PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

Valentinas Abarius   / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Jis, jo gitara ir debiutinis albumas

Justina ŠVEIKYTĖ - 13:46 Balandžio 30d. 2019

„Man tai – ypatinga akimirka, kurios laukiau ir kurios link artėjau nuo tos dienos, kuomet sukūriau pirmąją savo dainą. Per metus mano dainos keitėsi, įgavo vis kitokį skambesį ir formą. Keliavau nuo solo iki dueto su saksofonininku Mantu Dirda, nuo akustinės gitaros iki roko grupės... Pradėjęs kurti, žinojau – ateis laikas, kai visa, kas jau sukaupta, reikės įprasminti ir... pradėti kitą etapą. O albumas – puikus būdas tam“, – šypteli dainuojamosios poezijos atlikėjas akademiškis Valentinas ABARIUS (20), prieš porą savaičių Kėdainių kultūros centre pristatęs debiutinį savo albumą „Aš tik noriu“.

Gitara brazdinti pradėjęs pradinėse klasėse, rimtai į dainų kūrimą kibęs prieš ketverius metus, svarbiausio kol kas muzikinio pasiekimo karjeroje proga Kūrybos ir pramogų industrijos specialybės Socialinių mokslų kolegijoje Vilniuje studentas kartu dalintis muzika pakvietė būtent  kėdainiečius. Ir pristatė savo „kūdikį“ Kėdainiuose – mieste, kuriame įvyko daugybė atlikėjo kūrybinių ieškojimų, džiaugsmų ir nuopuolių, ir šalia visad buvo palaikantys artimiausi žmonės.

Tu esi mano, tik tik mano.

Šaukiu vakaro migloj, ir vėjas nuneša mano balsą našlaitį....

Medžiotoja mano akių gelmių tavo, tai – mainystė...

Temdo kaip vandeniu begalinius mano žvilgsnius.  Aut. past.

Aštuoniose dainose – ketveri metai atradimų

– Valentinai, pirmasis klausimas, kurį sufleruoja pats debiutinio albumo pavadinimas: tai ko gi nori? Ar sudėtinga „pakrikštyti“ savo albumą, rasti tinkamą pavadinimą, kuris apibendrintų jame esančius kūrinius?

– Man šis procesas buvo sudėtingas, apie pavadinimą galvojau išties ilgai. Dažnai atlikėjai albumui tiesiog duoda pagrindinės jame esančios dainos pavadinimą. Aš to daryti nenorėjau, bet taip jau sutapo, jog mano albume „Aš tik noriu“ yra ir daina tokiu pačiu pavadinimu (šypteli). Mano atveju albumo pavadinimas su daina išskirtinai susijęs nėra.

O ko aš noriu? Daug ko! Labai norėjau ir ilgai svajojau išleisti albumą. Noriu nesustoti, eiti toliau, judėti į priekį, stengtis, daryti, kurti (šypteli).

Man labai brangi pirmučiausia albumo daina, pagal Justino Marcinkevičiaus eiles mano parašyta „Autoanalizė“. Apie savęs atradimą, pažinimą. Kartu su ja ir atsiradau, matyt, koks ir turėjau atsirasti (šypteli).

Dainuojamoji poezija akademiškiui Valentinui Abariui – ir aistra, ir savęs išraiškos būdas, ir dalykas, apie kurį sukasi dideli ateities planai. „Ji – nepaprasta. Ji gali prajuokinti, gali pravirkdyti – vieną ir tą patį kūrinį du klausytojai gali suprasti visiškai skirtingai. Net jeigu abu tuo pat metu klausosi ir ne su užkimštomis ausimis“, – šypteli jaunasis bardas iš Akademijos miestelio. A. Barzdžiaus nuotr.– Debiutiniame tavo albume – aštuonios dainos. Simbolinis skaičius, o, galbūt, kaip jaunas atlikėjas, daugiau ir neturėjai ką sudėti?

