80 „Atžalyno“ metų: nuo mergaičių gimnazijos karo pabaigoje iki modernios švietimo įstaigos šiandien

1944-ieji. Antrasis pasaulinis karas eina į pabaigą. Atsitraukdami naciai be gailesčio sprogdina Kėdainius. Grįžta Raudonoji armija. Tokiu sudėtingu laiku mūsų mieste, tuometinėje Stalingrado gatvėje (dabartinėje Josvainių), įkuriama mergaičių gimnazija. Vėliau mokykla išgyveno įvairių virsmų, bet niekada nenutraukė didžiosios savo misijos ir ilgainiui tapo viena moderniausių rajono švietimo įstaigų – „Atžalyno“ gimnazija. Su savo bendruomene – ne tik šiandienos, tačiau ir buvusiais moksleiviais, pedagogais bei būriu svečių, atžalyniečiai atšventė dvi solidžias progas – mokyklos 80-metį ir gimnazijos 15-kos metų sukaktį.

Treti namai

„Atžalyno“ gimnazija savo istorijoje suskaičiuoja net keletą reikšmingų įvykių, tapusių svarbiais mokyklos gyvenimo atskaitos etapais.

Dar 1945-aisiais mergaičių gimnazija išleidžia pirmąją 43 merginų laidą, kurią mokė net 31 pedagogas. 1950 m. įstaiga pavadinama Kėdainių 2-ąja vidurine mokykla. Dabar čia įsikūrusi Švietimo pagalbos tarnyba.

1953 m. mokykla persikelia į pastatą prie miesto parko. 1974 m. – į dabartinius savo namus, anuomet – į naujo tipo mokyklą Tiesiojoje (dabartinėje Mindaugo) gatvėje. 1993 m. įstaiga pavadinama „Atžalyno“ vidurine mokykla, o 2010 m. kovo 1 dieną – vėl tampa gimnazija.

Kaip aukštojoje mokykloje

„Mokyklos 80-metį švenčiame jau visus mokslo metus, – besiruošdamas sutikti svečius sakė gimnazijos direktorius Gintaras Petrulis, pats šioje įstaigoje praleidęs tris profesinius dešimtmečius. – O per 15-ka metų, kai vėl tapome gimnazija, įvyko labai ryškių pasikeitimų. Kalbant apie ugdymo procesą, buvo sudarytos ekonominės klasės, kuriose buvo ugdomi gabūs vaikai. Šiuo metu turime KTU klases ir „Atžalyno“ gimnazistų akademijos klases. Tai vaikams vėlgi leidžia pasirinkti savo kryptį.

Labai sustiprėjo ir įstaigos materialinė bazė. 2010 metais, kai vyko gimnazijos akreditacija, buvo užbaigta pastato renovacija ir mes pradėjome gyventi šiltai. 2015 metais pradėjome sportuoti moderniame sporto aikštyne. Tuo metu tokio šiuolaikiško stadiono neturėjo nė viena rajono ugdymo įstaiga, – pasakoja gimnazijos direktorius. – O dabar ryškiausias projektas – „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, leidžianti sukurti sąlygas, kad vaikai dar gimnazijoje pasijustų kaip aukštojoje mokykloje. Turime pažangias laboratorijas, įvairias edukacines erdves. Modernios ugdymo erdvės padeda didinti vaikų motyvaciją gilintis į tiksliuosius bei gamtos mokslus.

Ruošiamės ir toliau stiprinti gamtos mokslų ugdymą bei inžinerinę kryptį.“

„Atžalyno“ gimnazija savo istorijoje suskaičiuoja net keletą reikšmingų įvykių, tapusių svarbiais mokyklos gyvenimo atskaitos etapais.

Aut. past.

Buvę mokiniai grįžta mokytojais

G. Petrulis prisimena laiką, kai „Atžalyno“ mokykloje buvo ugdomas dabar, atrodytų, neįtikėtinas jaunųjų kraštiečių skaičius.

