PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

Justina Šalkauskaitė.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Jos raktas į sėkmę – atviras bendravimas

Judita GAIŽIUVIENĖ - 13:35 Sausio 30d. 2019

Sakoma, jog žmogaus prigimtis gali atsiskleisti tik tuomet, kai tam yra palankios sąlygos, kurios atliepia žmogaus poreikius ir kurioje jis gali jaustis dvasiškai laisvu. Nuo tada, kai Kėdainių profesinio rengimo centro duris pravėrė jauna, žavi, naujoms patirtims atvira ir iššūkiams pasiruošusi socialinė pedagogė Justina ŠALKAUSKAITĖ, prabėgo jau dvylika metų. Šie metai profesinėje srityje jai buvo pilni iššūkių, naujų pažinčių, netikėtų atradimų bei savęs realizacijos.

Vienas žymiausių britų politikas Vinstonas Čerčilis sakė: „Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti“. Jo žodžiais pokalbį pradeda ir pašnekovė Justina, kuri įsitikinusi, jog šiuose žodžiuose slypi ir dalis jos profesinės sėkmės.

Daryti gera ir dalintis su kitais geru – tai žodžiai, kuriuos reikėtų dažniau prisiminti. Padėti vienas kitam – mūsų pareiga. Juk nuo mūsų pačių priklauso, kaip gyvensime ir kokį pasaulį sukursime.  J. Šalkauskaitė

– Justina, norint būti geru pedagogu reikia ne tik gražių norų, bet ir turėti pašaukimą. Kada supratote, jog jūsų pašaukimas – darbas su vaikais ir jaunimu?

– Vaikystėje nieko apie socialinio pedagogo darbą neišmaniau. Tiesą sakant, net nepamenu, ar toks mokykloje išvis buvo (šypsosi). Tik kiek vėliau, kai jau buvau vyresnėse klasėse, prisimenu, kad mokytojai mokiniams, kurie netinkamai elgdavosi pamokose, duodavo drausmės pažymas ir sakydavo, kad turės eiti pas socialinę pedagogę. Toks buvo mano pirmas suvokimas apie socialinio pedagogo darbą.

Na, o noras dirbti mokykloje, matyt, išryškėjo dar ankstyvoje vaikystėje, nes labai dažnai su seserimi ir draugėmis žaisdavome mokyklą. Tiesa, visada labiau save įsivaizduodavau kaip pradinių klasių mokytoją. Beje, šias vaikystės svajones visuomet prisimenu su šypsena, nes pats svarbiausias klausimas tuo metu svajojant apie mokytojo profesiją buvo – o ką reikės pasakyti tėveliams per susirinkimus (juokiasi)?

Kuomet atėjo laikas rimtai svarstyti apie ateities planus, suvokiau, jog negaliu įsivaizduoti savęs užsidariusios mažame kabinetuke be žmonių. Tuo metu Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centras ėmė ruošti socialinius pedagogus – ši profesija mane sudomino. Be to galvojau, jog čia pat namai, tad nereikės važiuoti į jokį didmiestį. Įstojau. Baigusi studijas čia netrukus įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą. Baigusi išlyginamąsias studijas čia, padariau dvejų metų pertrauką, kol subrendau magistro studijoms Vytauto Didžiojo universitete, kuriame baigiau švietimo vadybą.

Kėdainių profesinio rengimo centro socialinė pedagogė Justina Šalkauskaitė sako, jog sėkmingą bendravimą lemia nuoširdumo, atvirumo vertinimas, taip pat net mažiausios mokinio pastangos matymas bei smulkmenų pastebėjimas. „Gal pagarba, gebėjimas juos išgirsti, pagalba tarpininkaujant bei sprendžiant iškilusias problemas su mokytojais ir yra vienas iš raktų į sėkmingą bendravimą?“ – svarsto J. Šalkauskaitė. A. Barzdžiaus nuotr. – Socialine pedagoge pradėjote dirbti vos baigusi studijas. Ar atsimenate pirmąsias dienas mokykloje?

