PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

Eglė Kirilauskaitė   / Algimanto Barzdžiaus nuotr.
  • PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
  • Jaunosios kartos poetė: „Socialinius vaidmenis prisiimu tik saugodama jautrų vidinį menininką“

Jaunosios kartos poetė: „Socialinius vaidmenis prisiimu tik saugodama jautrų vidinį menininką“

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 13:07 Lapkričio 26d. 2019

Manieringa, kiek teatrališka eisena ji artėja prie publikos. Radusi tinkamą atstumą ir tašką sustoja, padovanoja atvirą šypseną ir gilių minčių kupiną žvilgsnį. Ji žino, jog kiekviena detalė scenoje svarbi. Raudona suknele apibrėžtas kūno siluetas spinduliuoja drąsą ir pasitikėjimą savo žodžiu bei judesiu. Ji mėgsta provokuoti save ir aplinkinius, drumsti užsistovėjusį moderniųjų laikų vandenį, o nuolatinio komforto zona jai – žemė, kurioje ši gėlė beregint nuvystų, nesulaukusi gaivinančios iššūkių versmės. Štai tokia buvo mano pirmoji pažintis su Kėdainiuose pasirodymą surengusia performatyviosios poezijos kūrėja Egle KIRILAUSKAITE (30). Mano akimis, ji – tikrų tikriausia jaunosios kartos kultūrinio elito aukso grynuolė.

Nors Eglės poezija jau sugulė į dviejų knygų puslapius, kūrėja trokšta, kad eilės skambėtų, nes tik tada jos tampa gyvos, tik tada melodingai ir ritmiškai laisvėn išsiveržusių žodžių sielos, aprengtos autoriaus balso ir emocijų rūbu, pasklinda erdvėje ir ima ieškoti kelio į klausytojų vidų. Šis meno šokis – tarsi senosios lietuvių apeigos – mistiškas ir stebuklingas. Taigi, kad išgyventų šį dievišką virsmą, poezija iš tiesų turi skambėti.

„Būti menininku vis tik yra labiau palaima, nes būdamas menininku matai, kaip yra iš tikrųjų, gali visa tai vertinti ironiškai, sarkastiškai. Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu vartoti ironiją ir dangstydamasi menininkės teise provokuoti“, – suintriguoja Eglė. / Victor Emma nuotr. Egle, ar ši viešnagė Radvilų mieste, Kėdainiuose, Jums pirmoji?

– Ne, ne pirmoji. Bendradarbiaudama su Rumunijos ambasada ir eidama ambasadoriaus asistentės bei vertėjos pareigas, lankiausi Kėdainiuose ne kartą, taip pat viešėjau čia su rumunų bendruomene, kadangi viena iš Rumunijos savivaldybių bendradarbiauja su šio miesto savivaldybe. Tada ir atradau visą šio miesto žavesį, istorinį kontekstą, Radvilų gijas, išlikusias iki šiol. Lankiausi ir Kėdainiuose vykusiuose koncertuose žiūrovės statusu, todėl estetiniu požiūriu šis miestas man artimas ir čia visada malonu sugrįžti.

Kėdainiai – estetiškai ir istoriškai labai įvairus miestas, todėl įspūdis apie jį gan ryškus. Mano nuomone, Kėdainiai yra labai tvarkingas ir struktūriškas, simetriškas miestas, turintis ne tik vizualiai patrauklų išorinį pavidalą, bet ir po juo slepiamą turinį – didikų Radvilų giminės pėdsakus šio miesto raidoje.

Jaunas žmogus ir poezija. Tai dažnas duetas moderniajame pasaulyje?

– Šiais laikais populiarėja įvairios netradicinės poezijos formos. Mano atveju performatyvioji poezija, kaip matau vertindama per asmeninę prizmę, sulaukia didelio susidomėjimo ir žmonės gan nekantriai bei įdėmiai klausosi. Taip pat labai populiarėja slemo kryptis, kurios atveju nebūtinai keliami aukšti reikalavimai dėl filologinio ar humanitarinio išsilavinimo, bet kuriama labai laisvai, nesilaikant tam tikrų scheminių formaliųjų aspektų skleidžiant kūrybą.

Žinoma, visada atsiras vadinamasis „poezijos elitas“ arba „literatūrinis elitas“ apskritai. Čia turiu omenyje siaurą grupelę žmonių, kurie galbūt nenori įsileisti kažkokių netradicinių formų į savo bendruomenę: tos pačios pavardės sutinkamos ir konkursų dalyvių, ir komisijos narių sąraše, taip pat norima pasipuikuoti įsivaizduojama galia, jei esi kokio nors kultūrinio leidinuko redaktorius, vietinės reikšmės konkurso rengėjas ar organizacijos atstovas. Manau, kad tai labiau būdinga, kaip jie patys save vadina, „Vilniaus elitui“. Vis tik, mano akimis, šis variantas jau atgyvena, nes, kaip minėjau, egzistuoja skirtingo pobūdžio poezija, modernūs jos sklaidos metodai. Kiekvienas gali pasirinkti alternatyvią poezijos sklaidos formą, štai aš tarsi religiją labiausiai išpažįstu performatyviąją poeziją.