„Tuo metu „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje turėjome 1 259 vaikus. Paskui, kai tapome ketverių metų gimnazija ir liko tik vyresnieji vaikai, mokinių, žinoma, sumažėjo: buvo 700, paskui 600, 500… Mažėjantį mokinių skaičių lėmė ir demografinė situacija, – pabrėžė gimnazijos direktorius. – Džiaugiuosi, kad tuo metu, kai tapę gimnazija netekome pradinių ir vidurinių klasių, kartu su savivaldybės pagalba, pradinių klasių mokytojus įdarbinome kitose mokyklose. Tai buvo labai svarbu.“

Deja, ilgainiui mažėjo ne tik mokinių, bet ir mokytojų gretos. G. Petrulis pasidalina niekada netikėjęs sulauksiantis tokio laikmečio, kurį pats pavadina mokytojų trūkumo metais.

„Niekada negalvojau, kad ateis laikas, kai trūks mokytojų. Šis stygius išryškėjęs jau apie penkerius metus, o paskutiniuosius netgi pavadinčiau mokytojų trūkumo metais ir tai jaučiama visoje Lietuvoje, – su nerimu kalba gimnazijos direktorius. – Daug gerų, patyrusių pedagogų, kurių ugdomi vaikai laimėdavo rajoninėse, respublikinėse olimpiadose, baigė savo profesinę veiklą ir išėjo į užtarnautą poilsį. Taigi teko ieškoti jiems pamainos.

Dabar po truputį pavyksta pritraukti naujų pedagogų – ir jaunų, ir vidutinio amžiaus. Turime buvusį mūsų gimnazijos mokinį, dabar studentą, kuris vieną mokytoją pavaduoja. Su dar vienu pedagogu taip pat tariamės – galbūt nuo rugsėjo jis irgi pradės dirbti. Labai džiaugiamės, kad buvę mokiniai grįžta į gimnaziją jau kaip mokytojai.“

Norėjo dirbti savo mokykloje

„Atžalyno“ gimnazijos matematikos vyr. mokytoja Dalia Baltrimavičienė kadaise buvo šios mokyklos mokinė, o baigusi universitetą pradėjo čia mokytojauti.

„Čia mokiausi aš, mano sesuo, brolis, vyras, vaikai, čia aš ir dirbu, – kone visus artimuosius, tapusius „Atžalyno“ mokyklos istorijos dalimi, išvardijusi šypsosi D. Baltrimavičienė. – Pasakysiu atvirai, nusprendusi tapti mokytoja, išties tikėjausi šioje mokykloje praleisti visą gyvenimą.

Atėjau čia į penktą klasę. Mokykla buvo nuostabi – visko pilna: vaikų daug, būrelių gausu. Šokau lietuvių liaudies šokius, o per darbų pamokas išmokau ir siūti, ir gaminti maistą.“

Pašnekovė prisimena, jog pirmieji metai iškart po universiteto mokykloje buvo nelengvi.

„Pradėjusi dirbti, po kurio laiko išėjau į dekretą, tada grįžau, vėl išėjau, o grįžus trečią kartą šis darbas labai patiko – sudėtinga nebebuvo ir tarp mokytojų jaučiausi geriau nei pirmą rugsėjį po universiteto, – šypsosi D. Baltrimavičienė. – Gimnazija ir šiandien – šilta, bendruomeniška, vaikai labai geri, tik jau per ramūs pasidarė, – juokiasi. – Ši karta kitokia – mažiau bendraujanti gyvai, labiau susitelkusi į ekranus.“

„Esu šios mokyklos istorijos dalis, bet nesitiki, kad jau tiek metų. Kai buvome mokiniai, laikai buvo kitokie, tad ir mes patys buvome kitokie – labai visko troškome: šokti, dainuoti, būti su draugais. Žinoma, tada ir sąlygos buvo kitokios – nebuvo interneto. Pastebiu, kad šios kartos vaikai gana vieniši, atsiriboję nuo aplinkos. Turime prisitaikyti prie besikeičiančios kartos.“

A. Aksomaitytė-Ščiukienė

Mokyklos šiltnamyje augino daržoves

Dar viena „Atžalyno“ mokyklos abiturientė, tapusi šios švietimo įstaigos pedagoge – Aušra Aksomaitytė-Ščiukienė, neformaliojo ugdymo mokytoja, menų mokytoja metodininkė ir klasės vadovė.

