Mokytojos rankos įvaldė ir akordeoną, ir teptukus
„Sunkiai skiriuosi su savo tapytais paveikslais, kurie gimsta iš mano sielos gilumos, jausmų, emocijų“, – atskleidžia Lilija Labeckienė./ Asmeninio archyvo nuotr.
Muzikos mokytojos ir tapytojos Lilijos Labeckienės istorija atskleidžia, kad kūrybiškumas neturi ribų – jis gali skleistis įvairiose srityse ir tapti įkvėpimo šaltiniu kitiems. Lilija papasakojo, kaip jos kasdienybėje dera akordeono garsai ir teptuko potėpiai drobėje.
Kėdainietė akordeono mokytoja L. Labeckienė, nors jau nebedirba Kėdainių muzikos mokykloje, instrumentą į rankas paima, kai liūdna arba kai džiaugiasi širdis.
Tačiau kurdama paveikslus ji mėgsta tylą. Užsidaro darbo kambaryje ir tapo, atsipalaiduoja. Menininkės darbai keliauja iš parodos į parodą ir pas pirkėjus. Su paveikslais autorei nelengva išsiskirti, nes į juos įdėta dalelė širdies šilumos.
– Papasakokite, kur šiuo metu vyksta jūsų kūrybos paroda. Ar pati ieškote, kur eksponuoti tapybos darbus, ar jus susiranda žmonės ir vietos?
– Šiuo metu mano tapybos darbų paroda vyksta Josvainių miestelio bibliotekoje. Tai 18-oji paroda per penkerius metus.
Esu kviečiama rengti parodas kultūros namuose, seniūnijose, bibliotekose, bendruomenių centruose ir kitose įstaigose Kėdainių ir Jonavos rajonuose.
– Kiek metų draugaujate su teptukais ir drobėmis? Kodėl tik dabar į jūsų kasdienybę įsiterpė tapyba? Ar reikėjo drąsos bei kitokios motyvacijos, kad imtumėte tapyti? Ką šis pomėgis jums duoda?
– Pirmoji mokytoja buvo mano mama Regina Šilienė, kuri vaikystėje mokė mus, tris seseris, tapybos paslapčių.
Dirbdama muzikos mokykloje, keletą metų lankiau suaugusiųjų studiją Kėdainių dailės mokykloje (tapybos mokytoja – Irina Dima). Kadangi pagrindiniam darbui skyriau daug laiko, rimčiau pradėjau tapyti tik išėjusi į užtarnautą poilsį.
– Parodų atidarymai neapsieina be akordeono garsų. Taip subtiliai suderinote abu menus, kurie atskleidžia jūsų asmenybę. Kuo jus užburia akordeonas? Ar šiuo instrumentu grojote nuo vaikystės?
– Parodų atidarymuose kartu su bendradarbe Zina Geičiene (smuikas) atliekame įvairius muzikinius kūrinius.
Baigusi Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, gavau paskyrimą į Kėdainių muzikos mokyklą.
Tai buvo pirma ir paskutinė mano darbovietė. Mokinių pasirinkimas groti akordeonu buvo didžiulis, todėl ir darbo krūvis buvo itin didelis.
– Kaip keitėsi akordeono populiarumas bėgant laikui ir mokant groti šiuo instrumentu vaikus?
– Išmokti groti akordeonu norėjo tiek mergaitės, tiek berniukai. Tačiau bėgant metams šio instrumento populiarumas blėso.
Vaikai dažniausiai pasirenka tokius instrumentus kaip fortepijonas, gitara, fleita ir net būgnai.
– Ar tarp buvusių mokinių yra akordeonininkų, susiejusių gyvenimą su šiuo instrumentu?
– Iš savo buvusių mokinių, pasirinkusių muzikos kelią (jų buvo 51), galiu paminėti gerai žinomą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje akordeonistą Laimoną Salijų, kuris sėkmingai dirba Kauno J. Gruodžio konservatorijos dėstytoju ir rengia studentus įvairiems konkursams Lietuvoje bei užsienyje.
Negaliu nepaminėti Redos Venckutės–Labanauskienės, Dianos Medėkšaitės-Balčiūnienės, kurios yra puikios akordeono specialybės dėstytojos, paruošusios nemažai gerų akordeonistų. Taip pat džiaugiuosi, kad daugelio konkursų laureatas Germanas Manzūrovas tęsė mokslus pas dėstytoją L. Salijų.
– Ar išėjusi į užtarnautą poilsį dažnai paimate į rankas akordeoną? Kokį kūrinį mėgstate groti ir kodėl?
– Kartais ir aš pagroju savo malonumui, ypač kai būna liūdna arba, atvirkščiai, kai džiaugiuosi. Man patinka groti duetu su smuikininke Zinute.
– Ar tapant paveikslus skamba muzika? Ar turite kambarį, kuriame gimsta paveikslai?
– Paveikslus tapau visiškoje tyloje, atskirame kambaryje. Pasineriu į spalvas, mėgaujuosi potėpiais, atsipalaiduoju.
– Esate natiurmortų tapytoja. Sakykite, ar tapote iš nuotraukų, ar susikuriate skintų gėlių kompozicijas? Gal sode auginate gėles?
– Pirmieji mano paveikslai buvo natiurmortai, kuriuos tapiau iš natūros. Gėlės, miškai, vanduo, nykštukų miesteliai – tai mano fantazija.
– Kas įprastai įsigyja jūsų paveikslus? Ar su jais nebūna gaila skirtis? Ar namų sienas puošia jūsų kūryba?
– Sunkiai skiriuosi su savo tapytais paveikslais, kurie gimsta iš mano sielos gilumos, jausmų, emocijų.
– Koks dailininkas jums patinka? Kieno kūryba sekate?
– Nuo jaunystės domėjausi įvairiais senųjų laikų dailininkais, tačiau nebandžiau jų kūrinių kopijuoti, o be to, ir nemokėčiau. Prisimenu, kaip mama kopijuodavo dailininko Ivano Šiškino (1832–1898) paveikslus ant didžiulių drobių. Tai padėjo jai ir jos šeimai išgyventi tremtyje.
– Kas yra pagrindinis jūsų kūrybos vertintojas?
– Sesuo architektė Natalija yra pagrindinė mano tapybos vertintoja ir kritikė. Tačiau jos tapyti paveikslai yra profesionalesni nei mano.
Dar vienas svarbus vertintojas ir kritikas yra sūnus, menotyrininkas ir istorikas Dainius.