Mano minėtas „literatūrinis elitas“ tarsi pratęsia senosios kartos tradiciją, kai orientuojamasi ne tiek į poezijos sklaidą, kūrybos priartinimą prie žmonių, kiek į publikacijas ir galbūt į labai aukštą intelektualinę kokybę pagal kanoninius, standartinius kriterijus, be galo precizišką profesionalumą ir akademinį apibrėžtumą. O šiuolaikinės modernios poezijos sklaidos formos yra nukreiptos į tai, kad poezija galėtų pasiekti kuo daugiau žmonių, kad ji įgautų ir atlikimo meno bruožų, užuot dūlėjusi užverstose knygose ar žurnaluose. Aš norėčiau – ir tai darau savo veikloje – poeziją skleisti, kad kuo platesnės auditorijos ją pasiektų ir kad viskas vyktų tarsi koncerto formatu, bendravimo su auditorija, interaktyviuoju principu.

Kažkada susapnavau visą eilėraštį, teliko minimaliai paredaguoti. Vėliau net teko girdėti atgarsių, jog susapnuotasis eilėraštis yra pats giliausias mano kūrinys. Turbūt jis glūdėjo mano pasąmonėje ir jį užrašyti tiesiog privalėjau. Eglė Kirilauskaitė

Egle, atsukime Jūsų gyvenimo filmą gerokai atgalios. Jūsų mama – lietuvių kalbos mokytoja, o tėtis – muzikos pedagogas. Regis, nuostabus lopšys išsūpuoti būsimąją poetę. Tėveliai tikėjosi, kad taip atsiduosite poezijai?

– Greičiausiai nesitikėjo, nes nei mano šeimoje, nei giminėje poezijos niekas nerašė, bet visi labai mylėjo meną, ypač – literatūrą ir muziką, lietuvių kalbą. Šiame kontekste augau, šios sritys man yra artimiausios, nes poeziją rašau pati, o su klasikine muzika dirbu – esu klasikinės muzikos atlikėjų vadybininkė.

Tėvai iš tiesų suformavo didelį žinių bagažą ir netgi nukreipė atitinkama linkme. Iš mamos sėmiausi meilės lietuvių paveldui, literatūrai. Vietoj lopšinių prieš miegą girdėdavau sutartines ir liaudies dainas, o vietoj pasakų man dažnai būdavo skaitomos sakmės, eilėraščiai. Mano senelis buvo kultūros darbuotojas, jis turėjo sukaupęs didžiulę asmeninę biblioteką. Dar nemokėdama skaityti žaisdavau su knygelėmis. Tėčio dėka jau nuo labai ankstyvos vaikystės grojau įvairiais liaudies instrumentais, kuriuos gamindavo pats mano tėtis. Dar nemokėdama šnekėti jau grojau būgneliais, tarškynėmis, kleketais. Vėliau muzikos mokykloje baigiau kanklių specialybę, grojau ir fortepijonu, kaip papildomu instrumentu, tačiau jam giliai širdyje visad teikiau pirmenybę, nes tėtis pagal specialybę yra fortepijono mokytojas. Galbūt mano besąlygiška meilė fortepijonui užprogramuota genuose, tad neatsitiktinai šiuo metu dirbu su kolega pianistu Dariumi Mažintu, esu jo vadybininkė, taip pat kuriame bendras programas. Mudu jungiame būtent poezijos meną su fortepijonine muzika. Mūsų pasirodymai tampa interaktyvūs ir atspindi mano vidinį norą šias meno rūšis susieti į vieną. Dariaus tikslas – tarpdisciplininį meną skleisti kuo platesnei publikai, kuo daugiau žmonių iš įvairių Lietuvos regionų sudominti profesionaliuoju menu, kad menas būtų priartintas prie žmonių, o ne uždarytas kažkur siauroje bendruomenėje, profesionalų auditorijoje. Čia mūsų su Dariumi pažiūros labai sutampa.

„Negalime skirstyti žmonių į socialinius sluoksnius pagal jų įvaizdžius, pagal tai, kaip jie kažką įrodo. Esame lygiaverčiai, nes mus kaip žmones sieja ar bent jau turėtų sieti tie patys principai, vertybės. Visata susijusi savo dėsniais, o žmonės dalinasi ta pačia prigimtimi“, – įsitikinusi pašnekovė poetė Eglė Kirilauskaitė. / A. Barzdžiaus nuotr. Turbūt tėvai nustebo, kai jų dukra, kuri užaugo apsupta lietuvių literatūros, liaudies melodijų, kultūros, nusprendė studijuoti anglų kalbos filologiją? Esate įgijusi anglų kalbos filologijos bakalauro ir anglistikos magistro laipsnius. Kodėl nepasirinkote lituanistikos?

