Pokalbis su rašytoja Agne Bausiene. Kaip Juodkaimiuose gyvenanti dviejų vaikų mama užkariavo Lietuvos bibliotekas?

Kėdainių rajone, ramiame Juodkaimių kaimelyje gyvenanti rašytoja Agnė Bausienė šiandien gyvena dvejopą, iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamą gyvenimą. Viena vertus, ji – viena produktyviausių ir skaitomiausių šalies rašytojų, kurios aistringų, paslaptimis ir kriminaliniais siužetais apipintų romanų nekantriai laukia tūkstančiai moterų ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Kita vertus – kaip ji pati sako, ji yra paprasta kaimo moteris, viena auginanti du vaikus, savo rankomis inkubatoriuje perinanti viščiukus, besirūpinanti daržais ir šiltnamiu, svajojanti savaitgaliais kepti šakočius ir vertinanti provincijos tylą labiau už bet kokius didmiesčio blizgučius.

Laikraštis „Rinkos aikštė“ autorės kūrybinį kelią stebi nuo pat pačių pirmųjų, gal kiek nedrąsių jos žingsnių literatūros pasaulyje. Paskutinį kartą išsamiai kalbėjomės prieš kelerius metus, tačiau šiandien Agnės gyvenime – tikras triumfo ir naujų startų etapas. Jos kūrybiniame kraityje ką tik sužibo įspūdingas skaičius – 20 išleistų knygų, 21-oji („Šešėlių valdovas“) jau pasiekiama išankstinėje prekyboje, o dar keli rankraščiai kantriai laukia leidyklos stalčiuose.

Maža to, pagal oficialius LATGA duomenis, autorė atsidūrė skaitomiausių Lietuvos bibliotekų knygų autorių trejetuke – atlikusi reikšmingą šuolį iš penktosios vietos į trečiąją. Prie šių pasiekimų visai neseniai prisidėjo ir naujas jos verslas – prenumeruojamas žurnalas „Romantikos klubas“, subūręs tūkstantinę lojalių skaitytojų bendruomenę. Prenumeratorėms Agnė pati savo rankomis pakuoja žurnalus, maketuoja, karpo ir klijuoja, tad kiekviena siunta yra galimybė Agnės knygų gerbėjoms prisiliesti prie pačios autorės.

Audringa romantika gimsta Josvainių kaimo ramybėje

Žvelgiant į Josvainių panoramą, sunku įsivaizduoti, kad už vieno iš šio miestelio namų langų verda pavojingos aistros, vingiuoja kriminaliniai klystkeliai ir veriasi mistiniai fantastiniai pasauliai. Agnės Bausienės kasdienybė prasideda visai ne nuo bohemiškos kavos kūrybinėse dirbtuvėse, o nuo visiškai žemiškų, kaimiškų rūpesčių. Ankstyvas rytas, dviejų atžalų ruošimas į darželį bei mokyklą, lesalas vištoms, šiltnamio priežiūra – tokia yra tikroji autorės realybė.

„Esu labai paprasta kaimo moteris, kuri tiesiog daug metų rašo istorijas“, – su šypsena ir be jokios pozos sako Agnė. Jai svetimos literatūrinio elito etiketės, o apibūdinimas „literatūros žvaigždė“ kelia norą nusijuokti. Josvainiuose jos statusą geriau apibūdina ne parduotų tiražų skaičius, o tai, kiek pomidorų užderėjo šiltnamyje arba kiek naujų vištelių papildė paukštidę. Šiemet, pasidžiaugia rašytoja, inkubatoriuje išperintų viščiukų gretas papildė kelios naujokės vištelės, tad kiaušinių netrūks – galbūt net bus galima kone kas savaitgalį kepti naminius šakočius.