– Šiais laikais diskai leidžiami kaip tik pageidauji – su penkiomis, septyniomis dainomis... Manajame – aštuonios: šiuo metu jų jau turiu daugiau, bet prieš pusmetį, kuomet prasidėjo disko leidimas, jos buvo pagrindinės (šypteli). Būčiau turėjęs dvylika paruoštų – dvylika būčiau ir sudėjęs. Ar net dvidešimt (juokiasi). Kita vertus, dabar manau, jog aštuonios – optimaliausias variantas.

– Gyvename technologijų amžiuje. Skirtingose šalyse kuriama muzika prieinama interneto platformose. Vis dėlto norėjosi savo ketverių metų kūrybą, istoriją, išgyvenimus sudėti į vieną vietą? Tarsi rašytojui – išleisti knygą: sudėjo mintis, paleido į pasaulį ir rašo kitą?

– Aišku, madoje – atgimstantis vinilas, bet vis dar yra nemažai perkančių ir klausančių diskus (šypteli). Dainuojamosios poezijos atlikėjai sėkmingai leidžia ir išparduoda dideliais tiražais. Galbūt degalinėse tokių diskų klausytojai ir nenupirks, bet po koncerto, kuomet jie vis  dar toje būsenoje, kurioje tos muzikos „paskanauti“ norisi dar šiek tiek – mielai nupirks.

Man ir pačiam malonu įsigyti atlikėjo darbo vaisių, paremti jį. Jeigu perki iš jo diską, didėja tikimybė, jog ateityje jis išleisiąs kitą (šypteli).

300 širdies gabalėlių

– Albumo „Aš tik noriu“ leidimo išlaidas padengė geros muzikos ekspertai bardai.lt. Nemažas įvertinimas tau, kaip pradedančiajam dainuojamosios poezijos kūrėjui?

– Kūryba ir muzika yra išraiškos forma, be kurios nebegaliu gyventi. Per ją aš labai daug pasakau. O juolab kad yra žmonių, kurie regi manyje perspektyvą, skatina, kaip ir bardai.lt, pasiūlę apmokėti mano albumo leidimo išlaidas. Tai padeda tau suprasti, jog judi gera linkme.

Pradžioje tikslas buvo išleisti albumą pačiam. Neprašiau pagalbos, bet atsirado vienas, kitas žmogus, kuris norėjo pagelbėti... Ir tada albumo leidimą finansuoti pasisiūlė bardai.lt.

Kadangi man tai – pirmasis kartas, kaip ir mano draugams, kurių studijoje Zarasuose dariau įrašus, proceso metu atsirado vis daugiau išlaidų, ir pakankamai nemažų. Pasitaikė keletas kliurkų, kurių, leisdamas antrąjį, jau nebepridaryčiau.

– Pavyzdžiui?

– Na, aš tikėjausi, jog albumą įrašysiu per vieną dieną. Tai – įmanoma, tačiau tik tada, kai turi patirties. Nuvykstu į studiją, įrašinėjant atrodo, jog viskas tvarkoje... Bet aš iki to nebuvau dirbęs su metronomu, kuris tikina ritmą į ausį... Įrašai gavosi neritmiški – ir aš ne vienas toks, pažįstami muzikantai pasakojo, kad reikia išmokti metronomo klausyti, kadangi jis kiek išmuša iš vėžių.

Paskutines dainas įrašinėjome jau be metronomo... ir ką gi – rezultatas išėjo siaubingas, neritmiškas balaganas, o pinigai sumokėti... Teko viską daryti iš naujo – juk bet kaip padaryto produkto neišleisi. Prasidėjo mokslai, teko įrašinėti per kelis kartus, važinėti į Zarasus.

– Albumą „Aš tik noriu“ išleidai minimaliu įmanomu – 300 vienetų tiražu. Kiek tų tavo širdies gabaliukų nupirko tavo mama?