– Mano mamos jau seniai nebėra. Ji žuvo avarijoje, kai man buvo 16 metų. Taigi mama nesulaukė mano studijų pasirinkimo. O kiti artimieji sprendimą dėl anglų kalbos studijų priėmė labai natūraliai. Mano tikslas buvo studijuoti ne tiek lietuvių kalbą, bet filologiją, kalbą, kažkokį humanitarinį mokslą apskritai, ir būtinai – Vilniaus universitete, būtinai – nemokamai, būtinai – centriniuose rūmuose. Aš išpildžiau visus šiuos savo pačios bei artimųjų lūkesčius. Vilniaus senamiesčio atmosfera, visa Vilniaus universiteto istorija, priešistorė man buvo artimi, žavintys dalykai.

Stodama surašiau visas filologijas, kiek tik buvo, pagal abėcėlę. Anglų kalba atsidūrė pirmoje vietoje. Į šią specialybę ir įstojau, nes gerai išlaikiau visus egzaminus. Anglų kalba man atvėrė daugiau galimybių užsienyje. Pavyzdžiui, dabar muzikos srityje dirbu ir su užsienio užsakovais, tad komunikuoti visada tenka anglų kalba. Visi mano ankstesni darbai – tiek darbas banke, tiek kalbų mokykloje, tiek ambasadoje, tiek tarptautinėje įmonėje žiniasklaidos stebėsenos srityje, tiek vertimų biuruose – buvo susiję su anglų kalba, tad ją pasitelkdavau kaip pagrindinį įrankį. Anglų kalba man yra tarsi kanalas, priemonė, tarpininkaujant tarp skirtingų šalių ir lietuvių auditorijos.

Nesigailiu šio studijų pasirinkimo ir manau, kad visi artimieji taip pat džiaugėsi. Tiesa, tėtis labai norėjo, kad studijuočiau ekonomiką, tad kartą draugiškai šmaikštaudamas jis manęs paklausė: „Egle, kodėl būdama tokia protinga esi tokia kvaila, kad taip gerai išlaikiusi visus egzaminus ir gavusi tokius gerus pažymius pasirinkai humanitarinę specialybę? Šiais laikais jaunimas stoja į ekonomiką.“ Aš jam neatsakiau, bet jis turbūt perskaitė mano mintį – kodėl jis pats dirba muzikos mokytoju, o ne, tarkime, kokiu nors ūkio viceministru (šypsosi)?

Jau spėjote išleisti dvi poezijos knygas („Vejamės rūką“ (2014 m.) ir „(Ne)dermei“ (2015 m.)). Ar nebandėte eilėraščių kurti anglų kalba? Taip kūryba pasiektų gerokai platesnę auditoriją.

– Antroje poezijos knygoje „(Ne)dermei“ publikuota keletas eilėraščių anglų kalba. Kartais parašau eilėraštį anglų kalba ir išverčiu jį į lietuvių kalbą, o kartais – atvirkščiai, tačiau abiem atvejais tai man būna tarsi du skirtingi eilėraščiai. Neretai daug lengviau mintis dėlioti anglų kalba, kartais net sapnuoju šia kalba. Tai atsispindi ir poezijoje. Tam tikros frazės ateina pačios ir nereikia dirbtinai ieškoti atitikmenų.

Prisistatote kaip performatyviosios poezijos atstovė. Kas šios krypties poezijai rūpi?

– Kalbėsiu apie savo individualią performatyviosios poezijos sampratą. Čia labai svarbu teatralizuoti, aktorystės elementai, interaktyvumas. Taip pat svarbu, kad poezijos skaitymas būtų orientuotas ne tiek į turinį, kiek į garsą, poezijos melodingumą. Būtina pakeisti balso intonaciją, ritmiškai teisingai dėlioti akcentus. Reikia, kad net ir nesekdamas turinio detalių, siužeto galėtum jausti eilėraštį kaip gyvą meno kūrinį, tarsi tai būtų muzikinis kūrinys. Dėl šios priežasties muzika ir performatyvioji poezija yra artimos meno kryptys – abiem galioja intonacija, melodingumas, ritmas. Taigi, net kalbant apie šias skirtingas meno rūšis vartojami tie patys terminai.

Savo kūrybai keliate kokius nors tikslus ar tai yra tiesiog menas dėl meno?