Tačiau vos tik namuose stoja tyla, ši kaimo ramybė tampa galingu kūrybiniu varikliu. Agnei pakanka paprasto stalo, kompiuterio ir akimirkos, kai vaikai iškeliauja į ugdymo įstaigas arba vakare sumiega savo lovose. Būtent šioje tyloje vienas namas Josvainiuose virsta vartais į visai kitą dimensiją – karštų meilės scenų, stebuklų ir fantastikos, kartais žiaurumo ir chaoso, kriminalų, baimės bei nerimo pasaulį, kurį galiausiai vainikuoja laiminga pabaiga.

Šuolis į skaitomiausiųjų trejetuką

Kai kūrybinio kelio pradžioje Agnė parašė pirmąją knygą, ji net nedrįso svajoti apie literatūrinę karjerą. Kaip sako pati, tuomet jai rodėsi, kad parašys vieną, galbūt dvi knygas – ir tuo viskas baigsis. Tačiau kūrybinis kelias nepastebimai virto tikra autostrada. Šiandien jos sąskaitoje – jau 20 autorinių knygų, o 21-asis romanas „Šešėlių valdovas“ jau džiugina didžiausius autorės gerbėjus, kurie jį gali įsigyti išankstinėje prekyboje.

Dar didesniu pripažinimo liudijimu tapo Lietuvos bibliotekų ataskaitos. Asociacijos LATGA duomenimis, Agnė Bausienė pakilo į trečią vietą tarp visų šalies bibliotekose skaitomiausių autorių. Šalies bibliotekose jos romanai keliauja iš rankų į rankas, o neretai tenka ir ilgokai palaukti, kol bent vienas jų taps laisvas.

„Kartais visas tas populiarumas atrodo gana siurrealus. Kai išgirstu, kad mano knygos yra tarp skaitomiausių, kartais atrodo, jog kalbama apie kažką kitą, o ne apie mane“, – prisipažįsta rašytoja. Tačiau kartu ji neslepia, kad šis įvertinimas jai suteikia milžiniško pasitikėjimo savimi ir patvirtina, kad ryšys su skaitytojais per daugelį metų ne tik nesusilpnėjo, bet tapo dar glaudesnis.

Ne „saldi meilė“, o tamsus ir pavojingas jausmas

Agnės Bausienės romanai toli gražu nėra naivios pasakaitės su nuspėjamais personažais. Jos vizitine kortele tapo intensyvios, aistringos dramos, kuriose pagrindiniai veikėjai patiria rimtų išbandymų, narplioja kriminalines paslaptis ir rizikuoja viskuo, ką turi. Rašytoja kategoriškai atsisako pataikauti tiems, kurie romantinį žanrą mato tik kaip rožinį sapną.

Pasak autorės, net ir skaniausias tortas ilgainiui apsalsta, todėl istorijai būtinas aštrumas, kartėlis ar net pavojus. Jos vyriški personažai – stiprūs, dažnai turintys tamsią praeitį, keliantys klausimų ir neturintys nieko bendro su sentimentaliais princais ant balto žirgo. Skaitytojas kartu su veikėjais privalo pereiti pragarą, kad pabaigoje užsitarnautų tą pelnytą laimę.

Bėgant metams keitėsi ir pati Agnės plunksna. Pirmosios knygos buvo gerokai nuosaikesnės, o šiandien jos kūryboje matyti dar atviresnės erotinės scenos, dar tamsesnė atmosfera, ribiniai konfliktai ir vis drąsiau įpinami fantastikos elementai.

Knygų rašymas paskatino ir naują idėją – leidžiamą žurnalą

Neapsiribodama vien tradicine knygų leidyba, A. Bausienė neseniai žengė dar vieną drąsų žingsnį – sukūrė savo verslą, žurnalą „Romantikos klubas“. Tai unikalus mėnesinės prenumeratos projektas, kai kiekvieną mėnesį klubo narės gauna specialų voką su visiškai nauja, niekur kitur nepublikuota istorija.

Tačiau tai – tik dalis siuntos. Greta žurnalo keliauja autorės atrinktos detalės, tokios kaip QR kodu pasiekiama speciali muzika, iliustracijos, teminiai skirtukai, lipdukai ir net nutrinamos loterijos kortelės, kuriose galima laimėti ankstesnes Agnės knygas.

