Parama Ukrainai. Kaip atskirti nuoširdžią pagalbą nuo apgaulės?

Nuo pat pirmųjų Rusijos pradėto karo Ukrainoje dienų Lietuvos gyventojai įrodė, kad mūsų širdys ir piniginės laisvės gynėjams atviros be jokių išlygų. Tačiau ten, kur plūsta milijoninės lėšos ir verda stiprios emocijos, neišvengiamai atsiranda pilkoji zona. Socialiniuose tinkluose vis dar galima rasti asmeninių prašymų, siūlymų pervesti kelis eurus kariams, pinigų pervedimo į privačias banko sąskaitas prašymų, raginimų aukoti daiktus, pigiau parduoti automobilius ukrainiečiams ir galybę kitokių skelbimų, kuriuose prašoma kažko, kas, žadama, keliaus į Ukrainą.

Kaip žinoti, ar jūsų paaukotas euras iš tiesų virs gyvybę saugančiu šarvu, ar tiesiog nusės apsukraus veikėjo kišenėje? Kur baigiasi nuoširdi pilietinė iniciatyva ir prasideda apgaulė? Didžiausios paramą Ukrainai renkančios nevyriausybinės organizacijos „Blue / Yellow“ (VšĮ „Mėlyna ir geltona“) direktorė Laura PAUKŠTĖ atsako į dažniausius skeptikų klausimus, pasakoja ir pataria, kaip atskirti skaidrią paramos organizaciją, įsitikinti, jog aukojami pinigai pateks ten, kur norite, ir neužkibti ant sukčių kabliuko.

Interneto paieškos laukelis gali išgelbėti jūsų pinigus

Noras padėti kovojančiai šaliai neturėtų užgožti sveiko proto. Pasak L. Paukštės, pirmasis ir pats paprasčiausias žingsnis, kurį privalo atlikti kiekvienas aukotojas, – elementari paramą renkančios organizacijos ar privataus asmens patikra viešuosiuose registruose bei internete.

„Pirmiausia aš noriu padėkoti kiekvienam žmogui, kuris remia Ukrainą.

O tiems, kurie dar tik svarsto tai daryti, patarčiau pirmiausia pažiūrėti, ar paramą renkanti įmonė, viešoji įstaiga ar fondas apskritai yra registruoti.

Taip pat reikėtų patikrinti, ar organizacija yra pateikusi veiklos ataskaitas, ar skaidriai atsiskaito už tai, kas padaryta.

Tai turbūt pagrindiniai dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį prieš pervedant paramą“, – pabrėžia „Blue / Yellow“ vadovė.

Organizacijos matomumas viešojoje erdvėje – dar vienas esminis patikimumo indikatorius. Jei fondas veikia skaidriai, jis neturi ko slėpti.

„Aš rekomenduočiau remti tas organizacijas, kurios yra matomos viešojoje erdvėje, drąsiai duoda interviu žiniasklaidai, platina informaciją ir turi savo internetinius puslapius. O juose viskas surašyta: ką organizacijos daro, ką padarė, kiek paramos gavo, kaip ir kam ją paskirstė, kokie jų ateities planai.

Iš tiesų tiesiog įvedus pavadinimą į interneto paieškos laukelį galima rasti tikrai daug informacijos apie įmonę ar viešąją įstaigą.

O jeigu informacijos nėra, tai aš tikrai rekomenduočiau susilaikyti nuo pinigų pervedimo“, – sako pašnekovė, tačiau priduria, kad yra ir išimčių. Jeigu asmeniškai pažįstate žmogų, renkantį paramą, arba ilgą laiką sekate jo veiklą socialiniuose tinkluose ir pasitikite juo, tada, žinoma, remti galite ramesne širdimi.

Vis dėlto tokio žmogaus atskaitomybė ir atsakomybė lieka jo paties sąžinės reikalu.

Kaip sužinoti, kur nukeliauja jūsų paaukoti pinigai?