(juokiasi) Aš ilgokai svarsčiau apie tiražą... Kadangi pirmas, nežinojau, kaip seksis prekiauti, nebuvau tikras, ar neliks visi tie diskai dulkes rinkti pas mane. Bet žmonės perka ir nėra ką čia slėpti, kad daugiausia tai iš palaikymo daro patys artimiausi – giminės, bičiuliai. Mamai dovanojau, o močiutė prisipirko už 50 eurų. Nunešiau ir jai dovanų, bet močiutė nusprendė nusipirkti. Na, aš už liežuvio netraukiau (šypteli).

Didelė poezijos mėgėja yra mano mama, ji kartais man numeta kokią nors knygą, ir iš tūkstančio prastų eilėraščių koks vienas būna geras. V. Abarius

Paieškų valandos ir „išgyventi“ eilėraščiai

– Prasitarei apie tai, jog albumas „Aš tik noriu“ tarsi užvers vienas, praeities duris, ir atvers naujas – ateities. Ką siunti užmarštin ir kokį etapą pradedi?

– Geras klausimas (šypteli). Uždarau etapą mokyklinio, ankstesnio savęs, paprasto vaikino, kuris į visa tai dar žvelgia kaip į hobį. Koks kitas? Dabar jau norisi imti ir daryti viską labai rimtai, ieškoti tikros savos publikos ir rengti didesnius koncertus.

Taip, dar mokydamasis Akademijos, vėliau – „Atžalyno“ gimnazijoje padariau keletą reikšmingų žingsnių ateičiai, bet dabar studijuoju ir gyvenu Vilniuje,  kur mane pažįsta mažai kas. Norisi pamažu savo auditoriją burti ir ten (šypteli).

Reikia susiimti ir kurti iš naujo – su didesniu noru ir visuomet su geresne kokybe. Kita vertus, augi, bręsti, natūraliai imi norėti kitokio skambesio, kitokių tekstų.

Atsibosta meilės-seilės reikalai, norisi ko nors kito – kažką pašūkauti, parėkauti, paprotestuoti... Todėl natūralu, kad keičiasi tekstai ir muzika nuo solo akustine gitara iki visos instrumentinės grupės.

Debiutiniame kraštiečio V. Abariaus albume – aštuoni kūriniai apie meilę, maištingos, įkvepiančios dainos apie savęs pažinimą ir gyvenimą. A. Barzdžiaus nuotr. – Kad jau prabilome apie tekstus... Tu, Valentinai, poezijos tekstams rašai muziką. Kaip vyksta tinkamų eilėraščių paieška?

– Skaitymo būdu (šypteli). Imi krūvą eilėraščių ir skaitai. Turiu kelis mėgstamus autorius, tarp jų kūrinių yra tikimybė rasti perliukų. Tai – J. Marcinkevičius, Pablo Neruda, Donaldas Kajokas...

Didelė poezijos mėgėja yra mano mama, ji kartais man numeta kokią nors knygą, ir iš tūkstančio prastų eilėraščių koks vienas būna geras (juokiasi).

Na, o titulinė albumo daina „Aš tik noriu“ mane susirado pati... Užsuku su drauge į knygyną, ji nueina savais reikalais, o aš susirandu naują D. Kajoko poezijos knygą, atsiverčiu ties viduriu ir skaitau visiškai genialų tekstą. Nusifotografuoju jį telefonu ir atsikėlęs ryte jau turiu ne tik tekstą, bet ir muziką, nes puikiai žinau, kokią melodiją paėmus į rankas gitarą reikia groti.  Su ja tapau Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatu, o daina – pagrindiniu debiutinio mano albumo kūriniu (šypteli).

Rinkdamasis tekstus aš jaučiuosi taip: lyg eilėraštis būtų mano, tik parašytas kokio nors poeto... Niekad, gink Dieve, nesisavinu, nesakau, jog jie yra mano. Tekstus rašo žmonės protingesni už mane ir tai gebantys geriau.... Bet aš juos išgyvenu lygiai taip pat, kaip ir autorius... Muzikos parašyti neišeitų, jeigu tekstas man nepatiktų, jeigu aš jo nepajusčiau.

