Kai kūnas tampa muzika…

Šokis visuomet buvo menas. Ar tai būtų aistringas flamenko, ar svaiginantis valsas, ar grėsmingas hiphopas, šokio dėka tu gali atsksleisti save, savo nuotaiką, savo būseną, sieloje tvyrančias emocijas. Turbūt ne veltui legendinė Mata Hari yra pasakiusi, jog šokis – tai poema, o kiekvienas jo judesys – žodis.

Nuo pat vaiksytės šokio magijos pakerėta šokių studijos „Izzadora“ vadovė Jurgita LIEBIENĖ (41 m.) šiandien dėkoja Dievui už tai, kad jai buvo suteikta galimybė šokti, kurti, tobulėti ir šokio meno mokyti kitus.

Ir šoko, ir krepšinį žaidė

– Jurgita, ar atsimenate, kaip prasidėjo Jūsų kelionė į šokio pasaulį?

– Šokti aš mėgau nuo pat vaikystės. Dar tarybiniais laikais chemijos gamykloje vykdavo užsiėmimai mažiesiems šokėjams. Atsimenu, kai visi vaikai darželyje miegodavo, aš jau laukdavau senelio, kada jis ateis ir nuves mane į tuos užsiėmimus. Ten ir buvo mano pirmoji pažintis su šokiais.

Mokydamasi mokykloje pradėjau šokti pramoginius šokius. Tuomet poroje su manimi šoko ir mano brolis, tačiau kai treneriai mus  sustatė su kitais partneriais, jis pasakė: „Jei sesės nebereikia šokdinti, tuomet aš galiu atsisveikinti su šokiais“ (šypsosi prisiminusi). Tiesa, mokykloje buvau ne tik šokėja, bet ir sportininkė – lankiau ir krepšinį, ir lengvąją atletiką, ir gimnastiką. Veiklos buvo daug, spėdavau tik ilgas kasas persipinti ir, žiūrėk, vėl kažkur bėgu.

Kai mokiausi mokykloje, tikrai nemaniau, kad būsiu šokių trenerė, tačiau bepasibaigiant paskutiniesiems mokslo metams mokykloje, ėmiau galvoti, kad jei man patinka šokti, galbūt patiks ir su vaikais dirbti…

– Neapsirikote?

– Ne (šypteli). Studijų metais jau buvau pradėjusi dirbti tiek su suaugusiais, tiek su vaikais ir man patiko. Niekuomet neskaičiuodavau darbo valandų – ateidavau į salę ir jausdavau, kad esu savo rogėse. Jau 20 metų dirbu šokių trenere ir man vis dar įdomu, vis dar atrandu, ko norėčiau pamokyti. Tai ir pramoginiai-sportiniai šokiai, hiphopas, pilvo šokiai, Solo Latino, vakarėlių šokiai, šokiai jaunavedžiams.

Visada svajojo nusikirpti kasas

– Negaliu nepaklausti apie kasas. Rodos, kiekviena jauna moteris svajoja apie ilgus, sveikus plaukus, o štai Jūs norėjote juos nusikirpti. Kodėl?

– Tai visai linksma istorija… (santūriai nusijuokia). Nuo pat vaikystės turėjau ilgus ir sveikus plaukus, ir visos kirpėjos lyg susitarusios ragino juos auginti ir puoselėti, nesutikdavo jų kirpti. Sakė: „Galėsi tai padaryti, kai pasensi“. Nusikirpti kasas svajojau dar būdama visai jauna, nes visada maniau, jog jie man netinka. Tačiau nusikirpau tik ištekėjusi, kai jau auginau pirmąją savo dukrą. Žinote, padebesyse skraidžiau, kai ši svajonė išsipildė (taip svajingai pasakoja).

O visa istorija buvo tokia… Tuo metu gyvenau Kretingoje, jau dirbau, buvau ištekėjusi, auginau dukrą Raselę. Vasarą pas mane atvažiavo pusseserė. Pasiskundžiau jai, kad kirpėjos atsisako kirpti mano plaukus, o aš to taip noriu.  Ji man pasiūlė bent nudažyti juos. Nusipirkome šokolado spalvos dažus – mada buvo – dažom, dažom, o mano plaukai ilgi, ir neužteko dažų (juokiasi). Nuėjome į kirpyklą pasiteirauti, ką daryti, ir pataikėm pas kirpėją, kuri kaip tik savo klientes įkalbinėdavo kirptis plaukus trumpai. Ji pamatė, kad man labiau tiktų trumpi plaukai, tad ir nukirpo, ir nudažė.  O po dviejų savaičių aš vėl nuskubėjau pas tą pačią kirpėją ir sakiau: „Apkirpkit mane dar trumpiau!“. Nuo tada nešioju tik trumpus plaukus.

