Be poetų pasaulis būtų nykesnis

Saulėtą gegužės savaitgalį Dotnuvos bendruomenės namuose skambėjo dainos, vidun pro langus veržėsi saulė, o raudono mūro salėje, tarsi pilies menėje, žmonės svajingai klausėsi Vilmos Sinickienės kurtų eilių.

Besiklausant šios jautrios moters, kurią svetingoji Dotnuvos bendruomenės namų šeimininkė Danguolė Špokienė pristatė kaip širdimi kalbančią autorę – drąsią, energingą, bet ir be galo kuklią, savęs iki šiol nelaikančią poete, nors ir išleidusią šešias poezijos knygas bei nuolat kuriančią nuostabaus grožio jautrias eiles, neapleido mintis – jei nebūtų poetų, kas praskaidrintų apniukusią dieną, pakeltų nuotaiką, kai liūdna? Jei niekas nekurtų eilių, kaip tada skambėtų dainos? Ir nejučia smelkėsi atsakymas – be poetų pasaulis būtų nepalyginamai tuštesnis ir nykesnis…

Išleido šešias poezijos knygas

„Kai žmogus žmogų apkabina, suartėja širdys. Jos tada viena kitą geriau supranta ir dovanoja viena kitai šilumą ir gerumą, – šiltu apkabinimu pasitikdama kiekvieną savo klausytoją sako Vilma ir pasakodama apie savo kūrybinio kelio pradžią prasitaria, kad dar prieš nepilną dešimtmetį rašė tik pati sau. – Daug eilėraščių sudeginta, sunaikinta, nes studijų laikais man buvo sakoma, jog čia nesąmonė, nieko gero. Taip nusodino, kad nieko nenorėjau“.

O šiandien ant stalo puikuojasi jau šešios V. Sinickienės poezijos knygos, kurias išleido UAB „Ridsales“ kūrybinė spaustuvė. Dabar savo eilėraščių Vilma neskaičiuoja, nebent, kai reikia leisti naują knygą. Į paskutiniąją sugulė šešiasdešimt, o į ankstesnes – septyniasdešimt, keturiasdešimt eilėraščių. Įvairiai.

Jautriais, švelniais žodžiais Vilma pirmiausia prabyla į savo artimiausius žmones, kurie visada šalia, visada kartu. Tai jiems, pasiilgtiems vaikams, mylimam vyrui Daliui, Mamytei svajingu upeliu sroveno posmai, krištolo lašeliais apšlakstantys ir mus. Kokie iškalbingi skambančių eilių pavadinimai: „Ten, kur tu“ – eilėraštis skirtas vyrui Daliui: „Tavo artumas mano baimes nugali, į tolį neša tartum vėjas rudenį lapus. Tu savo žvilgsny nuskandink mane ir tyra savo ašara mane nuprauski…“. Būtent padrąsinta vyro ji pradėjo publikuoti eilėraščius ir išleido savo pirmąją poezijos knygą.

„Motinų žemė“ – eilėraštis Mamai: „Kol žalios rūtos jų darželiuos želia, prie lango rymo dar balta galva“. Nevaržoma vaizduotė tarsi traukinys nuneša kartu su vėju tais laukais, tomis pievomis, kur vis per petį priverčia atsisukti ir pažiūrėti, ar dar matos tas langas, balta galvelė… Visai kaip juodai baltoje kine juostoje…

Rašo širdimi

Vilmos pačios mėgstamiausios eilės – „Žydinti Mamos širdis“: „Dėl tavęs, mano vaike, žemę keliais apeit ir mėnulį danguj nuraškyti aš galiu, nesvarbu, kad nereik. Mano vaike, visada su tavim esu, nes širdies dalelė pulsuoja, negaliu aš rusenti, visad degu ir globoti tavęs nenustoju“. Kas atlaikys, kai žodžiai lyg strėlės taikosi tiesiai į širdį? Ir pataiko, ir suvilgo akis, o gomury stringa oro gurkšnis. Kiek motiniškos meilės ir koks galingas užtaisas slypi šiose eilutėse. Tesaugo ir telydi visus vaikus tokia visagalė Mamos meilė.

„Rašau širdimi, o širdis sistemos nenori“, – sako autorė. Ji neskirsto savo kūrybos į temas, nespausdina knygų pagal kažkieno sugalvotas sistemas. Jos knygos neturi pavadinimų, priklauso serijai „Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenuplaus“.

