Atskleidė, kaip atrodys Kultūros sostine tapę Kėdainiai
Spaudos konferencijoje pristatytas projektas „Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė 2026“./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.
Nuo sapnų gaudyklės virš Nevėžio iki operos miesto parko rožyne
Įspūdidingi. Tokius artėjančius 2026-uosius Kėdainiams žada krašto kultūros bendruomenė, kai jau po mažiau nei šimto dienų mūsų miestas iš Druskininkų perims Lietuvos kultūros sostinės karūną. Šis garbingas titulas – tai ne tik galimybė miestui atskleisti visą kūrybinį potencialą, įgyvendinti unikalius užmojus ir pradžiuginti bendruomenę bei svečius kultūrinių patirčių gausa, bet ir proga garsiau nei bet kada apie save prabilti visai šaliai. Kaip atrodys kitąmet kultūrinio gyvenimo širdimi tapsiantys Kėdainiai, pristatyta spaudos konferencijoje, surengtoje dar šiais metais duris atversiančio naujojo Kėdainių kultūros centro didžiojoje salėje.
Prireikė naujadaro
Projekto „Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė 2026“ architektai parengė tokią programą, kurios apibrėžti nepajėgė nė vienas mūsų kalbos žodis. Teko ieškoti naujadarų.
„Kėdainiai buvo vienas iš keturių privačių Lietuvos miestų. XVII a. viduryje jis suklestėjo ir tapo vienu iš pagrindinių šalies centrų. Iki pat šiandien jaučiamas DIDINGAS tų laikų palikimas. Miesto bendruomenei šalies kultūros sostinės titulas yra unikali galimybė visai Lietuvai pristatyti Kėdainius, todėl paruošta ĮSPŪDINGA programa. Šių dviejų stiprių žodžių santrauka taps projekto šūkiu – įspūDIDINGA“, – paaiškino projekto komanda.

Spaudos konferencijoje pristatytas ir kultūros sostinės logotipas – K raidės motyvas, sudarytas iš keturių taškų. Vienas jų simbolizuoja žinią, kad 2026-aisiais Kėdainiai taps Lietuvos kultūros centru. Kiti simboliai skirti iliustruoti kelionei iš praeities per dabartį į ateitį. Visa tai užkoduota būtent šiam projektui sukurtuose ženkluose: Pradžia, Eigastis ir Augtis. Šie trys laiko etapai atsispindi ir kultūros sostinės programos renginiuose.
To dar nebūsime matę
Įspūdidinga išties bus. Pasak projekto vadovės, Kėdainių kultūros centro direktorės Daivos Urbonienės, numatyti 33 išskirtiniai projektai, kuriuos sudarys daugiau kaip 150 unikalių renginių. Tikimasi sulaukti per 100 000 žiūrovų.
Pagrindinis Lietuvos kultūros sostinės tikslas yra kuo labiau įtraukti bei sutelkti vietos bendruomenę. Taigi skaičiuojama, kad į visas projekto veiklas ne kaip žiūrovai, o kaip dalyviai įsitrauks daugiau nei 4 000 Kėdainių miesto bei rajono gyventojų.
Projekto „Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė 2026“ architektai parengė tokią programą, kurios apibrėžti nepajėgė nė vienas mūsų kalbos žodis. Teko ieškoti naujadarų.
Aut. past.
„Kultūros sostinės metu keliausime iš praeities į dabartį ir į ateitį, įprasmindami publicisto, poeto Algimanto Kaminsko „Kėdainių kronikose“ užkoduotus pradžios, eigasties ir augties ženklus, – sakė projekto vadovė D. Urbonienė. – Kultūros sostinės atidarymo renginys vyks sausio 31-ąją. Šią datą išties verta pasižymėti kalendoriuose ir būtinai dalyvauti. Tai bus pats įspūdingiausias iki šiol Kėdainiuose vykęs renginys, unikalus savo mastu ir techniniais sprendimais.
Renginį kurs šiuo metu viena stipriausių komandų Lietuvoje: režisierius Andrius Žiurauskas, scenografė Giedrė Brazytė ir kompozitorius, Auksinio scenos kryžiaus laureatas Antanas Jasenka.
Detales norime išlaikyti paslaptyje, bet keletą atskleisime. Pirmiausia, netradicinė renginio vieta – Nevėžio krantinė, – intrigavo pašnekovė. – Režisierius ketina virš Nevėžio upės pastatyti Kėdainių sapnų gaudyklę – tarsi šiuolaikinį sodą, kuris bus išpuoštas mūsų istorijos bei kultūros simboliais, o kurti tuos simbolius kviesime visą bendruomenę.“