– Pravėrusi Profesinio rengimo centro duris praktinių žinių, galima sakyti, išvis neturėjau. Džiaugiuosi, kad galėjau mokytis ir įgyti žinių iš patyrusių kolegų. Vėliau, paskatinta projektų vadovės, išvykau į pirmuosius kursus jaunimo darbuotojams. Galima sakyti, kad tai buvo tarsi lūžis, kai įgijusi žinių praktiniams užsiėmimams labai išplėčiau savo veiklą. Įsitraukiau į projektinę veiklą, įvairius renginius, įdomesnes jų formas ir darbo metodus. Taip pat pradėjau vykdyti veiklą bendruomenei, organizuoti vaikų vasaros poilsio ir užimtumo stovyklas. Manau, kad per tuos metus labai pasikeitė požiūris į socialinį pedagogą – jis nebėra tik baudėjas, kai pas jį lankosi mokiniai tik keliantys elgesio problemas, bet labiau darbuotojas, kuris siekia tų problemų išvengti.

– O kaip pasikeitė mokiniai?

– Mokiniai tapo laisvesni, atviresni pokyčiams, aktyviau reiškia savo nuomonę net ir apie tai, kas jiems nepatinka. Jiems reikia kitokio mokytojo – kuriančio autoriteto, žmogaus, kuris savo žiniomis bei patirtimi yra ne priekyje, o šalia mokinio, kartu dalyvaujantis veikloje. Šiuolaikinėje mokykloje nebegali būti tik moralizuojantis ir vertinantis pedagogas. Mokymosi procesas turi būti su emocijomis. Svarbu tai, kas mokinį sujaudina, sužadina emocijas – tuomet mokymo ir mokymosi procesas yra nenuobodus ir motyvuojantis, skatinantis kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.

– Per šiuos dvylika metų stipriai pasikeitė ir pati mokykla.

– Dažnai aplinkiniai sužinoję, kokio tipo ugdymo įstaigoje dirbu, pirma jų replika būna, jog turbūt man labai sunku, ir nustemba, kai papurtau galvą ir paneigiu jų atsakymą. Aš darau tai, kas daro mane laiminga, ir būnu su tais, kurie padeda man nusišypsoti.

Čia mokiniai kaip ir bet kurioje kitoje mokykloje yra smalsūs, aktyvūs, nori daug išbandyti, drąsiai reiškia savo nuomonę, renkasi patys ir pasirinkdami nejaučia baimės. Jei suaugęs žmogus jiems daro spaudimą, jaunuoliai pyksta ir reiškia nepasitenkinimą, taip gindami savo poziciją. Yra dalis mokinių, kuriems reikia padrąsinimo, bet kai jie peržengia savo nustatytą ribą, tuomet nustebina savo gebėjimais, o mes džiaugiamės jų laimėjimais. Ne visi mokiniai pasižymi gerais bendrųjų dalykų gebėjimais, bet savo puikius įgūdžius demonstruoja profesinėje srityje, neformalioje veikloje. Kai paprašome jų pagalbos prisidedant prie organizuojamų renginių, jie niekada neatsisako, yra paslaugūs, draugiški. Džiaugiuosi savo mokiniais, jų laimėjimais, daroma pažanga, net ir pačia mažiausia.

O atsakant į jūsų klausimą – taip, pastaruoju metu mokykla smarkiai atsinaujino, o tai įpareigoja pasitempti visą bendruomenę.

– Koks yra jūsų kaip socialinės pedagogės vaidmuo mokykloje?

– Socialinio pedagogo veiklos spektras labai platus: mokinių socialinė gerovė, saugumo užtikrinimas, integracija ir adaptacija mokyklos bendruomenėje. Įvertiname ir padedame spręsti problemas, susijusias su įvairiais mokiniams kylančiais sunkumais, koreguojame ir ugdome jų socialinius įgūdžius bei gebėjimus, vykdome prevenciją. Dirbame ne tik su mokiniais teikiant individualias konsultacijas, vedant grupinius užsiėmimus, bet ir tarptautiniuose projektuose. Prieš trejus metus įkūriau Atvirąją jaunimo erdvę, todėl pasibaigus pamokoms dirbu kaip jaunimo darbuotoja ir skatinu jaunimo savanorystę. Su kolegomis organizuojame įvairius renginius.