Stebėtina tai, kad šį verslą rašytoja kuria visiškai viena savo namuose Josvainiuose. Ji pati kuria dizainus, maketuoja tekstus, spausdina, karpo, pakuoja kiekvieną siuntą ir asmeniškai išsiunčia gerbėjoms.

O rezultatas pranoko net pačios autorės lūkesčius – startavus projektui, prenumeratų skaičius per pirmąją parą pasiekė tai, ko ji nedrąsiai tikėjosi sulaukti per kelis mėnesius. Šiandien raudonas klubo vokas daugeliui moterų tapo laukiamiausia mėnesio dovana sau – asmenišku pasimatymu su knyga, jaukiai įsitaisius prie arbatos puodelio.

Lojali skaitytojų bendruomenė autorei siunčia nuotraukas iš visų Lietuvos kampelių, Anglijos, Norvegijos ar Vokietijos, kur ištisos lentynos nukrautos Agnės kūryba. Tokios akimirkos, pasak Agnės, jai yra gražiausios ir jautriausios.

◆ ◆ ◆

– Agne, 20 išleistų knygų – skaičius, kuris verčia aiktelėti. Kai prieš kelerius metus kalbėjomės, buvai produktyvi, bet šiandien tai jau tikras jubiliejus. Koks jausmas ištarti šį skaičių garsiai?

– Na, pirmiausia tai labai gražus jubiliejus. Dvidešimt knygų – jau toks skaičius, kurį ištarus pačiai pasidaro truputį keista. Dabar laukiu nesulaukiu, kada mano pačios metų skaičius susilygins su išleistų knygų skaičiumi (juokiasi).

Ar tikėjausi, kad jų bus tiek? Tikrai ne. Tačiau iš tikrųjų labai gera matyti savo vardą ant tokios gausos knygų. Kartais pažvelgiu į jas visas, sustatytas lentynoje, ir vis dar pagaunu save besišypsančią. Kiekviena jų man primena tam tikrą gyvenimo etapą, žmones, emocijas ir tą save, kuri tuo metu ją rašė. Tad tie dvidešimt viršelių man nėra vien sausas skaičius – tai jau nemaža mano gyvenimo dalis.

– Kai kurie autoriai vieną romaną gludina dešimtmetį, o tavo tempas visada atrodė stulbinantis. Ar tas rašymo greitis išliko toks pat, ar patirtis išmokė sulėtinti žingsnį?

– Ir rašiau, ir vis dar rašau gana sparčiai. Pats mano rašymo tempas turbūt nelabai pasikeitė, tačiau tikrai pasikeitė tai, kaip dažnai atsiranda noras sėsti ir pradėti naują istoriją.

Būna etapų, kai pagauna toks kūrybinis bumas, kad galiu parašyti net kelias knygas iš eilės – viena istorija baigiasi, o galvoje jau gyvena kita. Tačiau būna ir visiškai priešingai: gali praeiti keli mėnesiai, kartais net pusmetis, kai nejaučiu poreikio pradėti kažko naujo. Man atrodo, kad labai daug kas priklauso nuo įkvėpimo, nuotaikos ir emocinės būsenos. Aš niekada nemokėjau rašyti vien todėl, kad „reikia“. Kai istorija pagauna, tada ir tempas atsiranda savaime. O kai nepagauna – stengiuosi savęs per daug nespausti. Per laiką turbūt išmokau priimti ir tuos kūrybinius pakilimus, ir tylos periodus kaip visiškai natūralią šio darbo dalį.

– Jeigu šiandien greta padėtum savo pačią pirmąją knygą ir 20-ąją – kokį didžiausią virsmą pamatytum?