Vienas dažniausių klausimų, kylančių eiliniam piliečiui, – ar įmanoma atsekti konkrečiai mano paaukotų 5 ar 10 eurų kelią? Laura Paukštė neslepia: administruojant milžiniškus paramos srautus, individualiai atsekti kiekvienos smulkios sumos neįmanoma, tačiau sistemos skaidrumas užtikrinamas periodinėmis ataskaitomis.

„Kai žmogus paramą skiria konkrečiam projektui, pavyzdžiui, šiuo metu mūsų vykdomai akcijai „Dronatonas“, per kurią kas penktas euras skiriamas Lietuvos šaulių sąjungai remti, kiekvienas, pervedęs pinigus šiai akcijai, žinos, kad jo pinigai keliaus tik dronams pirkti.

Visa kita parama keliauja į bendrą katilą ir mes kiekvieną mėnesį skelbiame veiklos finansines ataskaitas, kuriose aiškiai nurodome, kiek pinigų buvo suaukota, kas už tuos pinigus buvo nupirkta, kur parama nukeliavo.

Tad jeigu žmogus tuos 5 eurus paaukoja, jis iš esmės gali matyti, kaip jo tie 5 eurai buvo panaudoti“, – aiškina pašnekovė.

Pavojinga asmeninių iniciatyvų zona: pasitikėti ar susilaikyti?

Lietuvių veržlumas padėti dažnai peržengia formalių organizacijų ribas – žmonės patys perka daiktus, organizuoja rinkliavas ir vyksta į fronto liniją. L. Paukštė vertina šį tautiečių unikalumą ir pasišventimą, tačiau perspėja ir apie riziką, kylančią aklai reaguojant į pagalbos šauksmus socialiniuose tinkluose.

„Aš galvoju, kad lietuvių tauta yra išskirtinė. Mes kiekvienas imamės asmeninės iniciatyvos norėdami padėti Ukrainai laimėti šį karą. Aš pati pažįstu ir žinau žmonių, kurie asmeniškai renka pinigus, tada, tarkime, suremontuoja automobilius ir veža juos į frontą atiduoti kariams. Tokių pavienių asmenų gražių ir prasmingų akcijų tikrai būna“, – sako direktorė.

Tačiau aklas pasitikėjimas svetimais asmenimis gali baigtis ir skaudžiu nusivylimu.

„Nors ir yra pavienių asmenų, kurie tikrai sąžiningai dirba patys ir kiekvieną paaukotą pinigėlį skiria Ukrainai, tai dar nereiškia, kad galima lengvai atsiliepti į bet kokį socialiniuose tinkluose surašytą nepažįstamo žmogaus kvietimą ir prašymą aukoti pinigus.

Nemaža tikimybė, kad paaukojus pinigus jie bus panaudoti visai ne taip, kaip jūs tikėjotės“, – neslepia L. Paukštė.

Ar pigiau ieškomi automobiliai į Ukrainą iš tiesų ten ir keliauja?

Jei pavienių pinigų rinkėjų Ukrainai šiuo metu, einant penktiems karo metams, jau yra gerokai mažiau, tai ieškančių automobilių, kurie bus išvežti į Ukrainą, vis dar per akis.

Kas tai? Bandymas įsigyti transporto priemonę pigiau, apeliuojant į parduodančio žmogaus jausmus? O gal iš tiesų automobiliai keliauja į Ukrainą? Ir ar jų vis dar reikia tiek daug, kiek karo pradžioje?

L. Paukštė patikina, kad automobiliai yra itin reikalingi Ukrainoje, mat ne kas kita, o automobiliai yra vieni dažniausių rusų taikinių, naikinami dronų.

„Automobilis yra vienas geidžiamiausių paramos daiktų. Automobilių labai reikia Ukrainai ir jų mūsų labai dažnai prašo. Ir aš neabejoju, kad yra daug žmonių, kurie ieško tų automobilių ukrainiečiams ir juos tikrai jiems ir veža.

Maža to, jei nuperkamas senesnis automobilis, vežant kartais jie ir sugenda, juos reikia pakeliui taisyti, juos susprogdina, tai automobilių tikrai labai labai reikia Ukrainai“, – patikina L. Paukštė.