Kiekviena mokytojų karta vis iš naujo ieško atsakymų į tuos pačius klausimus: kaip sutarti su vaikais, kaip brėžti ribą tarp pageidaujamo ir nepageidaujamo elgesio, kaip sudominti, kokius ugdymo metodus parinkti.  J. Šalkauskaitė

– Sunku nustebinti ir sudominti šiuolaikinį jaunimą?

– Vinstonas Čerčilis sakė, jog tam, kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu, o kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti. Taip ir darbe su jaunimu – savo pavyzdžiu gali užkrėsti dalyvavimu kartu veikloje. Tereikia paieškoti netradicinių, įdomesnių ugdymo formų. Man gal paprasčiau, nes ugdymas vyksta neformalioje aplinkoje, renginių, projektų metu. Stebiu mokinius, stengiuosi pažinti jų stipriąsias puses, tuomet pasiūlau įsitraukti į kokią nors veiklą. Ir kartais jie patys nustemba, kad juos pastebėjo ir pakvietė, o kai jiems pavyksta, patys tuo labai džiaugiasi.

A. Barzdžiaus nuotr. – Deja, tačiau kiekvienoje profesinėje veikloje egzistuoja ne tik tiesa, gėris ir grožis. Su kokiais sunkumais darbe tenka susidurti jums?

– Mano mokiniai yra paaugliai, jaunuoliai, o tuo laikotarpiu jų gyvenime vyksta labai dideli pokyčiai. Jie siekia autonomijos, sprendžia fizinio patrauklumo ir įsiliejimo į draugų ratą problemas. Dėl paauglių priešpriešos su visu jį supančiu pasauliu, kartais jiems sunku rasti atsakymus į šiuo gyvenimo momentu kankinančius klausimus, jie jaučiasi nesuprasti, dažnai valdo emocijos, todėl kyla nesutarimų su bendraamžiais, mokytojais. Dažnai aplinkiniai tikisi greito rezultato, kad užteks vieno pokalbio ir paaugliai pasikeis. Deja, tai gerokai ilgiau trunkantis procesas, kurio metu reikia supratingumo, tolerancijos, leisti parodyti jausmus.

Susiduriame ir su mokymosi motyvacijos problema. Materialinė padėtis šeimose vis dar yra problema, pasitaiko atvejų, kai mokinys sako turintis nutraukti mokymąsi, nes reikia dirbti.

Sprendžiant jaunuolių problemas visada stengiamės įtraukti tėvus, gaila, bet ne visada tai pavyksta, kartais jie stengiasi atsiriboti, teigdami, kad jų vaikas suaugęs ir pats gali nuspręsti, ką ir kaip daryti.

Tačiau visa tai, su kuo susiduriama mokymosi procese, yra ne problemos, o iššūkiai, kuriuos reikia įveikti.

– Jaunimo problemos metams bėgant keičiasi ar išlieka panašios?

– Mokinių elgesio problemos yra neišvengiamos pedagogo profesijoje. Kiekviena mokytojų karta vis iš naujo ieško atsakymų į tuos pačius klausimus: kaip sutarti su vaikais, kaip brėžti ribą tarp pageidaujamo ir nepageidaujamo elgesio, kaip sudominti, kokius ugdymo metodus parinkti? Pastaruoju metu daug problemų iškyla dėl technologijų naudojimo pamokose ne pagal paskirtį, ypač mobiliųjų telefonų. Mokiniams įdomiau, ką draugas parašė nei tai, ką kuo metu dėsto mokytojas. Taip pat nemažai problemų kyla dėl elgesio, emocijų nevaldymo. Kartais mokiniai ateina suirzę, pikti, emocingi, neturi su kuo pasikalbėti, bijo būti nuoširdūs, slepiasi po kaukėmis, kyla konfliktų su mokytojais. Ką galėtų padaryti mokytojas? Stengtis pažinti mokinius, juos išgirsti.