Ragina didžiuotis savo miestu
Kad Kėdainiai kaip kultūros sostinė kitąmet nuskambėtų kuo garsiau, susitelkė ir gausi ambasadorių komanda. Jų gretose –TV laidų vedėja bei visuomeninkė Beata Nicholson, dainininkas Mantas Jankavičius, laidų vedėja Audra Avižiūtė ir dar daugiau nei 30 žmonių, svariai susijusių su Kėdainiais.
Viena iš projekto ambasadorių – psichologė ir visuomenininkė, Leonido Donskio fondo steigėja bei vadovė, asociacijos „Isos slėnis“ draugijos narė Jolanta Donskienė pripažino, jog kalbėti apie Kėdainių kultūrą nėra lengva, nes ji – ir labai įspūdinga, ir išties didinga.
„Kultūros sostinės atidarymo renginys vyks sausio 31-ąją. Šią datą išties verta pasižymėti kalendoriuose ir būtinai dalyvauti. Tai bus pats įspūdingiausias iki šiol Kėdainiuose vykęs renginys, unikalus savo mastu ir techniniais sprendimais.“
D. Urbonienė
„Kuo pasididžiuoti bei pasidžiaugti yra daug. Šiandien Kėdainiai – 11-tas miestas Lietuvoje, taip pat miestas, turintis ketvirtą didžiausią senamiestį. O senamiestis – svarbi kultūros dalis, – pabrėžė J. Donskienė. – XVI a. Kėdainiai suklestėjo valdant Kiškoms ir reformatams Radviloms, tada miestas pasivijo Europą. Tai reikšmingas momentas.
Kuo Kėdainiai įspūdingi ir didingi? Vaikščiodami po senamiestį matome unikalią architektūrinę kultūrą: baroką, klasicizmą, moderną, gotiką, renesansą – ir visa tai Kėdainiuose. Čia turime ir, manomai, pačią pirmą bažnyčią – Šv. Jurgio, pastatytą XV a. Tai unikalu.
Reformatų klestėjimo laikotarpiu Kėdainiuose buvo ir liuteronai, ir protestantai, ir arijonai. O paskui juos atėjo ir švietėjiška kultūra – įsteigta gimnazija, o gimnazijoje – spaustuvė. Tuo metu pasirodo pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo „Katekizmas“, o antroji – M. Daukšos, spausdinta Šviesiosios gimnazijos spaustuvėje.
XVII–XVIII a. buvo žydų klestėjimo laikotarpis. Tada dar būdamas jaunuolis Vilniaus Gaonas mokytis Talmudo atvežamas būtent į Kėdainius, – svarbiais istoriniais faktais dalijosi dabar save jau kėdainiete pristatanti J. Donskienė. – Džiaugiuosi, kad Lietuvai tapus nepriklausoma Kėdainiai klesti. Šio miesto žmonės turi išmokti didžiuotis Kėdainiais. Man pačiai šis miestas yra unikalus ir visą gyvenimą įspūdidingas.“

Karaliaus akordeonai
Spaudos konferencijoje dalyvavo ir kėdainiečiams puikiai pažįstamas akordeonistas Povilas Neliupšis. Greičiausiai retas kraštietis nėra girdėjęs jo muzikos. Netrukus studijas Austrijoje pradėsiantis P. Neliupšis taip pat tapo kultūros sostinės ambasadoriumi.
„Kėdainiai ir šiame mieste veikianti Muzikos mokykla buvo svarbus tramplinas mano karjerai, – pabrėžė akordeonistas. – Tai viena iš nedaugelio muzikos mokyklų, siūlanti ankstyvąjį muzikinį ugdymą. Taigi aš mokytis muzikos pradėjau nuo trejų. Nė vienas mano kolega akordeonistas tuo netiki. Mokytojos, kurios specializuojasi ankstyvajame muzikiniame ugdyme, mane mokė šokti, ploti, dainuoti – visaip ugdyti klausą. O sulaukęs šešerių jau paėmiau akordeoną. Dabar man 23-eji ir tuoj skrisiu mokytis į vieną prestižiškiausių Europos muzikos akademijų.“
Jausdamas dėkingumą gimtajam miestui, P. Neliupšis Kėdainius pripildys dar negirdėto akordeonų skambesio.
„Kėdainiuose atsirado terpė tarptautiniam akordeonų festivaliui. Taigi išgirsime daug gražios akordeonų muzikos, – sakė P. Neliupšis. – Renginių ciklą pradėsime akordeonistų dienos maratonu – šis instrumentas skambės nuo ryto iki vakaro: pradedančiųjų šešiamečių, Lietuvos ir muzikos teatro akademijos studentų bei netgi mėgėjų rankose.

