Minimos Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės kankinystės 70-osios metinės
2024 m. balandžio 15 d. buvo minimos Adelės Dirsytės 115-osios gimimo metinės./Vaizdo įrašo stop kadras
Šiemet sukanka 70 metų nuo Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės mirties. Ši ypatinga sukaktis minima įvairiais renginiais, kviečiančiais prisiminti ir įvertinti jos gyvenimą, tikėjimą ir kankinystę.
Didžiųjų Šiluvos atlaidų metu, rugsėjo 13 dieną, po 12 val. šv. Mišių buvo pristatytas naujai išleistas albumas „Adutė“. Leidinyje pateikiama Adelės Dirsytės biografija, nuotraukos, atspindinčios jos gyvenimą, bei niekur anksčiau neskelbti laiškai artimiesiems iš tremties.
Rugsėjo 27 dieną Rumšiškių Lietuvos etnografijos muziejaus Račkiškės koplyčioje bus aukojamos šv. Mišios, po kurių įvyks skulptoriaus Artūro Zienkos sukurto kryžiaus, skirto šiai datai paminėti, šventinimas.
Rugsėjo 28-ąją Adelė Dirsytė bus prisimenama Kauno arkikatedroje.
Minėjimo renginiai tęsis ir lapkritį. Lapkričio 21 dieną Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete vyks konferencija „Istorinė atmintis tautos gyvasčiai: moterys – vilties nešėjos ir liudytojos. Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės kankinystės 70-mečiui paminėti“. Jos metu bus atidaryta Adelės Dirsytės vardu pavadinta auditorija.
Šie renginiai – proga ne tik pagerbti Adelės Dirsytės atminimą, bet ir dar kartą įsižiūrėti į jos liudijimą apie tikėjimą, ištikimybę ir pasiaukojimą.
2000 metais Kauno arkivyskupijoje pradėta Adelės Dirsytės beatifikacijos byla, o 2023 metais, pabaigus šios bylos vyskupijos etapą, visa medžiaga tolimesniam nagrinėjimui perduota į Vatikaną, Šventųjų skelbimo dikasteriją.
Apie Adelę Dirsytę
Adelė Dirsytė 1909 m. balandžio 15 d. Promislavo vienkiemyje (Šėtos vlsč.). Adelės tėvai – Agota Ragaišytė ir Antanas Dirsė – buvę pamaldūs ir darbštūs ūkininkai. Tris vaikus iš šešių leido į mokslus. Jauniausia šeimoje Adelė lankė pradinę mokyklą Aukštuosiuose Kapliuose, vėliau Šėtos progimnaziją. 1924–1928 m. mokėsi Kėdainių gimnazijoje, čia įsitraukė į ateitininkų veiklą. Baigusi gimnaziją įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą.
Studijavo germanistiką. Kurį laiką dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijoje, buvo šios draugijos reikalų vedėja, lankydavo draugijos skyrius Lietuvoje su paskaitomis. Aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa, rašė straipsnius mergaičių ir moterų ugdymo temomis, bendradarbiavo žurnaluose „Moteris“, „Naujoji vaidilutė“, kūrė religinę poeziją.
1940 m. prasidėjus sovietų okupacijai persikelia į Vilnių ir dirba mokytoja mergaičių gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metais, 1942–1944 m. dirbo 2-ojoje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. Vokiečių okupacijos metais kartu su kun. Alfonsu Lipniūnu organizavo paramą vargstantiesiems, dirbo su moksleiviais ateitininkais ir akademiniu jaunimu. Tokią veiklą tęsė ir antrosios sovietų okupacijos metais. Nuo 1944 m. pradėjo dirbti buvusioje Kunigaikštienės Birutės gimnazijoje (sovietų pervadinta Salomėjos Nėries mokykla, dabar – “Vyčio” gimnazija).
1946 m. kovo 6 d., apkaltinta antisovietine veikla, buvo suimta, žiauriai tardyta saugumo rūsiuose. 1946 m. lapkričio 2 d. nuteista dešimčiai metų kalėti ir dar penkeriems metams tremties atimant teisę grįžti į Lietuvą. 1947 m. išgabenta į Čumą (Komijos Respublika) tiesti užpoliarinio geležinkelio, kur lagerio administracijos buvo verčiama dirbti sunkiausius darbus, alinta badu. 1949 m. išvežta 70 km už Taišeto (Irkutsko sritis) kirsti miško. 1950 m. pervežta į Magadaną, ypatingojo režimo Berlago lagerį, dirbo statybose. Adelė Dirsytė nuolat stiprino ir palaikė kitų kalinių dvasią, kitų merginų kalinių ji būdavo vadinama mokytoja. Mokė jas melstis, semtis iš maldos dvasinės stiprybės.
Sibiro tremtyje rašė maldas ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių, cemento maišų. Jos iniciatyva 1953 metų vasario 16 Sibire dienos šviesą išvydo tremtinių maldakknygė “Marija, gelbėki mus”. Ši knygelė pirmą kartą išleista 1959 m. „Immaculata“ spaustuvėje Putname, vėliau pasklido įvairiuose kraštuose, išleista 14-ka pasaulio kalbų (anglų, vokiečių, ispanų, olandų, prancūzų, kinų, lenkų ir kt.) penkiuose žemynuose, dešimtimis ir šimtais tūkstančių tiražais. Tai didžiausiu tiražu kada nors išleista lietuviška knyga.
Adelė Dirsytė už daromą dvasinę įtaką kitoms kalinėms buvo įvairiai alinama, kankinama.
Kaip rašo bylos postulatorius kun. Andrius Končius, po paskutinių metų ypač žiaurių tardymų Adelė Dirsytė grįžo suluošinta fiziškai ir psichologiškai – sumušta, išrautais dalimi plaukais, nekalbi ir atsiribojusi nuo aplinkos. Paguldyta ligoninėje, ji pamažu silpo, kol 1955 m. rugsėjo 26 dieną užgeso, likus vos porai mėnesių iki bausmės pabaigos, kuomet būtų buvusi paleista į laisvę.
Iki šiol nežinomos nei Adelės Dirsytės mirties aplinkybės, nei tiksli palaidojimo vieta. Pagal Adelės giminaičių užklausas ir Chabarovsko parapijiečių pastangas, pavyko rasti tik numanomą palaidojimo vietą Chabarovsko prieigose, kur buvo laidojami politiniai kaliniai.