Ir trenerė, ir psichologė

– Dar kalbant telefonu, Jurgita, užsiminėte, jog esate labai užsiėmus. Šokių mokytojos dienotvarkė visuomet tokia įtempta? Kokia yra kiekviena Jūsų diena – monotoniška ar pilna naujovių?

– Rugsėjis – lyg mašinos užvedimas: turi surinkti grupes, visur sulakstyti, pareklamuoti, prisistatyti, pašokti, pamokas pravesti ir taip toliau… Paskui viskas nusistovi, tačiau tuomet laisvas laikas atitenka kūrybai, kompozicijoms, šou programoms. Toks jau tas darbas – kai pasineri, tai visa galva (šypsosi).

Galbūt ir kartojasi tas pats per tą patį, nes matai tuos pačius vaikus, dirbi su tomis pačiomis grupėmis, tačiau kiekviena diena praleista su vaikais būna vis kitokia. Tai tikrai nėra monotoniškas darbas.  Pačius mažiausius stengiuosi užkrėsti judėjimo pagal muziką džiaugsmu. Noriu parodyti, kad jie visi gali šokti savo džiaugsmui. Giriu juos, stengiuosi stiprinti jų pasitikėjimą savimi, nes tenka susidurti su suaugusiais, kurie vaikystėje buvo nuvertinti ir užaugo manydami, kad nesugeba šokti.

– Dirbti su suaugusiais turbūt yra kur kas lengviau?

– Nes tai brandūs žmonės ir gali su jais protingai kalbėtis, bet jie taip pat turi nuotaikas. Aš stengiuosi pažinti žmogų ir visada į jį žiūriu su pagarba, nesvarbu, jis didelis ar mažas.

Man labai patinka dirbti su moterimis pilvo šokių treniruotėse. Džiugu stebėti, kaip skubančios, lekiančios, darbais užsivertusios moterys treniruočių metu vėl atranda save kaip MOTERĮ. Jų akys pradeda žibėti, veidus nušviečia žavinga šypsena – jos fantastiškos!

– Kaip manote, šokti gali visi? Ar vis dėl to reikia turėti bent kruopelytę talento?

– Šokti gali išmokti kiekvienas, tačiau atskleisti ir parodyti save, „užkabinti“ žiūrovą – tai jau gamtos dovana. Bėda ir tame, jog dabar sunku surasi tokių darbščių vaikų, kokie būdavo anksčiau. Dažnai jei vaikas talentingas, tai šalia jo keliauja ir tinginystė. O tas, kuris mažiau gabus, bet nori pasiekti daugiau, atlieka viską stropiau. Tam, kad pasiektume puikių rezultatų, turime dirbti trise – treneris, vaikas ir jo tėvai. Tėvai turi motyvuoti vaikus siekti aukštumų, stengtis, kad nepraleistų treniruočių.

– Kokių savybių turi turėti geras šokėjas?

– Jis turi būti darbštus, pasitikintis savimi, geros koordinacijos ir motyvuotas. Profesionalumas – tai nuolatinis darbas, atkaklumas, veržlumas, noras. Tačiau labai svarbu „nenumušti“ šokėjui ūpo ir nukreipti jį tinkama linkme, nes kartais iš to didelio noro, jis gali ir „perdegti“. Juk kartais po didelio džiaugsmo gali ateiti ir nusivylimas. Todėl labai svarbu vaikus paruošti psichologiškai ir prieš kiekvienas varžybas ar koncertus reikia nuteikti juos, padrąsinti, pagirti, kad jie žibėtų, kad jaustųsi drąsiai ir užtikrintai. Kai vaikas savimi patiki, jis scenoje kitaip jaučiasi, kitaip spindi, kitaip juda.

Padėjo auklėtinių tėvai

– Jurgita, esate žinoma šokių trenerė, pati savo jėgomis įkūrėte šokių studiją „Izzadora“. Ar sunku būti žinomiems?

– Nesijaučiu aš labai žinoma. Išgarsėjimas priklauso nuo to, kiek žmonės papasakos vieni kitiems apie tavo nuveiktus gerus darbus. Nors sukūriau ir parodžiau daug koncertinių kompozicijų, o žiūrovai salėje plojo ir džiaugėsi pasirodymais, vis vien pačiai tenka kabinti reklaminius skelbimus, dalinti lankstinukus. Tačiau dabar suprantu, kad kam reikia, tas mus randa; kas nori, tas apie mus ir žino.