– Manau, didžiausias pokytis būtų drąsa. Per tuos metus pradėjau rašyti kur kas laisviau ir mažiau save riboti. Ir kalbu ne tik apie atviresnes erotines scenas. Pasikeitė pati istorijų nuotaika – jos tapo tamsesnės, intensyvesnės, kai kuriais atvejais net žiauresnės. Atsirado daugiau aštresnių emocijų, sudėtingesnių veikėjų, daugiau temų, kurių kūrybinio kelio pradžioje tikriausiai nebūčiau drįsusi liesti.

Turbūt su patirtimi atsirado ir daugiau pasitikėjimo savimi kaip autore. Anksčiau labiau galvodavau, ar galima taip parašyti, ar skaitytojui nebus per daug, o dabar pirmiausia klausau pačios istorijos ir to, ko jai reikia. Dar vienas labai ryškus pokytis – fantastika. Ilgą laiką mano kūryba buvo gana aiškiai susijusi su romantiniais romanais, o dabar leidžiu sau eiti ir į visiškai kitokius pasaulius. Man pačiai tai labai įdomus etapas, nes suprantu, kad po dvidešimties knygų vis dar galiu save nustebinti ir atrasti naują kryptį.

– Kodėl tau niekada neužteko vien saldžios meilės? Iš kur tas poreikis veikėjus įstumti į mirtinus pavojus, aštrius konfliktus ar net kriminalines dramas?

– Man atrodo, net ir nuo skaniausio torto galiausiai apsąla širdis, todėl kartais reikia kažko rūgštaus, sūraus ar aštraus, kad viskas susibalansuotų. Lygiai taip pat ir knygose. Jeigu visa istorija būtų vien tik „meilė seilė“, man pačiai turbūt atsibostų rašyti jau po pirmų dviejų skyrių.

Man daug įdomiau, kai veikėjams iki laimingos pabaigos tenka nueiti sudėtingesnį kelią. Kai yra pavojus, įtampa, paslaptis, konfliktas, kai jie turi kažką prarasti, kažko bijoti ar dėl kažko kovoti. Tada ir pati meilė įgauna daugiau svorio. Apskritai man labai patinka užtarnautos laimingos pabaigos. Tokios, kurios ateina ne todėl, kad visą laiką viskas buvo gerai, o todėl, kad veikėjai perėjo per savo chaosą, klaidas, pavojus ir vis tiek pasirinko vienas kitą. Manau, būtent tada skaitytojui ta pabaiga ir yra saldžiausia. O jei nuo pirmo iki paskutinio skyriaus viskas būtų gražu, ramu ir lengva – nelabai liktų ir pačios istorijos.

– Tavo knygų vyrai – toli gražu ne ramūs geriečiai. Jie pavojingi, turi tamsią praeitį. Ar rašai apie tokius vyrus todėl, kad mūsų kasdienybėje trūksta tos vyriškos laukinės energijos?

– Negalėčiau kalbėti už visus Lietuvos vyrus, net už nedidelę jų dalį negaliu pasisakyti. Galiu remtis tik tuo, ką pati matau aplinkoje, girdžiu iš kitų moterų istorijų ar kartais perskaitau socialiniuose tinkluose.

Man atrodo, kad apskritai pasaulyje nėra labai daug vyrų, kurie moterį patrauktų vien savo buvimu – aura, pasitikėjimu savimi, drąsa, charakteriu. Tokie žmonės natūraliai atrodo paslaptingesni, įdomesni, juos norisi pažinti, suprasti, išsiaiškinti, kas slypi po tuo išoriniu sluoksniu. Būtent todėl tokie vyrai dažnai atsiranda ir mano knygose.

Grožinėje literatūroje norisi kurti personažus, kurie kažkuo išsiskiria. Jei vyras būtų visiškai nuspėjamas, neturėtų vidinių prieštaravimų, paslapčių, stiprių bruožų ar kažkokio pavojingumo jausmo, man pačiai būtų daug sunkiau apie jį rašyti. Skaitytojas juk irgi nori ne tik stebėti meilės istoriją, bet ir būti suintriguotas pačiu žmogumi. Man įdomiausi tie vyriški personažai, apie kuriuos iš pradžių negali pasakyti: „Aš jau žinau, koks jis.“

– Esi trečia skaitomiausia autorė Lietuvos bibliotekose. Ar šis faktas nesukelia papildomo spaudimo išlaikyti kartelę?