– Vadovaujuosi postmodernizmo teorija – menas dėl meno. Tiesa, kai kuriais atvejais galima įžvelgti asmeninių, komunikacinių tikslų, kai kurie eilėraščiai gali būti labai individualūs, suasmeninti. Tarkim, aš rašau akrostichus (eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį – aut. past.). Kartais norisi užkoduoti vieną ar kitą mintį, žodį, frazę. Labai svarbus ritmo elementas. Man eilėraščio melodingumas, netradiciniai žodžių junginiai dažnai yra svarbesni už turinį ar labai pritrenkiantį siužetą. Dėmesį skiriu detalėms – jos yra taip suabsoliutinamos, kad į jas žiūrima tarsi pro didinamąjį stiklą, jos labai sureikšminamos, hiperbolizuojamos, nors kitas galbūt praeitų pro šalį ir šių detalių nė nepastebėtų. Manau, poeto, šiuo atveju – mano, užduotis yra žiūrėti pro didinamąjį stiklą, stebėtis ir matyti dalykus, kurių atsitiktinis praeivis nesureikšmintų ir nefiksuotų.

Viename interviu esate sakiusi, kad atsiejate eilėraštį nuo funkcijų, Jums rūpi suteikti skaitytojui tam tikrą įspūdį. Šie laikai – desperatiškų pozityvumo paieškų metas, raginama atsikratyti neigiamų emocijų: liūdesio, nusivylimo, pykčio, tarsi tai būtų dirbtinai sukurtas nuodas, o ne natūraliai kiekvieno sveiko žmogaus išgyvenamos emocijos. Jūs savo skaitytojui stengiatės dovanoti tik džiugų įspūdį ar vis tik leidžiate laisvai panirti į įvairių emocijų vandenynus?

– Ne, anaiptol neišpažįstu pozityvumo ir optimizmo kulto. Labai nemėgstu dirbtinio šitų dviejų dalykų primetimo. Manau, kad jie nenatūraliai propaguojami. Ši agitacija man primena sovietmetį. Turinys kitas, tačiau agitacinė forma ta pati: „Būkite optimistai“, „Būkite pozityvūs“, „Domėkitės Indijos ezoterikais“. Man tai svetima, nes aš mėgstu natūralumą, autentiškumą, mėgstu sukelti reakciją, anaiptol ne vien pozityvią ar labai optimistišką, bet nesuvaidintą. Poezija turi paliesti ir iššaukti paliestų skaitytojų asmenines patirtis, galbūt dramatiškas ar traumines, bet svarbu išjudinti tai, kas slypi užgniaužta sieloje, ir kad emocinis patirtinis spektras, klausantis poezijos ar ją skaitant, būtų labai platus.

Jūsų kūrybinio susidomėjimo laukas apima ir folklorą, senąją lietuvių kultūrą, mitologiją. Šiuolaikinis žmogus tai besupranta? Ar tai neatrodo kaip lietuvio pažintis su visai svetima kultūra?

– Niekam nėra paslaptis, kad daug autentiškos medžiagos išnaikinta. Taigi vargu ar įmanoma surasti autentiškas reikšmes bei simbolių interpretacijas, bet mumyse tebėra archetipinis noras atsigręžti į tolimą praeitį, į pačias ištakas ir gelmę. Galbūt todėl vis populiarėja žvalgymasis atgal į mitologiją, į baltų simboliką. Manau, kad jei mes ir neatseksime autentiškos vieno ar kito baltų simbolio reikšmės, bet galbūt ją pajusime, ir mūsų interpretacija bus teisinga vien todėl, kad mes, vadovaudamiesi logika arba nuojauta, savaip paaiškinsime vieno ar kito mitologinio ženklo prasmę.

Eglė Kirilauskaitė: „Šiuolaikinį pasaulį matau per tragizmo, dramatizmo prizmę. Tam tikri įvaizdžiai ar vaidmenys, kuriuos kartais esu priversta prisiimti, yra savotiškas būdas apsaugoti jautrų menininką, kuris man „sėdi ant peties“.“ / A. Barzdžiaus nuotr. Jūsų ryšys su folkloru atrodo labai gilus. Ar buvo tokių aiškių akimirkų, kai domėdamasi šia sritimi pajutote: čia aš, čia mano esybės, kurią per ilgus amžius sudovanojo protėviai, dalis?

– Taip, yra buvę labai tikroviškų sapnų šia tematika, yra Lietuvos vietovių, į kurias nuvykusi tarsi jaučiu protėvių praeities atgarsius – tarkime, Senovinės bitininkystės muziejuje Aukštaitijos nacionaliniame parke. Man labai artimos tam tikros mitinės būtybės, pavyzdžiui, laumės ar klystžvakės. Jaučiu, kad kažkas ypatingo slypi jų funkcijose ir kad tai labai sutampa su mano pačios norimais tam tikrų reiškinių paaiškinimais. Čia irgi esu dėkinga savo mamai ir tėčiui už tai, kad jie nuo vaikystės mane švietė folkloro tematika. Tėčio interesų sritis buvo folkloro muzika, mamos – lietuvių liaudies dainos, sutartinės, sakmės bei padavimai.