– Panašu, kad šiandien Jums puikiai sekasi, organizuojate ir konkursus.

– Džiaugiuosi, kad turiu pakankamai darbo. Žinote, kai dar nerengiau konkursų, auklėtinių tėveliai vis mane ragino, kad pabandyčiau. Aš atsakiau, kad organizuosiu, jei jie ateis man į pagalbą, nes viena aš nepajėgsiu. Jie vienareikšmiškai sutiko, todėl ir pradėjau organizuoti „Izzadoros“ konkursus.

Dukros seka mamos pėdomis

– Tiesiog negaliu nepaklausti ir apie Jūsų dukras. Teko pačiai stebėti, kaip vyresnioji grakščiai lyg tikra profesionalė atlieka šokio judesius. Tai mamos įtaka ar natūralus polinkis į šokio meną?

– Ji – meno vaikas. Jos tėtis – teatro režisierius, aš – choreografė. Būdama maža ji darželio nelankė,  todėl visada ir visur būdavo su manimi. Vesdavausi ją į treniruotes, ten jau būdama dviejų metukų ji pradėjo šokti. Nors dažniausiai Raselė sėdėdavo ant kėdutės, valgydavo obuoliuką ir stebėdavo, kaip mes dirbame, ir tik kartas nuo karto įsijungdavo į kolektyvą puikiai atkartodama visus judesius. Ir štai vieno koncerto metu ėmė ir išbėgo į sceną. Kuo puikiausiai su visais vaikais šoko. Paskui vienu metu pasimetė, nes vaikai nepadavė jai rankos kaip per treniruotę ir ji paliko sceną. O salė ėmė ūžti: „Grąžinkite pupą! Kur pupa? Grąžinkite pupą į sceną!“

Ji visuomet buvo labai imli, tad ir treniruotėse ji puikiai atkartodavo judesių seką, o man kaip mamai buvo labai smagu tai matyti. Eidavo ji ir į tėvelio teatro užsiėmimus su suaugusiais, tad turi ir aktorinių sugebėjimų. Puiki artistė nuo pat mažens. Ji ir dainuoti labai mėgo. Visuomet sakydavau, kad ne šokėja ji bus, o dainininkė (šypteli). Šiandien be galo džiaugiuosi ja ir jos pasiekimais.

– Mažoji taip pat jau sukasi ant parketo?

– Ji taip pat labai mėgsta šokti, vos išgirdusi muziką iškart bando atlikti įvairius judesius. Patinka ir dainuoti, turi ir aktorinių sugebėjimų. Gyvenimas parodys, kuo ji bus užaugusi.

To paties tikslo link

– Sakoma, kad šokis – tai kūno kalba. O ką Jums simbolizuoja šokis?

– Šokis – tai laisvė. Visuomenėje tu gali būti santūrus, ramus ir pasitempęs, tačiau šokyje tu gali save išreikšti su aistra, su neapykanta, su visais jausmais tvyrančiais tavyje. Šokis – geros energijos užtaisas. Šokis man netgi kaip vaistas nuo galvos skausmo.

– Esate žavi, energinga, kūrybinga, talentinga, vienoje vietoje nestovinti moteris. Kokių ateities planų dar turite?

– Esu dėkinga savo vadovams, kurie išmokė mane pajausti šokį, pajausti, ką reiškia šokti ritme, muzikoje. Tai jau aukštas lygis, kai jauti, jog tavo kūnas tampa muzika. Todėl ir mano svajonė yra išmokyti kuo daugiau žmonių pajausti muziką, jos galią. Kita mano svajonė – suburti šokančias šeimas. Darau ir nuolaidas, kad tik kuo daugiau šeimų šoktų. Juk taip žavinga, kai švenčių metu šeimos susirenka ne tik švęsti, bet ir kokį pasirodymą atlikti! Argi ne gražu, kai, pavyzdžiui, šoka tėtis ir dukra?

– Akivaizdu, jog šokis Jums ne tik darbas, bet ir didelė aistra.

– Dėkoju Dievui už tai, kad turiu sveikatos daryti tai, ką myliu. Myliu savo darbą ir esu laiminga, kad darbe jaučiuosi kaip ne darbe. Dėkoju Dievui ir už tai, kad atsiunčia labai gerų žmonių, su kuriais man gera bendrauti, su kuriais jaučiu dvasinį ryšį. Tačiau, manau, kad visada tokių žmonių gali būti ir daugiau (šypsodamasi užbaigia pokalbį).