– Nemeluosiu – labai malonu žinoti, kad tai, ką darau, yra matoma ir vertinama. Tačiau pati dėl to tikrai nesijaučiu nei pasikėlusi, nei kažkuo ypatingesnė už kitus. Esu paprasta kaimo moteris, kuri tiesiog daug metų rašo istorijas. Vis dėlto toks skaitytojų dėmesys suteikia labai daug pasitikėjimo savimi kaip autore. Jis leidžia suprasti, kad žinau, dėl ko rašau ir ką mano knygos reiškia jas skaitančioms moterims.

Įtampos išlaikyti populiarumą nejaučiu. Greičiau priešingai – tai man yra ženklas, kad daug ką darau teisingai. Jeigu po tiek metų skaitytojų susidomėjimas ne mažėja, o auga, vadinasi, ryšys su jais išliko. O pakilti bibliotekų skaitomumo reitinge iš penktos į trečią vietą man pačiai buvo labai reikšmingas šuolis ir dar vienas patvirtinimas, kad mano istorijos randa kelią į žmonių širdis.

– Romantinis žanras pas mus kartais vis dar snobiškai nurašomas kaip „lengvas skaitalas namų šeimininkėms“. Ką atsakytum kritikams?

– Man atrodo, kiekvienas žmogus skaito tai, kas jam yra arčiausiai širdies. Vieniems patinka finansų ar saviugdos knygos, kitiems – detektyvai, trileriai, fantastika, dar kitiems – meilės romanai. Niekada nejaučiau poreikio aiškinti, ką žmogus „turėtų“ skaityti ir kas yra pakankamai rimta literatūra. Apskritai meilės romanai užima milžinišką literatūros rinkos dalį visame pasaulyje, tai vienas perkamiausių žanrų, tad taip jį nuvertinti tikrai nereikėtų.

Mano knygos pačios randa savo skaitytojas, ir turbūt tai yra svarbiausias atsakymas. Jeigu moterys jas perka, skaito, laukia naujų istorijų ir grįžta prie mano kūrybos metų metus, vadinasi, jos ten randa tai, ko tuo metu joms reikia – emociją, pabėgimą nuo kasdienybės, jaudulį, romantiką, galbūt tiesiog kelias valandas, kurios priklauso tik joms. O tiems, kurie labai neigiamai vertina romantinę literatūrą ar tuos žmones, kurie ją skaito, turbūt pasiūlyčiau išgerti ramunėlių arbatos, bent pusvalandį pažiūrėti į plaukiančius debesis ir šiek tiek atsipalaiduoti. Gyvenime ir taip pakanka dalykų, dėl kurių verta nervintis – svetimas knygų pasirinkimas tikrai neturėtų būti vienas iš jų.

– „Romantikos klubas“ – tavo naujas projektas, kurį drąsiai vadini verslu. Kaip gimė mintis sukurti šį prenumeratos modelį ir kodėl viską darai savo rankomis?

– Ši idėja brendo gana ilgai. Per daugelį metų susikaupė labai daug minčių, ką dar norėčiau duoti skaitytojui šalia pačios knygos. Norėjosi ne tik parašyti istoriją, atiduoti ją leidyklai ir po kurio laiko pamatyti knygyne. Vis stipriau jaučiau norą būti arčiau savo skaitytojų, kurti tiesioginį ryšį ir pačią skaitymo patirtį išplėsti gerokai už knygos puslapių ribų.