Kitas renginys – opera Kėdainių parko rožyne. Sopranas Salomėja Petronytė atliks operinius kūrinius, o aš viso orkestro rolę grosiu solo akordeonu. Rožynas vienam vakarui pavirs į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, – šypsojosi jaunasis kėdainietis. – Kituose renginiuose sulauksime tarptautinių žvaigždžių iš Paryžiaus ir Helsinkio.“
Kaip pasakojo P. Neliupšis, iš Paryžiaus į Lietuvą pirmą kartą atvyks šiuo metu didžiausia džiazo žvaigždė Vincent Peirani, Kėdainiuose atliksiantis solo koncertą. Vėliau pasirodymą surengs svečiai iš Helsinkio – kamerinės muzikos fenomenas, gitaros ir akordeono duetas, savo muziką papildantis Suomijos folkloro, archajiškais, džiazo, popmuzikos motyvais.
„Tarptautinį festivalį užbaigsime Lietuvos muzikos ir teatro akademijos akordeonistų orkestru. Čia, naujajame kultūros centre, vienu metu ant scenos gros daugiau nei 20 profesionalių akordeonistų“, – pasidalino P. Neliupšis.


Atsiras teatras
Organizatoriai išvardijo ir daugiau didžiausių kitų metų projektų. Tai tarptautinis kamerinių chorų konkursas „Ave Musica“, Agurkų festivalis, tarptautinis vargonų festivalis, meninio vyksmo festivalis „Formos’26“, šviesų festivalis „Kėdainių kronikos kultūros ženkuose“, J. Basanavičiaus gatvės „fest’as“, renginių ciklas „Skambančios turgaus aikštės“, išskirtinė Kėdainių miesto šventė ir, žinoma, nuo mūsų miesto kultūrinio gyvenimo neatsiejami Česlovo Milošo festivalis bei festivalis „Radviliada“, kuriuose laukiančias staigmenas atskleisime kitame laikraščio „Rinkos aikštė“ numeryje.
Pasibaigus 2026-iesiems, Kultūros sostinės metams, apie istorinį etapą Kėdainiams primins mieste atsirasianti nauja erdvė – teatras.

„Kėdainiai neturi teatro. Mūsų svajonė – sukurti „Senamiesčio“ teatrą. Režisierių turime, labai tikimės atrasti ir aktorių, kad teatras gyvuotų“, – apie dar vieną užmojį užsiminė projekto „Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė 2026“ vadovė D. Urbonienė.
Projekto programą kūrė penkios įstaigos – Kėdainių kultūros centras, bendradarbiaudamas su kitais rajono kultūros centrais, Kėdainių krašto muziejus, Kėdainių M. Daukšos viešoji biblioteka, Muzikos ir Dailės mokyklos.
Pasiruošimo naujienos bei renginių programa pateikiama www.kedainiai26.lt ir projekto socialiniuose tinkluose.





























4 Komentarai
Ministrą pakvietėte? Ar anarchizmą stumiate maidanini?
O kietai atrodo rajono Bynas su šalmu, tikras aktorius komikas, nereikia net vaidinti😀
Gyryausyas kultūras ant Kydaynyay yra manas lyadų švyantysay, vot blyat. Y po to dar mordaboy, kak my ruskyje lyubym nachuy blyat.
Reformatų klestėjimo laikotarpiu Kėdainiuose buvo ir liuteronai, ir protestantai, ir arijonai. O paskui juos atėjo ir švietėjiška kultūra – įsteigta gimnazija, o gimnazijoje – spaustuvė. Tuo metu pasirodo pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo „Katekizmas“, o antroji – M. Daukšos, spausdinta Šviesiosios gimnazijos spaustuvėje.
NEKLAIDINKITE SKAITYTOJŲ Mikalojus Daukša nėra reformatas, jis yra katalikas. Jo „Katekizmas” (lot. „Catechismus“) buvo išspausdintas Vilniuje 1595 m. Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje iš tikrųjų buvo spausdinami reformatų leidiniai. Svarbiausias iš jų – „Knyga nobažnystės krikščioniškos” (1684 m.).