Egle, mano akimis, esate drąsi kūrėja. Jums patinka publikai skaityti savo eiles. Nebijote akistatos su auditorija – kaip tik ieškote gyvo ryšio su ja. Jums tai svarbu?

– Būtent pats procesas man ir teikia daugiausiai žavesio tiek mene, tiek už jo ribų. Manau, kad menas turi būti gyvas, jis turi alsuoti šios akimirkos jėga, o klausytojų reakcijos, kurių sulaukiu paties poetinio vyksmo metu, man yra brangiausias grįžtamasis ryšys. Aš atiduodu kūrybinės energijos dalį skaitydama ir sulaukiu klausytojų reakcijų, tikrų emocijų bei atsiliepimų. Man tai yra tarsi kūrybinės energijos mainai. Menas yra energija.

Bet visada yra tikimybė sulaukti ir kritikos. Nebijote jos?

– Į kritiką anksčiau reaguodavau labai jautriai. Galbūt iš dalies dėl to ir noriu įstumti save į erdvę už komforto zonos ribų.

Visada yra rizika neįtikti, neatspindėti kažkieno meninių vertybių, bet jeigu aš norėčiau tik atitikti visų lūkesčius ir sulaukti vien teigiamų reakcijų, tai būtų labai egoistiška ir veidmainiška. Kiekvienas turi teisę turėti savo individualų skonį, pasirinkimą, nuomonę. Vis tik iki šiol publikos reakcijos į mano gyvus pasirodymus dažniausiai būdavo labai teigiamos. Spausdintą žodį kritikuoti visada yra lengviau, o gyvo pasirodymo metu efektas dažniausiai yra toks stiprus, kad klausytojai jaučiasi paliesti gyvo žodžio, gyvo meno kūrinio, į kurį vienaip ar kitaip įsitraukia ir patys, net jei jiems kyla skaudi emocija ar išprovokuojama trauminė patirtis, žmonės per meninį procesą tiesiog prisiliečia prie tam tikros visų dalykų esmės. Galbūt dėl to jie nėra nusiteikę šį procesą vertinti kritiškai, priešiškai, pasyvaus stebėtojo žvilgsniu. Juk jie tampa meninio proceso dalyviais.

Ar daug laiko galite skirti kūrybai?

– Kai labiausiai myli veiklą, tai mažiausiai jai ir laiko reikia, nes ji labai natūraliai įsiterpia tarp darbo valandų. Kartais  eilėraščio eilutė ateina pačiu netikėčiausiu momentu ir jauti, kad ją būtinai turi užrašyti, net jei tenka atsitraukti nuo darbo. Poezijai specialiai laiko neskiriu. Rašau, kai ji mane aplanko. Turbūt nė nebūtų įmanoma rašyti nustatytomis valandomis. Bandžiau rašyti pagal užsakymą, bet per prievartą tai man niekaip nepavyksta.

Kažkada susapnavau visą eilėraštį, teliko minimaliai paredaguoti. Vėliau net teko girdėti atgarsių, jog susapnuotasis eilėraštis yra pats giliausias mano kūrinys. Turbūt jis glūdėjo mano pasąmonėje ir jį užrašyti tiesiog privalėjau.

Ar savo kūrybai esate labai savikritiška?

– Ją vertinu labai griežtai. Kai kurie eilėraščiai – galbūt pavartosiu per aštrų žodį – yra šedevrai, jie baigti ir nebereikia nieko tobulinti, bet kai kuriuos galėčiau redaguoti kad ir 100 metų – nors jie jau išspausdinti knygoje, vis tiek rasčiau, ką juose patobulinti. Dažnai būna, kad viename renginyje perskaitau vieną eilėraščio versiją, kitame – jau kitą, nes prieš pat renginį randu eilėraštyje tobulintinų aspektų.

Eglė Kirilauskaitė: „Skirtingais gyvenimo etapais aš norėjau įvairiais būdais pabėgti nuo savo tapatybės, nuo savo prigimties, kad pasižiūrėčiau į alternatyvą: o kas būtų, jeigu būčiau visiškai kitas žmogus?“ / A. Barzdžiaus nuotr.Kas tampa pirmieji Jūsų naujų kūrinių skaitytojai ar klausytojai?

– Dažniausiai pirmuoju skaitytoju tampa mano kolega pianistas D. Mažintas, nes aš juo labiausiai pasitikiu meniniame lygmenyje. Jis yra itin intelektualus žmogus, kuris intelektą vertina ir pats nuolat siekia dvasinio bei intelektinio tobulėjimo, o į bet kokias klaidas žiūri kaip į pamokas, kurių jokiu būdu nereikia kartoti, tik pasiimti iš jų tai, kas buvo naudinga, kad ateityje žinotum, ko daryti nereikėtų. Aš labai gerbiu jo asmenybės intelektinę dalį ir išties vertinu jį dėl požiūrio į meno sklaidą – profesionalusis scenos menas turi priartėti prie  žmonių, kad jie norėtų ateiti į mūsų renginius, kad norėtų meno. Reikia sukurti alkį menui.