Rinkdamasis tekstus aš jaučiuosi taip: lyg eilėraštis būtų mano, tik parašytas kokio nors poeto... Niekad nesakau, jog jie yra mano, bet aš juos išgyvenu lygiai taip pat, kaip ir autorius... V. Abarius

– O galbūt turi dainų, kurioms ne vien muziką, bet ir tekstą parašei pats?

– Tokių, kurias groti žmonėms galiu (juokiasi)? Vieną, kurią sukūriau visai neseniai. Albume „Aš tik noriu“ šios dainos nėra, bet ji jau nuskambėjo vakar, per albumo pristatymą.

– Rimtas pareiškimas į antrąjį albumą?

– Na, tiesiog... kai moteris liepia sukurti tau dainą, tu turi pasistengti dėl jos (juokiasi).  Ir išėjo visai spontaniškai – sėdėjau namuose, pradėjau groti melodiją gitara, o „viršumi“ niūniuoti tekstą... Išėjo tikrai paprasta, bet ne prasta daina. Sava. Su mintimi, ir dar šiek tiek apie meilę. Viskas tvarkoj, niekur toli nuo bardiškosios prigimties nebėgam (juokiasi).

V. Abarius: „Kodėl dainuojamoji – atsakyti iki šiol negaliu. Mane labai įkvėpė šios muzikos tekstai, jie turėjo tokios energijos, kuri mane patraukė. Dar mažylis būdamas išgirdęs „Aktorių trio“ suklusdavau. Be to, man balsas tokioms dainoms tinkamas. Popso tekstai man visada būdavo juokingi. Tokių prirašyti, kad ir dabar, pokalbio metu, atsisėdęs galėčiau tūkstantį.“ A. Barzdžiaus nuotr. Kaip pražūsta dainos

– ...O kiek dainų pradėta kurti ir dar nebaigta, suglamžyta ir išmesta?

– Bandžiau savus tekstus rašyti ir anksčiau, bet jie būdavo prasti, todėl numesdavau nekvaršindamas sau galvos ir nebandydamas klausytojui įrodyti, kad „tai, ką rašau, yra žiauriai gerai“ pats žinodamas, kad nieko panašaus (juokiasi).

Yra ir tokių, kurios sukurtos iki galo ir numestos, bet dėl to visiškai nesigailiu. Numečiau ir turbūt daugiau niekada nebegrosiu, nors tuo metu tas kūrinys man ir buvo labai artimas.

Dainos gyvenimas – kaip žmogaus: vienam duota devyniasdešimt, kitam – šimtas metų, trečiam – keturiasdešimt... ir nieko nepakeisi.

Ima dainos ir pačiam nebeskamba, nors galbūt prieš metus ir labai patiko. Su laiku supranti, kad smagu yra atrasti kitokį skambesį, keistis ir tobulėti. Atkrenta dainos ir dėl to, jog tai, apie ką jos kalba, tau tampa nebeaktualu. Aš nenoriu meluoti kitiems tekstą dainuodamas, o sau – dar labiau.

– Valentinai, ne kartą pasakojai, kad gitara groti pradėjai susidomėjęs vyresnėlio brolio hobiu. Tačiau kaip „prisijaukinai“ dainuojamąją poeziją, kuriai, regis, reikia laiko subręsti, o visi žinomi šios atlikėjai – jau perkopę trisdešimtmetį?

– Na, viskas prasidėjo nuo to, kad, pradėjus groti, prasidėjo ir bandymai dainuoti. Groti dainas nedainuojant yra sudėtinga, visų pirma – ritmiškai. Labai nesigilinau gaunasi man ar ne, per daug nerodydavau žmonėms, o kad mama sakydavo: „čia yra labai gerai“, irgi dėmesio nekreipiau. Jai visada gerai (šypteli).

Kodėl dainuojamoji – atsakyti iki šiol negaliu. Mane labai įkvėpė šios muzikos tekstai, jie turėjo tokios energijos, kuri mane patraukė. Dar mažylis būdamas išgirdęs „Aktorių trio“ suklusdavau. Be to, man balsas tokioms dainoms tinkamas.