Šios knygų serijos tikslas – supažindinti skaitytojus su autorės poezija. Visos šešios knygos spalvingos ir labai meniško dizaino. O pati autorė – žemiška, paprasta moteris, įsisukusi į savo kasdienių darbų ratą, tačiau visada randanti laiko rašymui: „…blynus mečiau, blynai palauks, dabar man reikia rašyti“. Ir, rodos, lengvai jai tai išeina, kepa eilėraščius kaip blynus toje pačioje keptuvėje…

Poetė tartum skrenda laiku

„Kaip aš matau savo metus? Tai – žydintys metai, – pati paklausia ir pati atsako poetė. Taip, jie tokie, nes ir eilėraštyje „Žydintys metai“ autorė skrenda laiku, pastebėdama kiekvieną beržą, žiogelį pievoje, lukštena save po lopinėlį ir vis atranda naujų lobių. – Mano metai virsta tūkstančiais širdžių. Tikiu, ten telpa tūkstančiai pulsuojančių širdelių, kurios kiekvieną rytą laukia ir sveikinasi prie klasės durų.

Dabartiniai mano metai – patys gražiausi, nes aš vis dar galiu atiduoti save tiems, kuriems manęs reikia, turiu minty savo mokinius, esamus, buvusius, tikiuosi, dar ir būsimus. Ir taip gera būti šalia jų ir žinoti, kad jie nelaiko manęs tiesiog mokytoja, o vyresniu draugu, su kuriuo galima ir pajuokauti, ir kartais pasakyti žodį kitą ne taip, bet priimti reikia žmogų tokį, koks jis yra. Savo vaikams klasėje kartais aš sakau – pasikalbėkim. Ir aš žinau, kad jiems to reikia. Ir po to gimsta tokie eilėraščiai, kaip „Pasikalbėkim“, kurie Gitanos ir Giedriaus Morkių lūpomis suskamba dar ir dainuojamosios poezijos akordais.“

Žmonės pripildo, kai aruodai išsenka

Kas suteikia pasitikėjimo savimi? Kas pripildo jėgų, kai aruodai išsenka? Tai žmonės, kurių Vilmos akiratyje yra apstu, tačiau tų tikrų – ne tiek jau daug.

Labai atsargiai rinkdama žodžius, Vilma pristato klausytojams savo komandą: tai – moterys kolegės, bendramintės arba tiesiog ilgametės sielos draugės: Asta Gritėnienė, Renata Šimanauskienė, Virginija Vilkiuvienė. Jos šios kūrėjos eiles skaito taip, lyg nuo to priklausytų kažkieno gyvybė. Taip pat jautriai jos eiles išdainuoja Gitana ir Giedrius Morkiai iš Šiaulių.

„Tai mano gerieji, nuostabieji, švelnieji, mane jaučiantys per tūkstantį kilometrų… Kalbantys širdžių kalba, apsikabinimais, jausmų gama“, – taip apie šiuos žmones, tapusius sielos draugais, kalba jautrioji Vilma. Pasak jos, tokie ryšiai užsimezga visam gyvenimui. Ir visa tai – kuriančių žmonių pasaulis, kurio kiti gal net ir nesupras…

Laisvės ir gamtos alkstanti siela

Kas Vilmą stebi socialiniuose tinkluose, mato jos keliamas nuotraukas, drąsiai gali teigti, kad jai nebaisus joks oras, negąsdina jokie kilometrai. Pasikinkiusi vėją, ir viena, ir kartu su Daliumi ji išnaršo olas, lipa, kopia, brenda… Kaip tik apie tai ji kalba savo eilėse „Laikas kartu“: „Pasidžiaukim balto jausmo laisve, išdidžiai nusklęskim į gelmes, kol mūs praeitis nutikus vaikšto, sielom susikibę sėdim mes“. Net keista, kaip toli, kaip dažnai ir kaip nepailstamai jie abu keliauja. Ar dar liko neaplankytų senųjų protėvių piliakalnių, neišbraidytų tyrų šaltinių? Ir kaip jie juos atranda?

O ir eilėraštis „Pasivaikščiojimas“ atskleidžia, kokie svarbūs yra tie pasivaikščiojimai: „Turbūt vaikštant kyla nuoširdžiausi pokalbiai, slapčiausios mintys atsiveria ir, kai išeinam pasivaikščiot, labai dažnai būnam patys sau, su savimi.“  Juk tai – Vilmos esmė: mokytis iš gamtos, kovoti su tornadais, ieškant savyje stiprybės jiems atsilaikyti. Jos sielai reikia tyro oro, laisvės aromato, kad, įkvėpus jo giliai giliai, iš karto sutvirtėtų. Visai kaip gyvenime, kada, įgavus naujų jėgų, ji vėl sugrįžta laiminga prisiglausti prie savo mylimų, jos laukiančių.   