Kiekvieną mėnesį norėjau sukurti ne tik naują istoriją, bet ir visą jos pasaulį: muziką, iliustracijas, smulkias fizines detales, staigmenas, dalykus, kuriuos galima paliesti, išsaugoti ar atrasti skaitant. Visą šį produktą kuriu savo rankomis: pati rašau istorijas, maketuoju žurnaliukus, kuriu dizainus, spausdinu, pjaustau, komplektuoju priedus ir ruošiu siuntas – o darbo čia kur kas daugiau, nei gali pasirodyti iš šalies! Tai nėra daiktas, kurį užsakau spaustuvėje ir tiesiog perpakuoju. Nuo pirmos idėjos iki voko, kuris iškeliauja skaitytojai, prie kiekvieno etapo prisiliečiu pati.

Pirmąsias prenumeratas vertinu puikiai – per pirmąją parą prisijungė tiek žmonių, kiek tyliai tikėjausi sulaukti per mėnesį ar dar ilgiau. Tai buvo didžiulis komplimentas ir patvirtinimas, kad skaitytojos nori tokio artimo, asmeniško santykio.

– Ar šios žurnalo istorijos kada nors papildys tavo didžiąsias knygas?

– Ne, tai, kas atsiranda „Romantikos klubo“ žurnaluose, niekur kitur nebus publikuojama. Tai yra išskirtinis klubo turinys. Rašyti trumpesnės apimties istorijas sekasi vis geriau. Romanai dažniausiai siekia apie 40 tūkstančių žodžių, o klubo istorijos – maždaug 20 tūkstančių. Reikėjo išmokti greičiau įvesti skaitytoją į veiksmą, neprarandant gilumo ir aistros. Man istorija dažnai prasideda nuo vienos scenos: kartais matau, kad iš jos nereikia plėtoti viso romano, nes ji praras stiprumą, o klubo žurnalas tapo tobula terpe tokioms koncentruotoms dramoms išpildyti.

– Gyveni Josvainiuose, viena augini du vaikus, rūpiniesi daržu, augalais, vištomis. Ar provincijos buitis netrukdo rašytojos karjerai?

– Tikrai ne, greičiau atvirkščiai! Kaime man gera, jo nekeisčiau į jokį triukšmingą didmiestį. Ramybė, grynas oras, gamta – visa tai labai svarbu ir man, ir mano vaikams. Rašymo įpročiai liko panašūs. Vis dar dažnai rašau vakarais, kai vaikai suminga, tačiau dabar jau turiu daugiau laiko dienomis, kai jie mokykloje ir darželyje. Man svarbiausia tyla ir ramybė – tada galiu visiškai pasinerti į kuriamą pasaulį.

Kasdienybėje jokio literatūrinės žvaigždės statuso nejaučiu. Vieną dieną sužinau patekusi į bibliotekų TOP 3, o kitą – einu ravėti daržo ar lesinti vištų. Tas kontrastas mane tiesiog laiko ant žemės ir teikia ramybę.

– 20 knygų, startavęs klubas… Kas toliau? Ir ar įmanoma šiandien Lietuvoje išgyventi vien iš kūrybos?

– Trumpai tariant – aš nemiegu (juokiasi). Manyje pabudo tikra verslininkės gyslelė, galvoje sukasi idėjos apie advento kalendorių, stalo žaidimą moterims, kitus projektus. Dėl 21-osios knygos – „Šešėlių valdovas“ jau pasiekiamas skaitytojams, 22-oji knyga redaguojama, o dar du rankraščiai laukia leidykloje.

Ar įmanoma išgyventi iš rašymo? Kiekvieno poreikiai skirtingi, bet kuo didesnis įdirbis, tuo finansinis stabilumas tampa realesnis. Visuomet norėjau, kad rašymas būtų ne tik aistra, bet ir mano pragyvenimo šaltinis. Su „Romantikos klubu“ ir naujomis knygomis jaučiu, kad šiandien savo finansinę ateitį kuriu pati, o ne tik laukiu honorarų.

Esu rami, laiminga ir pilna energijos naujoms istorijoms.

– Ačiū už pokalbį.