spėjama, kad ji nepilnametė. Vaizdo įraše nepateikta jokios informacijos apie galimai daromą administracinį nusižengimą. Viešosios tvarkos skyriui tokios informacijos taip pat niekas nepateikė. Kai Viešosios tvarkos skyriuje gaunama informacija apie pažeidimą, pradedamas tyrimas ir, išsiaiškinus aplinkybes, priimamas sprendimas bausti pažeidėją ar ne“, – teigė skyriaus vedėja.

Ž. Krivičienė taip pat priminė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą asmuo už savo veiksmus atsako nuo šešiolikos metų. Jeigu administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė nepilnametis, kuriam iki šios veikos padarymo nebuvo sukakę šešiolika metų, atlikus tyrimą, informacija apie šią veiką ir ją padariusį nepilnametį turi būti perduota savivaldybės administracijos direktoriui, taip pat Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Anot vedėjos, šiuo atveju būtent formalaus kreipimosi stoka neleido imtis realių veiksmų, tad vaizdo įrašas ir liks ta vieta, kurioje šimtai suaugusių žmonių ragina susidoroti su vaiku.

„Įvykio vietos nustatyti nepavyko, todėl nepavyko nustatyti ir vaiko bei pabendrauti su jo tėvais. Įprastai gyventojai apie daromus pažeidimus Viešosios tvarkos skyriui pateikia tiesiogiai elektroniniu paštu ar informuoja telefonu. Tada lengviau nustatyti pažeidėją.“

Įsikišo policijos virtualus patrulis

Kartu Ž. Krivičienė įspėjo ir pačius komentatorius. Žadėti primušti vaiką nėra nei normalu, nei pateisinama. O jeigu moralės kompasas nuo vaikystės vis dar išsibalansavęs, galioja ir teisinė bazė: „Asmenims, kurie grasina tiesiogiai ar elektroninio ryšio priemonėmis ir jei grasinimai yra realūs, gali kilti baudžiamoji atsakomybė.“

Aiškindama atsakomybės klausimą, policija taip pat pažymėjo, kad jau ėmėsi veiksmų dėl kai kurių komentatorių paskelbtų grasinimų ir įžeidimų: „Viešojoje erdvėje reiškiant nuomonę svarbu gerbti kitų asmenų, ypač nepilnamečių, teises. Įžeidžiančio ar grasinančio pobūdžio komentarai, priklausomai nuo jų turinio ir aplinkybių, galėtų būti vertinami kaip galimi teisės pažeidimai.

Policija gali vertinti ir viešai paskelbtą informaciją bei, esant teisiniam pagrindui, savo iniciatyva pradėti procesą, kai tam nebūtinas nukentėjusiojo ar jo atstovo skundas.

Šiuo atveju, pasitelkus Lietuvos policijos virtualų patrulį, dėl socialiniame tinkle paskelbto vaizdo turinio ir po juo esančių komentarų kreiptasi į „Facebook“ administraciją.

Po šio pareigūnų kreipimosi vaizdo įrašas socialiniame tinkle buvo pažymėtas kaip netinkamas nepilnamečiams ir jam pritaikyti rodymo apribojimai, tačiau atviri raginimai smurtauti prieš vaiką komentaruose dar yra likę.“

Dešimtmečiai tyrimų atsako į klausimą, kodėl vaikai muša augintinius

Gyvūnų mylėtojai netruks pasipiktinti: esą kodėl nekalbama apie faktą, kad vaikas mušė šunį. Kaip dalis komentatorių nesibodėjo spėti, gal auga būsima nusikaltėlė? Gal turi kokių psichinių sutrikimų arba tiesiog yra žiauri?

Nors emocijų apakinti internautai vaiką skubėjo vadinti „sadiste“ ar „išgama“, moksliniai tyrimai rodo visiškai ką kita. Psichologijos, kriminologijos ir vaikų psichiatrijos studijos (publikuotos pripažintose duomenų bazėse, tokiose kaip „PubMed“ bei „ScienceDirect“) vienareikšmiškai atskleidžia, kad toks vaikų elgesys beveik niekada nereiškia, kad vaikas tiesiog „gimė piktas ar žiaurus“.