Negaliu patikėti, kad Jūsų gyvenime buvo etapas, kai dirbote banke, o poeziją apleidote. Turbūt tai buvo tas pats, kas atsukti nugarą savo prigimčiai?

– Taip, aš skirtingais gyvenimo etapais norėjau įvairiais būdais pabėgti nuo savo tapatybės, nuo savo prigimties, kad pasižiūrėčiau į alternatyvą: o kas būtų, jeigu būčiau visiškai kitas žmogus? Dirbdama banke kartu norėjau įrodyti sau ir kitiems, kad galiu dirbti banke, testus išlaikyti šimtui balų, dirbti trijuose skyriuose vienu metu ir dirbti geriau, kokybiškiau ir produktyviau nei specialistai, kurie studijavo, tarkime, ekonomiką ar verslo vadybą. Aš tai įrodžiau – pasiekiau tuometinio savo gyvenimo laikotarpio tikslą, gavau norimą rezultatą ir vėl grįžau prie savo prigimties, nuo kurios artimiausiu metu nesiruošiu bėgti – priešingai, noriu tik dar labiau prie jos artėti.

Jūsų asmenybė kupina staigmenų! Matau, kad mėgstate sau mesti iššūkius ir apversti gyvenimą aukštyn kojomis.

– Taip, labai mėgstu save išprovokuoti ir ištrūkti iš komforto zonos ribų.

Kai erdvė, kadaise buvusi už Jūsų komforto zonos ribų, tapo vėl patogi, palikote ją ir grįžote prie kūrybos bei išbandėte dar vieną sritį – žurnalistiką. Rašote portalui „Bernardinai.lt“. Poezija versus žurnalistika – kur daugiau saviraiškos malonumo?

– Neabejotinai poezija yra veikiau širdies balsas, emocijos, o žurnalistikoje daugiau dalyvauja protas, logika.

Nedrįsčiau teigti, kad žurnalistika užsiiminėju labai plačiais mastais. Tiesiog su kolega pianistu D. Mažintu vykdome interviu ciklą, kur kalbame su menu susijusiomis aktualiomis temomis. Kadangi bendradarbiaujame ir bendraujame daugeliu lygmenų, tai mūsų intelektualinės pažiūros apie meno sklaidą, filosofijos poreikį šiandieniniam žmogui sutampa. Dėl to kartkartėmis susitikę tarsi pusiau neformaliai vis pasikalbame apie meną ir filosofiją, bet tai labai darniai perauga į struktūruotą pokalbį interviu formatu, kuriuo galima pasidalinti ir su skaitytojais. Galbūt žmonės atranda juose jiems naudingų ir intelektualiniu požiūriu artimų aspektų.

Ar Jums, meno žmogui, visas gyvenimo spalvas matančiam ryškiau, visuomenės nuotaikas išgyvenančiam stipriau, yra komfortiškas šiuolaikinis pasaulis, kuriame iki beprotybės sureikšminamas įvaizdis, o į tikrąsias vertybes daugelis atsigręžia tik išgyvendami gyvenimo nuopuolius?

– Žinoma, šiuolaikinis pasaulis komfortiškas nėra. Aš jį matau per tragizmo, dramatizmo prizmę. Jeigu kartais tenka prisiimti tam tikrus įvaizdžius ar vaidmenis, tai darau vien todėl, kad sukurčiau saugų barjerą tarp savęs ir išorinio pasaulio paviršutiniškumo, grėsmių žmogaus prigimčiai ar padidėjusios rizikos nutolti nuo esmės. Tie vaidmenys, kuriuos kartais esu priversta prisiimti, yra savotiškas būdas apsaugoti jautrų menininką, kuris man „sėdi ant peties“.

Tai būti meniška siela – našta ar palaima?

– Abu atsakymai teisingi. Juk šiandieninėje visuomenėje turi, kaip Jūs sakote, savo įvaizdį parduoti, kuo madingiau apsirengti, kuo arogantiškiau vaikščioti. Galbūt griežtai kalbu, bet dabar visuomenėje svarbu parodyti, koks tu sėkmingas finansiškai (patartina – finansiškai), pašnekėti apie esamus ar tariamus verslo sandorius, apie tai, į kokius prabangius vakarėlius vaikšto tavo draugai (pabrėžiu – tavo draugai, o ne tu pats), kokias prabangias mašinas jie perka. Geriausia, kad tavo draugai būtų už tave arba daugiau finansiškai pasiekę, arba pranašesni intelektiniu požiūriu. (Žodį „draugai“ čia vartoju ironiškai – su draugyste kaip nuoširdžiu, netgi šventu reiškiniu šiame kontekste tai neturi nieko bendra. Beje, mano draugu tapti nėra lengva.) Žodžiu, jei negyveni prabangiau, nei leidžia tavo finansinės galimybės (o šiuolaikinėje visuomenėje turi gyventi ne pagal galimybes, kad kažkam kažką įrodytum!), tai esi visiškai nemadingas, sėdėk namie ir tylėk.