Tiesa, atsakymo, ar visi, ieškantys automobilių išvežimui į Ukrainą, iš tiesų juos ten ir išveža – nėra. Čia galioja ta pati taisyklė, kaip ir vedant piniginę paramą. Įsitikinkite, kad žmogus renka paramą Ukrainai, o jei įrodymų trūksta, nesileiskite manipuliuojami ir spaudžiami sumažinti transporto priemonės kainą, vien dėlto, kad  ji esą bus išvežta į karo zoną.  

Kaip užtikrinama, kad parama nebus „išparceliuota“ pačioje Ukrainoje?

Kad ir kaip būtų gaila kariaujančios šalies, bent minimaliai situaciją sekantys žmonės žino, kad korupcija Ukrainoje vis dar yra didžiulė piktžaizdė. Tad natūralu, kad net jei pasitikima vietos organizacijomis, gali kilti abejonių, ar suaukoti pinigai nebus išparceliuoti šešėlinėje karo pramonėje pačios Ukrainos viduje.

Be abejonės, didžiulė atsakomybė gula ir ant vietos organizacijos pečių, kai surenkama parama siekia aštuonženkles sumas. Vien per praėjusius metus „Blue / Yellow“ surinko beveik 19 milijonų eurų. Pasak organizacijos vadovės, tokio masto paramos neįmanoma valdyti be griežtos biurokratijos ir patikrintų partnerystės ryšių Ukrainoje.

„Mes, kaip organizacija, manome, kad skaidrumas yra svarbiausia vertybė, kokią mes turime. Mes turime didelį žmonių pasitikėjimą ir dėl to dedame labai daug pastangų, kad jį išlaikytume. Mums patiems yra labai svarbu, kad kiekvienas paaukotas euras nukeliautų ten, kur jo reikia.

Tad kaip mes tą užtikriname ir ką mes darome?

Mes gauname oficialius prašymus iš karinių dalinių. Prašymai būna antspauduoti, pasirašyti pareigūnų. Mes turime partnerius Ukrainoje, patys komandoje dažnai ten važiuojame, susipažįstame, žinome, kur pagalbos prašantis dalinys kariauja, ko jiems reikia, ko jie prieš tai jau mūsų prašė.

Visi daiktai yra atiduodami tik kariams į rankas su atitinkamais dokumentais, kuriuos mes irgi saugome ir atsiskaitome visoms reikalingoms institucijoms.

Mes neremiame kažkokių neaiškių organizacijų, kurių mes nepažįstame, mes iš viso neperkame masės daiktų, vien tam, kad kažkam juos atiduotume.

Mes iš esmės labai gerai žinome žmones, kurie gauna iš mūsų paramą, įrangą“, – tvirtina ji.

Pasak L. Paukštės, gandams apie paramos perpardavinėjimą kelias užkertamas griežta kontrole ir vaizdo įrodymais. Jei pačioje Ukrainoje kariai, gavę paramą, toliau nebendradarbiauja, nesiunčia prašomų įrodymų, su tokiu padaliniu bet kokia draugystė būna nutraukiama.

„Vienas pagrindinių mano darbų ir yra užtikrinti, kad jokie suaukoti daiktai nenukeliautų kažkur pro šoną.

Jeigu netyčia kažkoks gandas pasklinda apie gautos paramos perpardavinėjimą, mes iš karto įsitikiname, kad įrenginys naudojamas. Prašome vaizdinės medžiagos, nuotraukų ir video įrašų. Juos mes ne visada galime skelbti viešai, tačiau mums tai yra įrodymas, kad perduoti daiktai yra naudojami ten, kur ir buvo pažadėta.

Bet jeigu dalinys neatsiskaito ir nepateikia tos video ar vaizdo medžiagos, tai mes toliau su juo nedirbam“, – griežtai nukerta organizacijos vadovė.

Per metus surenkant keliolikos milijonų eurų sumas ir siekiant sąžiningai už kiekvieną eurą atsiskaityti, biurokratinė našta organizacijai yra didžiulė. Dėl to organizacijoje su dokumentais dirba keliolika žmonių. Dar kelios dešimtys savanorių renka ir veža paramą į karštus taškus Ukrainoje.