Vaikų agresija prieš gyvūnus beveik visada yra išmoktas elgesio modelis, šeimos aplinkos atspindys arba gilios emocinės traumos išraiška.

Vienas žymiausių vaikų smurto prieš gyvūnus tyrėjų pasaulyje dr. Frankas R. Ascione nurodo, kad mokyklinio amžiaus vaikams būdingi motyvai yra gyvūno „drausminimas“ arba „bausmė“. Remiantis garsia Alberto Banduros socialinio mokymosi teorija, vaikai nesukuria elgesio taisyklių vakuume. Jei vaikas muša šunį, norėdamas priversti jį paklusti, jis atkartoja autoriteto ir kontrolės modelį, kurį pats mato savo aplinkoje.

Taigi, jei šeimoje suaugusieji praktikuoja fizines bausmes vaikams arba patys jėga „moko“ augintinius, vaiko pasąmonėje susiformuoja aiški taisyklė: autoritetas įtvirtinamas per skausmą, o kai kas nors neklauso – reikia mušti.

Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į kognityvinį nebrandumą ir empatijos stoką. Nors maždaug dešimties metų vaikas jau supranta, kad kiti jaučia skausmą, jo gebėjimas numatyti ilgalaikes savo veiksmų pasekmes bei teisingai suprasti gyvūno elgesį tebėra ribotas. Vaikas gali klaidingai manyti, kad šuo neklauso „tyčia“ ar „iš piktumo“, o fizinis smūgis tampa vienintele jam žinoma priemone situacijos kontrolei susigrąžinti.

Kriminologijoje ir psichologijoje egzistuoja gerai ištirta koncepcija, vadinama „ryšiu“ (angl. The Link). Ji atskleidžia tiesioginę koreliaciją tarp smurto prieš gyvūnus ir smurto šeimoje. Tyrimai patvirtina, kad vaikai, augantys aplinkoje, kurioje mato smurtą tarp suaugusiųjų arba patys patiria fizines bausmes, kelis kartus dažniau smurtauja prieš gyvūnus. Šeimose, kuriose fiksuojamas vaikų išnaudojimas ar fizinė prievarta, net 60–88 proc. atvejų kartu pastebimas ir žiaurus elgesys su naminiais gyvūnais.

Vaikas, kuris šeimoje patiria pažeminimą, jaučiasi bejėgis, nuolat kontroliuojamas ar baudžiamas, kaupia didžiulį stresą ir pyktį. Negalėdamas pasipriešinti už save stipresniam suaugusiajam, vaikas pasąmoningai perkelia savo frustraciją ir norą bent trumpam pasijusti valdovu į dar silpnesnę, pasipriešinti negalinčią būtybę – augintinį.

Užburtas pykčio ratas

Kadangi nepavyko nustatyti, kas iš tiesų su skėčiu trinktelėjo šuniui, neaišku ir kodėl mergaitė taip elgėsi. Galbūt dėl emocinio nebrandumo, galbūt dėl gilesnių problemų artimoje aplinkoje.

Vis dėlto blogiau yra tai, kad suaugę žmonės, užuot bandę išspręsti situaciją, ėmė žarstytis prakeiksmais, baisiais epitetais, siaubingais palinkėjimais ir atviru smurto prieš vaikus propagavimu. Noras apginti bejėgį šunelį yra kilnus ir sveikintinas. Tačiau kai suaugę žmonės, pamatę netinkamą vaiko elgesį, pradeda atvirai reikalauti „išperti kailį su diržo sagtimi“, „užvožti per marmūzę“ ar „perplėšti pusiau“, jie ne sprendžia problemą, o tik demonstruoja tą pačią smurto kultūrą, kuria viešai piktinasi.

Viešas vaizdo įrašo platinimas nepadėjo identifikuoti problemos šaknų ir nesuteikė pagalbos nei šuniui, nei vaikui. Teisėsaugos ir savivaldybės rankos lieka surištos, kol apie pažeidimus pranešama feisbuko komentaruose, o ne oficialiais kanalais. Tuo tarpu internete palikta neapykantos lavina rodo, kad visuomenės brandai dar trūksta labai daug – smurtas negali būti gydomas dar didesniu smurtu.