Šeimoje svarbiausia – meilės pilna širdis
Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.
Kamilės ir Irmanto Kaklauskų šeimoje gyvenimas sukasi aplink vaikus. Rūpinimasis šešiomis savo atžalomis ir krikšto dukra – šių dviejų vienas kitą mylinčių žmonių gyvenimo prasmė bei pilnatvė. Nuoširdžiai šnekučiuojantis apie šeimos kasdienybę ir džiaugsmus, vienerių metukų Laisvė užsnūsta ant mamos rankų, o tėtis nuo jų nei minutėlei nenuleidžia rūpestingo žvilgsnio. Kol neiškenčia, atsistoja ir švelniai apglėbia abi – saugodamas nuo rudeniškai žvarbstančio vėjo… Toks rūpestis, vienas kito palaikymas jaudina bei sufleruoja, kad darnų šios šeimos židinį kursto meilė, gerumas, atsidavimas, nuoširdumas.
Susipažino… per pokštą
Kėdainiečio Irmanto ir uteniškės Kamilės pažinties istorijos vingiai verti filmo scenarijaus. Pasirodo, pokštaudama kiemo draugė Kamilės vardu parašė laišką į radijo stotį „Lietus“, pažinčių laidą. Merginai tuomet buvo šešiolika, o susirašinėti laiškais – populiaru. Atsiliepė keletas vaikinų, vienas jų buvo Irmanto kursiokas.
„Apsikeitėme kokiais dviem laiškais ir susirašinėjimas nutrūko. Po kurio laiko nustebau, kai atėjo laiškas iš dar vieno nepažįstamojo“, – pasakoja Kamilė. Tai buvo Irmantas, kuris kartą, svečiuodamasis pas susirašinėti mėgusį draugą, pamatė laiškais nuklotą stalą. „Pakliuvo į rankas Kamilės laiškas, kuris iš pirmo žvilgsnio išsiskyrė iš kitų. Mačiau, kad rimtai, tvarkingai, kruopščiai parašytas, ir nuotrauka buvo. Pamatęs, kad susidomėjau, draugas pasiūlė parašyti Kamilei. Taip ir padariau, tiesa, pasiryžau ne iš karto. Laiške buvo ir jos telefono numeris, bet skambinti nedrįsau“, – šypsosi vyras.
Vis tik paaiškėjo, kad likimo pokštas nebuvo atsitiktinis: du jauni žmonės vienas kitą per pusmetį pažino laiškais, kitą pusmetį romantišką susirašinėjimą papildė bendravimas telefonu, o pirmasis susitikimas įvyko po metų. „Pastūmėjo bendradarbis, pamatęs, kad kalbamės telefonu po pusvalandį… Aš tuomet jau turėjau vairuotojo pažymėjimą, bet neturėjau savo automobilio. Jis pasiūlė savo automobilį ir sako, važiuok į tą Uteną, kiek galima, – juokiasi Irmantas. – Nuo to laiko susitikdavome bent kartą per mėnesį.“
Viskas gyvenime turi prasmę
Po kurio laiko, Kamilei išvykus studijuoti į Vilnių pedagogikos, prie jos prisijungė ir Irmantas – abu apsisprendė, kad laikas kurti bendrą gyvenimą. „Sutikau Kalėdas Vilniuje ir nebeišvažiavau. Po kelių mėnesių susituokėme, po metų gimė sūnus. Manau, tai likimas. Mūsų gyvenime daug kas įvyko ekspromtu, bet visi sprendimai buvo geri“, – tvirtina vyras, o jam antrindama, Kamilė svarsto, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo.
„Trylika metų gyvename Kėdainiuose, nors neplanavome – sakėme, kad liksime Vilniuje arba grįšime į Uteną, Irmantui ten labai patinka. Tačiau mums labai patiko namas Kėdainių priemiestyje, erdvė prie jo tarsi sukurta mūsų vaikams, mums ten labai ramu ir gera“, – pasakoja moteris.
„Svarbu, kad mes žvelgiame ta pačia kryptimi ir vienas kitą papildome. Jeigu matau, kad vyras susierzinęs, pavargęs, nuraminu, pakeliu nuotaiką“.
Kamilė
Gyvenimo universitetas – vaikai
Nuo vaikystės svajojusi tapti pradinių klasių mokytoja, vėliau – vaikų namuose auklėtoja, Kamilė dabar savo meilę dalija aštuonioms šeimos atžaloms ir krikšto dukrai Agnei. „Išėjo taip, kad turiu pilnus namus vaikučių, o mano universitetai – mūsų vaikai. Džiaugiamės kiekvienu savo vaiku. Kiekvienas turi savo gabumus, svajonę ir jos siekia. Konradas žaidžia krepšinį, Salomėja – labai gražiai piešia, dainuoja, labai myli žirgus, puikiai mokosi, Silvestrui visas gyvenimas – futbolas, Dorotėja irgi mėgsta muziką, piešti, nori lankyti šokių būrelį, plaukimą, Meilė Jonė dainuoti galėtų ištisą dieną, o mažoji Laisvė save dar atras, kol kas lanko „Yamahos“ muzikos pamokėles. Leidžiame vaikams išbandyti viską, kad patys pasirinktų“, – šiltai ir vienas kitą papildydami apie vaikų pomėgius pasakoja Kamilė ir Irmantas.