Dronų karas, artėjanti žiema ir medikai fronto linijoje

Šiuolaikinis karas reikalauja ir specifinės technologinės paramos. Pagrindinis prioritetas šiandien – nepilotuojami orlaiviai ir apsauga nuo jų, taip pat energetinė įranga artėjant šalčiams.

„Pagrindinė įranga, kurią mes perkame Ukrainos kariams, yra dronai. Visi, kurie bent kiek seka situaciją Ukrainoje žino, kad šiuolaikinis karas yra dronų karas. Tai yra ir žvalgybiniai dronai, ir FPV dronai. Taip pat yra antidroninės priemonės, sistemos, dronų perėmėjai, kurie sunaikina priešo dronus danguje.

Dabar, artėjant žiemai, karo pabaigos, deja nematyti. Iš patirties žinome, kaip svarbu yra generatoriai, nes didelė dalis šilumos punktų, elektros stočių yra sunaikinta. Ką tai reiškia? Ogi, kad atėjus žiemai, ir kariai, ir civiliai neturės elektros, šilumos. Tad mes čia taip pat dabar telkiame savo paramą“, – vardija organizacijos vadovė.

Nors didžioji paramos dalis atitenka ginkluotosioms pajėgoms, organizacija nepalieka nuošalyje ir civilių ir savanoriauti kviečia ir medikus. Pastarieji vyksta į karo zonas ir padeda civiliams ir kariams ten, kur nėra ar nebeliko gydymo įstaigų, vietos medikų.

„Mūsų didžioji dalis paramos keliauja kariams, bet mes remiame ir civilius.

Esam turėję praeitą žiemą projektą, kur rėmėme mokyklas, vaikų namus. Tai nėra pagrindinė mūsų darbo dalis, bet mes sulaukiame prašymų. Ir jei tos mokyklos, tie vaikų namai gali taip pat atsakingai supildyti dokumentus ir atlikti tą būtinąją biurokratinę dalį, mes jiems taip pat kuo galime, padedame.

Taip pat turime misiją „Blue / Yellow Medical“, kur teikiame paramą medicinos įstaigoms. Tai atskiras mūsų projektas, šiame projekte savanoriauja mūsų Lietuvos medikai, kurie važiuoja į Ukrainą, į tuos karščiausius taškus, kuriuose nėra medikų, ir ten gydo gyvenančius žmones“, – pasakoja organizacijos vadovė.

Pinigų psichologams nėra, viską atiduoda kariams

Pašnekovė priduria, kad dirbti karo zonoje – didžiulis išbandymas, reikalaujantis specialaus pasiruošimo. Tad tiek organizacijoje dirbantys savanoriai, tiek medikai yra apmokyti, kaip elgtis karo zonoje. Jie yra apdairūs ir atsargūs, ir, laimė, per ilgus paramos metus nei vienas jų Ukrainoje nėra rimtai nukentėjęs.

Tačiau dėl to psichologinė našta nėra mažesnė. Savanoriai iš arti mato karo baisumus, sugriautus miestus, žuvusius žmones, be tėvų likusius vaikus. Vieną dieną su kariu derini paramą, kitą dieną sužinai, kad jis žuvo. Ir taip metai, iš metų, iš metų… Kas padeda nepalūžti?

L. Paukštė sako, kad žmonių suaukotos lėšos organizacijos administravimui taupomos maksimaliai, todėl prabangos čia nėra, tad psichologų taip pat nėra. Padeda tik tai, kad čia dirbantys žmonės turi daug vidinės stiprybės.

„Mes labai taupome pinigus ir stengiamės, kad kaip įmanoma daugiau jų patektų į Ukrainą, kad nukeliautų ten paramos pavidalu, tad mes patys gyvename visiškai paprastai. Nei psichologų, nei medikų pagalbos sau patiems mes neturime.