– Tam tikra prasme, Justina, atliekate ir globėjos vaidmenį.

– Žinote, kartais aplinkiniams tereikia, kad juos išklausytų, parodytų dėmesį. Manau, socialiniam pedagogui tai nėra sunku. Jaunimas žino, kad visada gali čia ateiti, išgerti arbatos, o prie arbatos puodelio bendrauti jiems visada paprasčiau, tuomet jie jaučiasi laisviau, žiūri kaip į draugą, patarėją.

A. Barzdžiaus nuotr. – Nesunku suprasti, jog su jaunimu jūs sutariate puikiai. Turite slaptą gerojo ugdymo receptą?

(šypsosi) Niekada nerasime to vienintelio recepto ar patarimo, kuris tiktų kiekvienam atvejui. Visi yra tokie skirtingi, kad ir priėjimas prie kiekvieno mokinio yra skirtingas. Kartais tereikia į situaciją pažvelgti vaiko, mokinio akimis, kad geriau jį suprastum. Vertinti nuoširdumą, atvirumą, matyti nors ir menką, bet pažangą, pastebėti smulkmenas. Gal pagarba, gebėjimas juos išgirsti, pagalba tarpininkaujant bei sprendžiant iškilusias problemas su mokytojais ir yra vienas iš raktų į sėkmingą bendravimą?

– Kas jus iki šiol motyvavo eiti pirmyn, ieškant rakto į sėkmingą bendravimą su jaunimu?

– Spindinčios mokinių akys ir šypsenos, kai po veiklos, kuri jiems labai patiko, klausia kada vėl bus kas nors panašaus (šypsosi), kai jaunuoliai įsitraukia į veiklą ir dar atsiveda savo draugus, tarsi sniego gniūžtės principu. Taip pat kolegos, su kuriais dirbame komandoje, palaikome vieni kitų idėjas ir siekiame bendro rezultato. Ir, žinoma... projektinė veikla. Tai – galimybė susipažinti su naujais žmonėmis, pasidalinti patirtimi, įgyti naujų žinių, patobulinti profesines kompetencijas.

– Justina, jūs jau turite super galią – esate pedagogė. Tačiau jei turėtumėte galią pakeisti pasaulį, ką darytumėte?

– Daryti gera ir dalintis su kitais geru – tai žodžiai, kuriuos reikėtų dažniau prisiminti. Padėti vienas kitam – mūsų pareiga. Juk nuo mūsų pačių priklauso, kaip gyvensime ir kokį pasaulį sukursime. Jei esame nepatenkinti dabartiniu pasauliu, keiskime jį, darydami gera. Jei esame nepatenkinti šalia esančiais žmonėmis, keiskime juos, darydami gera. Ir nesakykite, kad vienas lauke – ne karys... Nes paprasti maži dalykai mus supantį pasaulį daro truputėlį truputėlį geresnį.

Kodėl verta daryti gera? Nes kai gera sėji, gera ir pjauni (nusišypso).

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Gydytojas A. Hofmanas: „Renkuosi ne bėgti iš Lietuvos, o veikti!“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
10:12 Balandžio 15d. 2019
img

Už namų sienų – margas pasaulis

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
12:14 Balandžio 08d. 2019
img

Provincijos kūrėjai be didmiesčių uždustų

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:00 Kovo 26d. 2019
img

Laikas, skirtas kūrybai – laikas sau. Tai ne darbas!

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:33 Vasario 20d. 2019
img

Širdis pavergusi meilė iš Amerikos parvedė į Kėdainius

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:51 Vasario 16d. 2019
img

Kai varomoji jėga – optimizmas, iššūkiai ir azartas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
09:41 Vasario 11d. 2019
img

Garbanė teisininkė įsimylėjusi Kėdainius

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:37 Sausio 10d. 2019
img

„Sukūręs“ jau šimtą šeimų...

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:04 Sausio 08d. 2019
img

Pažindamas pasaulį, leidiesi į pažintį su pačiu savimi

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
11:09 Gruodžio 18d. 2018
img

Svajingoje Paberžėje – svajonių ir santuoka

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
18:06 Gruodžio 13d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!