Kuo ji būtų, jeigu ne mokytoja? Vilma kitų variantų net nesvarstė – tik mokytoja.

Ar mokytojas žino atsakymus į visus klausimus, ar jis turi viską žinoti? Tikrai ne, o jeigu taip sako, vadinasi, meluoja. Juk pažinimo knygą mes skaitome visą gyvenimą, todėl atsakymų ieškome kiekvieną dieną ir atrandame juos vis kitur.

Turi savo angelą sargą

Kai patyli, kai savyje pabūni, ateina visi atsakymai: kas ką nori pasakyti, ką matau, ko nematau? Kaip susigaudyti jausmuose, kada nežinia ramina ir kartu skandina? Bet aišku viena, kad Vilmai labai gera kartais pabūti pačiai su savimi. Tikrai nesijaučia nei palikta, nei vieniša, nes, anot jos, ji turi šį tą, kas ją iš tikrųjų saugo. Jos tekstuose labai dažnai yra minima viena dvasia, kurios realybėje nėra.

„Mano angelo šešėlis“, taip vadinasi eilėraštis, kuriuo, net ir neskaičius, šventai patikėčiau. Dažnai  gyvenime tiesiog jauti, kad kažkas kviečia eiti pirmyn, drąsina nesustoti, o kartais stabdo, verčia abejoti. Kas tai galėtų būti? Nežinia, bet tai, anot autorės, „Šiltu žvilgsniu mane kaskart paglosto. Suteikti bando man ramybės uostą. Nuo mano veido nuovargį nušluosto. Šešėlis mano angelo smalsus“. Vilma tvirtai tiki, kad turi savo angelą sargą. Ir tas tikėjimas suteikia jai jėgų. Visiems ji linki to jausmo, kai esi kažkieno saugomas.

Eilės keičiasi, keičiantis gyvenimui

Paskutiniame V. Snickienės poezijos rinkinyje eilės skamba kiek kitaip nei ankstesniuose. Jos pozityvesnės, šviesesnės ir jaukesnės. Kas pasikeitė?

„Gyvenimas keičiasi, situacija kita, motyvuoju pati save kažkiek.

Atsirinkau, į ką nekreipti dėmesio, kuo nereikia apsikrauti, ir pavasaris gal duoda savo, didelis namų aplinkos ir Mamos indėlis. Visa tai atsispindi kūryboje“, – įvykusį pokytį įvardija V. Sinickienė.

Ramiai, be jokios įtampos ji dalijasi savo pajautimais, kūrybinio proceso subtilumais: kad rašymas jai yra tarsi psichologinis testas, nusiraminimas, išsikrovimas, kai neranda sau vietos, kai nesupranta, kas su ja darosi. Viduje vyksta kažkas tokio, ko ji negali įvardinti žodžiais. Tada užsidaro ir rašo.

– Kaip paradoksalu, kad negali savijautos apibūdinti žodžiais, bet būtent žodžiai išreiškia tas emocijas popieriaus lape. Ar tenka braukyti kuriant eiles? – klausiu Vilmos.

– Man diktuoja, tereikia užrašyti. Labai retas atvejis, kad reikia pabraukyti. Jeigu pavartytum mano didelę knygą, sąsiuvinį, į kurį viskas gula, tai pamatytum, kad taisymų labai nedaug.

– Ko palinkėtum šį pavasarį mūsų moterims?

– Kad šypsotųsi siela, ne tik lūpos, o jei šypsosi lūpos, kad ir akys šypsotųsi. Ir kad širdis šypsotųsi. Kad mes rastume laiko sau, galėtume pačios žydėti, be to žydėjimo aplinkui.

Ar jauti, kaip kvepia vakarais, kai nurimsta vėjas? Kaip gaila, kad to kvepėjimo negalima įrašyti, negalima nufotografuoti ir žodžiais taip neaprašysi… Reikia sustoti ir pakvėpuoti. Pajusti tą akimirką… Trūksta tokių retų, nedažnų akimirkų gyvenime, čia ir dabar, kurios tiesiog sustiprina…