„1973 metais atėjau į pirmą klasę, kai 2-oji vidurinė mokykla veikė prie parko esančiame pastate. Ten buvo didelis sodas ir šiltnamis, kuriame auginome daržoves, o paskui per darbų pamokas jas konservuodavome, – prisiminė A. Aksomaitytė-Ščiukienė. – Po metų mokykla persikėlė į dabartinį pastatą. Čia ir baigiau tais laikais 11-ka klasių. Atestatą gavau iš direktoriaus Stasio Nekrašo rankų. Į darbą po penkerių metų mane priėmė direktorė Rasa Cicėnienė. Mokyklos 50-metį šventėme su direktoriumi Juliumi Lukoševičiumi, o dabar beveik 30 metų aš čia – su direktoriumi Gintaru Petruliu.“

Pasak ilgametės pedagogės, mokykla keitėsi ne tik pastatais ar išore, keitėsi vaikų ir mokytojų kartos.

„Esu šios mokyklos istorijos dalis, bet nesitiki, kad jau tiek metų, – nostalgiškai tarė A. Aksomaitytė-Ščiukienė. – Kai buvome mokiniai, laikai buvo kitokie, tad ir mes patys buvome kitokie – labai visko troškome: šokti, dainuoti, būti su draugais. Žinoma, tada ir sąlygos buvo kitokios – nebuvo interneto. Pastebiu, kad šios kartos vaikai gana vieniši, atsiriboję nuo aplinkos. Turime prisitaikyti prie besikeičiančios kartos.“

Mokytojai buvo pavyzdys

Gimnazijos anglų kalbos vyr. mokytoja ir klasės vadovė Inga Steponavičiūtė-Liubinienė – taip pat dar vienas sugrįžęs šios mokyklos paukštis. Tiesa, puikaus humoro jausmo nestokojanti pedagogė puse lūpų prasitaria, jog pradėti pedagogės kelią savo mokykloje buvo… „Baisus jausmas, – juokiasi ji ir tuoj pat paaiškina. – Buvau labai išdykusi mokinė. O kai atsisėdau į mokytojos kėdę, viena kolegė paklausė: „Na, kaipgi būti mokytoja?“ Atsakiau, jog sudėtinga…“

Pasiūlymas pradėti dirbti buvusioje mokykloje I. Liubinienei nukrito tiesiog iš dangaus, o tiksliau – pasivijo einančią gatve.

„Vidury Mindaugo gatvės mane pasivijo tuometinės pavaduotojos ir pasiūlė ateiti mokytojauti, nes jiems reikėjo pedagogo. Atėjau pas savo geografijos mokytoją ir direktorių Stasį Nekrašą. Jie labai apsidžiaugė, kad atėjau, priėmė mane, paspaudė ranką ir palinkėjo sėkmės“, – netikėtą profesinį startą prisiminė pašnekovė.

Pedagogė pasidalino ir savo pačios mokyklinių metų prisiminimais: „Mano mokykla man buvo geriausia visoje Lietuvoje ir apskritai visame pasaulyje! – skambiai taria pašnekovė. – Tada, žinoma, svarbiausia buvo mokytis. Turėjome nuostabių pedagogų. Jie buvo fantastiški, laikiau juos pavyzdžiu, kurių įkvėpta ir tapau mokytoja. Ja būti norėjau nuo mažens, o mokykloje sutikti pedagogai šio noro nesugadino – vadinasi, buvo puikūs. Įsivaizduokite, jei mokytojai per pamoką pasakojant apie poetą ar rašytoją net apsiverkdavome – kokio aukšto lygio tai buvo pedagogai. Manau, dabar tokių irgi yra.“

Rado draugus visam gyvenimui

I. Liubinienė džiaugiasi ne tik svarbiąsias gyvenimo vertybes mokiniams išmintingai ugdžiusiais pedagogais, bet ir bendraklasiais, su kuriais ryšiai nenutrūko iki pat šiandienos – jie tapo bičiuliais visam gyvenimui.