Tad būti menininku vis tik yra labiau palaima, nes būdamas menininku matai, kaip yra iš tikrųjų, gali visa tai vertinti ironiškai, sarkastiškai. Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu vartoti ironiją ir dangstydamasi menininkės teise provokuoti. Gyvenu šiuolaikiškame Vilniaus kvartale, kuriame visi itin griežtai ir stereotipiškai laikosi socialinių normų, dirba nuo 8 iki 17 val., vilki kostiumėlius, o jei esi mergina ir tau 27 ar 30 metų (man pačiai 30 metų), tuomet jau patartina, kad būtum ištekėjusi, turėtum porą vaikų, būtum atitinkamai prisižiūrėjusi. Aš labai mėgstu  tamsiai mėlynu lūpdažiu perbraukusi lūpas vidury dienos nueiti, tarkime, į prekybos centrą arba išeiti pasivaikščioti apsiavusi kokiais nors iššaukiančiais batais ar netradicinės spalvos paltu, eiti labai manieringa eisena, pernelyg teatrališkai, bet ne todėl, kad išsiskirčiau iš minios, o kad žmonėms parodyčiau alternatyvą ir kad jie žinotų, jog egzistuoja dar ir kitas – menininkų – pasaulis ir kad ne visi vilki tuos pačius kostiumėlius, siūtus toje pačioje siuvykloje.

Anksčiau rašytojų, kitų sričių meno žmonių žodį, nuomonę visuomenė labai vertindavo, į ją atsižvelgdavo. O kaip yra dabar? Menininko balsas girdimas?

– Labai skaudu, bet nuvykusi į kanoninius festivalius, kaip antai Poetinis Druskininkų ruduo, pastebiu, kad didžioji dalis dalyvių yra iš tos pačios siauros grupelės, ir nors jie kalba labai intelektualiai, giliai ir jautriai, bet galbūt iš išorės į juos kreipiama nepakankamai dėmesio. Diskusijos, sudėtingų klausimų narpliojimai lieka tik siauros bendruomenės rėmuose, todėl aš manau, kad labai svarbu meną skleisti ne vien per publikacijas, ne demonstruojant savo pasiekimus ar laimėjimus, bet būtent kalbantis su žmonėmis. Labai svarbu, kad menininkai sugriautų ketvirtąją sieną, barjerą tarp scenos ir klausytojo, barjerą tarp užverstos knygos viršelio ir skaitytojo. Turi vykti gyvas dialogas. Lietuvoje dar yra kur tobulėti ir siekti, kad meno sklaida būtų didesnio masto.

Be jokios abejonės žmonės žino, kad kažkur egzistuoja kažkokie poetai, galbūt juos labai gerbia ir net socialiniuose tinklapiuose dalinasi jų įrašais, bet nė nenumano, kas tai per žmonės, kaip jie dėsto argumentus realybėje, dialoguose, kokios jų realios pažiūros, kaip skiriasi tai, ką jie viešai skelbia ir ką iš tikrųjų daro. Festivalių metu reikėtų meną ir pačius menininkus priartinti prie meno vartotojų.

Egle, Jūs akcentuojate svarbą lietuviui pažinti savos kultūros sielą ir baltiškas šaknis, nors šiais laikais atrodo, kad neretai lietuviai daugiau žino, pavyzdžiui, apie Tolimųjų Rytų kultūrą ir papročius nei apie savo protėvių baltų kadaise gyventą kasdienybę. Kodėl? Ar čia sindromas „svetur žolė visada žalesnė“, tai yra kitos kultūros įdomesnės?

– Ir dėl jūsų minėtos priežasties, ir todėl, kad tai dabar madinga. Vyrauja įsitikinimas, kad jei egzistuoja populiari kryptis, tiesiog būtina pasekti visuotiniu pavyzdžiu, pernelyg nuo jo neatsiliekant. Tarkim, „jei visi šiais laikais domisi ezoterikais, tai kaip aš nesidomėsiu?!“. Man baisu, kad kartais žmonėms skleidžiama propaganda, neva visi ezoterikai yra 100 procentų teisūs ir reikia daryti taip, kaip jie sako. Žmonės patiki vyraujančiomis tendencijomis ir neklauso savo individualių poreikių – verčiau daro tai, kas visuomenėje madinga, apie ką statistiškai daugiausia „Facebook“ įrašų, kur daugiausia „Facebook“ sekėjų.