Popso tekstai man visada būdavo juokingi. Tokių prirašyti, kad ir dabar, pokalbio metu, atsisėdęs galėčiau tūkstantį. Popso dainos neturi absoliučiai jokios vertės, muzika nėra niekuo susijusi su tekstu – tik padaryta tokia, kad žmonėms patiktų.

Kūryba ir muzika yra išraiškos forma, be kurios nebegaliu gyventi. V. Abarius

– O kokia situacija dabar: ar dainuojamoji poezija tarp jaunimo yra mylima?

– Vis dar yra kas jos kratosi, neva ji – nuobodi, neva – ne lygis. O ir pavadinimas „dainuojamoji poezija“ skamba nuobodokai: sėdi senolė Salomėja Nėris ir seka pasakas apie Maironį (juokiasi). Iš tikrųjų viskas yra kitaip – ji įgauna kitokį skambesį, keičiasi. Natūralu, kad to, ką dainavo Kostas Smoriginas, nedainuosiu aš. Nors... aš gal ir dainuosiu, bet nedainuos jaunos mergaitės. Akustines gitaras keičia elektrinės ir, būna, kad muzikantai, grodami tuos pačius tekstus, tą pačią muziką elektrine gitara, kratosi atliekantys ne dainuojamąją poeziją (šypteli).

Ateities perspektyvoje – elektrinė gitara

– Valentinai, ar artimiausi tavo draugai klausosi populiariosios muzikos, kurios atlikėjos, dažnai, šviesiaplaukės, juokaujama, jog dainuoja kitomis kūno dalimis, tik ne balso stygomis? O gal visus artimiausius jau išmokei, kokia yra toji „teisinga“ muzika?

(juokiasi) Nors ir muzikuoju, apie žmones pagal jų klausomą muziką nesprendžiu. Turiu draugų, kurie klauso tik rusišką muziką, man tiesiog keliančią alergiją. Tačiau... susitaikai su tuo, supranti, kad nesi vienas pasaulyje ir kad aplinkiniams gali patikti kitokia muzika negu tau pačiam. Tikrai nėra taip, kad mano tiesa – teisingesnė negu kitų, nors anksčiau taip galvojau.

Bet mano bičiuliai, kurie klauso tą rusišką muziką, mane, klausantį kitokią – įdomią ir protingą – galėtų lygiai taip pat atstumti (šypteli). Tačiau supranti, kad draugystė nėra statoma ant tokios kvailos kortos.

– O elektrinė gitara ar domina?

– Ateityje tikrai bus laikas, kai ją pasiimsiu į rankas, prisidėsiu visokių pedalų, keisiu skambesius... Kol kas – akustinės laikas (šypteli).

– Na va, štai ir idėja trečiajam diskui! Dėkoju už pokalbį, Valentinai. Visokeriopos sėkmės moksluose ir kūryboje.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kitoks „tiksliukas“: maisto technologas, bėgantis maratonus

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:32 Liepos 09d. 2019
img

Gėlė, pražydusi pačiomis gražiausiomis spalvomis

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
13:55 Birželio 20d. 2019
img

Kitiems ji ta, kurios pačiai kadaise trūko

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:57 Gegužės 27d. 2019
img

G. Gaižius: „Tiek daug dar kelionių laukia...“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
14:47 Gegužės 23d. 2019
img

Gydytojas A. Hofmanas: „Renkuosi ne bėgti iš Lietuvos, o veikti!“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
10:12 Balandžio 15d. 2019
img

Už namų sienų – margas pasaulis

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
12:14 Balandžio 08d. 2019
img

Provincijos kūrėjai be didmiesčių uždustų

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:00 Kovo 26d. 2019
img

Laikas, skirtas kūrybai – laikas sau. Tai ne darbas!

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:33 Vasario 20d. 2019
img

Širdis pavergusi meilė iš Amerikos parvedė į Kėdainius

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:51 Vasario 16d. 2019
img

Kai varomoji jėga – optimizmas, iššūkiai ir azartas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
09:41 Vasario 11d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!