Atsidavimas šeimai – ne auka, o laimė
Kaip gi sukasi šeimos diena, tokioje gausoje būrelių, popamokinės veiklos? Pora šypsosi, kad organizaciniais reikalais rūpinasi mama: ji, sudėliojusi vaikų dienotvarkę, o tėtis, pradėjęs darbą naktį ir po pietų pabaigęs, juos vežioja į užsiėmimus.
„Neskirstau buities darbų į moteriškus ar vyriškus, puolame padėti vienas kitam, dalijamės darbais. Ar išplauti drabužius, ar sutvarkyti namus – viską padedu, kai mamytė nespėja. Vaikams ji atsidavusi visu šimtu dešimt procentų“, – švelniai žvelgdamas į žmoną, kalba Irmantas.
„Mūsų gyvenimas – vaikai“, – atskleidžia Irmantas ir Kamilė, o paklausus, ar nesigaili laiko trūkumo sau patiems, nedvejodami purto galvas. „Smagu, kad turime didelę šeimą. Kai grįžta visi vakare, tik spėk klausyti, visi vienas per kitą pasakoja įspūdžius. Visus reikia išgirsti, nes jie labai atviri, pasipasakoja visus džiaugsmus ir bėdas. Ir mes tuo džiaugiamės. Vaikas turi nebijoti sakyti, nes kas jį daugiau supras, jei ne šeima“, – įsitikinusi Kamilė.
Žmonai pritaria Irmantas: „Manau, didelis pasiekimas, kai šeimoje tėvai vaikams tampa ne tik tėvais, bet ir draugais. Gera, kad vaikai mumis pasitiki.“
Buvimas kartu – tai svarbiausia, ką vertina Kaklauskų šeima. Visi labai mėgsta važinėti dviračiais, aktyviai leisti laiką lauke. „Toks mūsų gyvenimo būdas, kurį perima ir vaikai, matydami mūsų pavyzdį. Neturime jokių žalingų įpročių, namuose visiškai nevartojamas alkoholis, nerūkoma“, – šiuo atžvilgiu Kamilė ir Irmantas griežti.
Pora sako vienas kitą suprantantys iš pusės žodžio, o dažniausiai ir mąsto vienodai – jeigu vienas ką nors sugalvoja, bet nedrįsta pasiūlyti, žiūrėk, už kelių minučių kitas tą pačią mintį išsako garsiai.
Aut. past.
Vienas kitą papildo
Svarstydami, kas per 18 santuokos metų padėjo išlaikyti darną ir ramybę šeimoje, jiedu ir patys nustemba: rimtų nesutarimų tarpusavyje net nekyla. „Svarbu, kad mes žvelgiame ta pačia kryptimi ir vienas kitą papildome. Jeigu matau, kad vyras susierzinęs, pavargęs, nuraminu, pakeliu nuotaiką“, – šypsosi moteris.
Pora sako vienas kitą suprantantys iš pusės žodžio, o dažniausiai ir mąsto vienodai – jeigu vienas ką nors sugalvoja, bet nedrįsta pasiūlyti, žiūrėk, už kelių minučių kitas tą pačią mintį išsako garsiai.
Visą savo dėmesį atžaloms skiriantys Irmantas ir Kamilė kiek sutrinka, paklausus, ko palinkėtų sau patiems. „Na, gal paroje laiko galėtų šiek tiek daugiau būti, nes kai darbai ir buitis persipina su vaikų reikalais, sunku suspėti“, – šypteli. Šeima turi dar vieną svajonę – įsigyti didesnį automobilį, mat septynviečiame visi jau netelpantys, o visiems kartu išvažiuoti norisi.
„Dėkingi esam likimui už tai, ką turime, be to, gerų žmonių sutinkame savo gyvenimo kelyje ir mums sekasi. Svarbiausia, ne pilna piniginė, o pilna širdis…“ – ramybe spinduliuoja Irmantas ir Kamilė.
Kėdainių visuomenės sveikatos biuras unikalų projektą „Šeimos stebuklas“ vykdo nuo 2017-ųjų
Projekto metu šeimos įamžintos profesionaliose fotosesijose, taip pat aprašytos ir jų bendro gyvenimo sėkmės istorijos.
Šiuo projektu siekiama skleisti žinią apie šeimos išsaugojimo svarbą, didinti jaunų šeimų motyvaciją puoselėti ilgalaikius, darnius santykius, rodant pavyzdį vaikams ir jaunimui. Projekte dalyvauti kviečiamos daug metų santuokoje gyvenančios ir šiltus santykius palaikančios, moralines vertybes branginančios šeimos.
3 Komentarai
Visiškai nešiolaikiška šeima, vaikų daug turi, nerūko, alkoholio negeria, narkotikų nevartoja, į šoną nesuka nesiskiria, vaikais nesidalija, kaip iš praeito šimtmečio. Šiuo metu labai reta tokių šeimų.
Jo ir seimunams pasakykit, 12 vaiku Minimum kas turi 11 ir maziau mest is Partijos! Rupinkites ateitimi!
Labai smagu skaityti tokį straipsnį,dar smagiau,kad tokia darni ir gausi šeima nesisikundžia,nedejuoja,o taip šauniai augina vaikučius..Sėkmės ir sveikatos visiems!