„Be abejo, susitinkame. Mes – kolektyvas nuo darželio laikų, tad turime daug smagių prisiminimų. Kartu esame ir šviesiais, ir tamsiais gyvenimo momentais: esame šalia, kai tenka laidoti tėvus, taip pat drauge džiaugiamės vieni kitų sėkmėmis. Gyvenimas mūsų neišblaškė.

To paties norėčiau palinkėti ir savo mokiniams. O mokyklai – daug gerų, žingeidžių mokinių, turinčių motyvaciją siekti žinių, besidžiaugiančių mokslu, mylinčių mokyklą, norinčių eiti į ją ir joje būti.“

„Mano mokykla man buvo geriausia visoje Lietuvoje ir apskritai visame pasaulyje! – skambiai taria pašnekovė. – Tada, žinoma, svarbiausia buvo mokytis. Turėjome nuostabių pedagogų. Jie buvo fantastiški, laikiau juos pavyzdžiu, kurių įkvėpta ir tapau mokytoja. Ja būti norėjau nuo mažens, o mokykloje sutikti pedagogai šio noro nesugadino – vadinasi, buvo puikūs.

I. Liubinienė

Tvirtas gyvenimo pamatas

Vienas iš tokių mokinių, kokių savo mokyklai linki pedagogė I. Liubinienė – šventinio renginio vedėju tapęs buvęs „Atžalyno“ gimnazijos mokinys Matas Petrokaitis, sociologas, šiuo metu besiruošiantis doktorantūros studijoms – siekiantis įgyti daktaro laipsnį ir dėstyti universitete.

„Gimnaziją baigiau prieš 8-erius metus. Čia ne tik mokiausi, bet ir augau kaip asmenybė. Galiu drąsiai sakyti, jog ši mokykla padėjo tvirtus pamatus mano tolesniam gyvenimui, – kalbėjo M. Petrokaitis. – Mokantis čia, visiškai susiformavo mano santykis su savimi, pasauliu, bendraamžiais. Mokykloje sutikti geriausi draugai tokie išliko iki šiol. Yra ir buvusių pedagogų, su kuriais jau tapome draugai. Štai renginį vedu su savo istorijos mokytoja. Nuvažiuoju pas ją į svečius, o mane išlydėdama ji dar prideda ir medaus, – šypsosi pašnekovas. – Prisiminimai apie mokyklą išlikę labai šilti, gražūs. Praėjus aštuoneriems metams aš vis dar esu čia, vis dar kuriu šios mokyklos istoriją, vedu renginius. Labai smagu čia grįžti. Šiai gimnazijai esu už daug ką dėkingas.“

Sveikino ir buvęs direktorius

Sulaukusią ypatingų sukakčių, „Atžalyno“ gimnaziją pasveikinti atvyko ir 1992–1995 metais šios mokyklos direktoriaus pareigas ėjęs, o vėliau – ir buvęs ilgametis rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Julius Lukoševičius.

„Šiai mokyklai atidaviau pačius pirmuosius savo profesinius metus, kai čia pradėjau dirbti kaip jaunas specialistas, – į prisiminimus leidosi ir J. Lukoševičius. –  Kai buvau direktoriumi, pirmasis mokyklinis autobusas, dar su ta ilga nosimi, – vaizdžiai pabrėžė svečias, – pirmiausia atsirado „Atžalyne“. Net kopijavimo aparatas, už kurį buvau nubaustas administracine tvarka, irgi pirmiausia atsirado šioje mokykloje.

Džiugu, jog „Atžalyno“ bendruomenė iki šiol išliko aktyvi ir inovatyvi. Į šventę žingsniavau didžiuodamasis, kad esu šios mokyklos istorijos dalis.“