Iš tikrųjų mūsų visi darbuotojai ir savanoriai yra labai pasišventę bendram tikslui. Kai kurie savanoriai su mumis yra nuo pat 2014-ųjų.

Kas padeda atsigauti tokiose situacijose – žinojimas, kad mes darome viską, kad žmonių Ukrainoje žūtų kuo mažiau, kad karas greičiau baigtųsi. Mes jaučiame, kad padarome daug vardan teigiamų pokyčių. Tai ir padeda nepalūžti ir eiti į priekį. Mes tikime, kad Ukraina laimės“, – sako L. Paukštė.

Ukrainiečiai lietuviams jaučiasi dėkingi iki pasaulio pabaigos

Karas Ukrainoje tęsiasi jau daugelį metų, todėl natūralu, kad visuomenėje jaučiamas nuovargis. Kaimyninėje šalyje karas yra baisi realybė, o dalį lietuvių vien žinios apie jį jau erzina. Esą, kiek gi galima apie tą patį. Kas kažkam yra gyvybės ir mirties klausimas, kitam yra atsibodusi žinia.

Tačiau viskas labai ryškiai pasikeičia tada, kai kažkokia grėsmė pasirodo Lietuvoje. Nelegalių migrantų išpuoliai, nedraugiškų šalių vieši grasinimai arba tie patys dronai, kuriuos numušti nakties viduryje kyla naikintuvai.

Tokie dalykai primena, kad nuo karo mes esame apsaugoti tiek, kiek mus saugo Ukraina, savo žmonių aukomis.

Tad kad ir kiek mes dėkingi Ukrainai už tai, kad jie veikia kaip kūniškas stabdis tarp Rusijos agresijos ir Vakarų Europos, ukrainiečiai lietuviams dėkingi ne ką mažiau.

„Ukrainiečiai yra be galo mums dėkingi. Visai neseniai buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad ukrainiečiai lietuvius laiko geriausiais savo šalies draugais.

Jiems padeda ir kitos šalys, be jokios abejonės, tačiau tokio pavyzdžio, kad pati visuomenė šitiek prisidėtų, aš daugiau nežinau ir nemačiau.

Mes esame išskirtinė tauta, ukrainiečiai mums bus dėkingi iki gyvenimo pabaigos, ir jeigu išeina kalba, jie visada sako: „Jeigu jums nutiks tas pats, kas mums, mes ateisim jūsų ginti.“ Aš galvoju, kad mes labai gerai žinome, kas yra rusas, mes turime labai skaudžią patirtį ir mes esame pratę patys veikti. Tai parodė ir partizanų judėjimas, ir Sąjūdis. Mes imamės iniciatyvos į savo rankas ir iš tikrųjų Lietuva turėtų didžiuotis, nes esame labai vieningi priešo akivaizdoje“, – gražių žodžių negaili L. Paukštė.

Jei turi kuo dalintis – dalinkis. Nesvarbu, su kuo

Pokalbio pabaigoje „Blue / Yellow“ vadovė sako, kad, kaip organizacijos vadovė ji lyg ir turėtų prašyti aukoti būtent jiems. Tačiau iš tiesų ji sako kitaip  – jeigu turite kuo dalintis, dalinkitės. Su tais, kas jums artima širdžiai, kas jums atrodo svarbu. Gal tai gyvūnų prieglauda, gal tai sergantys vaikai, gal tai paramos fondai laukiniams gyvūnams, moksliniams tyrimams. O gal tai paramos fondai Ukrainai.

„Jeigu galite aukoti, aukokite, tam, kam jums atrodo aukoti teisinga.

Tačiau galvoti tik apie save ir nenorėti dalintis, kai dalintis yra kuo, man atrodo, yra nuodėmė.

Taip, man šiuo metu atrodo, kad dabar svarbiausia kova, kokią mes turim laimėti, yra būtent Ukrainos kova prieš Rusiją.

Tačiau net ir tuos, kurie taip nemano, raginu pagalvoti štai ką: jei jūs turite ir galite pasidalinti, galite patys nuspręsti, ir su kuo norite tuo pasidalinti“.