Galbūt lietuvių mitologijos šaknys yra ne tokios populiarios kaip ezoterikų pareiškimai, o galbūt jos netgi pasitelkiamos netoleruotiniems tikslams. Teko pastebėti, kad radikalūs dešinieji labai mėgsta prisidengti lietuviškumo puoselėjimu, bet anaiptol ne kilniems tikslams, o supriešinimui tarp skirtingų visuomenės grupių didinti, antisemitizmui skatinti ar globalizacijos priešpriešai.

Pernai lankydamasi Indijoje Rytų kultūrą atradau ne kaip paviršutiniškai madingą visuomenės tendenciją, bet kaip dvasiškai saugią erdvę, kurioje žmonės nebijo prisipažinti, kad kažko nežino, taip pat jie moka nuoširdžiai susitapatinti su dabarties momentu. Tuo tarpu Vakarų pasaulyje šių savybių labai trūksta.

Kokį Jūs matote mūsų kultūros žavesį? Kuo galėtume pasauliui apsukti galvą taip, kaip dabar Vakarų pasauliui savo filosofija ir gyvenimo kanonais galvą apsuko Rytai?

– Manau, svarbu kiekvienam esmės ieškoti individualiai, per asmeninę prizmę. Tokiu būdu kažką atradę savo kultūroje ir susižavėję šios kultūros unikalumu bei ją įsimylėję patys, galėsime apie tai kalbėti garsiai, per savo kuriamą meną, per savo darbus, žurnalistinius straipsnius, kitą veiklą. Prie mūsų kultūros gelmės priartėti galime tik  vedami savo vidinių poreikių ir tada būsime pasirengę dalintis jos žavesiu kalbėdami per savo asmeninę patirtį ir sudominti ja kitus.

O koks Jūsų didžiausias atradimas?

– Socialinė mitinių būtybių funkcija. Žmonių lygybė, bet ne komunistinė lygybė, o lygiavertiškumo aspektas. Negalime skirstyti žmonių į socialinius sluoksnius pagal jų įvaizdžius, pagal tai, kaip jie kažką įrodo. Esame lygiaverčiai, nes mus kaip žmones sieja ar bent jau turėtų sieti tie patys principai, vertybės. Visata susijusi savo dėsniais, o žmonės dalinasi ta pačia prigimtimi.

Dėkoju, Egle, už pokalbį, apžvelgusį plačius senosios lietuvybės, moderniosios kūrybos bei žmogaus būties horizontus. Tikiu, skaitytojai ras naujų temų diskusijoms ir pokalbiams.

Dėkoju Jums.

 

***

Negimusiems drugeliams

 

Visą naktį gėriau apverstą

mėnulį iš raudonų žiedlapių

taurės, visą naktį

nuo mėnulio

kvapo apsvaigusi

dainavau lopšinę

negimusiems drugeliams –

 

svylančių pakrančių smėlyje

žaidžiančiam vaikui.

 

Užmerkite savo žalias akis,

dainavau,

kad nenušaltų jose

mėnuliu laistomos

gėlės –

negimusių drugelių žali namai –

akys

Baltijos jūros

formos.

 

Užmerkite svilinančias akis,

kad nesušaltų akys –

 

Baltijos jūros pakrantėje dabar

sninga.

 

Užmerkite savo

negimusias akis,

kad nesudygtų jose, kad

neįleistų šaknų per giliai, kad

nesužalotų jūsų akių

mėnuliu girdomas mano ištroškęs

vaizdas…

 

Jie nesuprato mano kalbos,

jie

 

klausėsi mano lopšinių

melodijos,

žiūrėjo į mane, gėrė

mėnulį iš tos pačios

raudonų žiedlapių

taurės.

 

Atrodė, kad tie drugeliai

tikri.

***

Eilėraštis ant klaviatūros po vandeniu

 

parašykite man eilėraštį 

pirštais ant klaviatūros, –

sakydavo Frederikui Šopenui 

Žorž Sand

 

parašykite man

sakydavo

Venecijos žvakėmis

 

įsivaizduojamam

židiniui palėpėje 

kažkur prie upės

 

parašykite

ar bent pažadėkite

parašyti

 

aš jus skaitysiu

Venecijos kaukių 

bemiegėmis akimis 

atmerkusi

kiekvieną knygą 

ties išplėštu puslapiu

 

aš į jus 

kiekvieną 

neišplauktą naktį gondolomis

irsiuosi

 

aš savo pirštais

po vandeniu

grosiu jus

 

visose klaviatūrose

***

Sapnuoju traukinius

 

girdėjau, kaip sprogsta perone 

nuo užpernai užsilikusi bomba

 

galvoje aidintis mano klyksmas

primena traukinių švilpuką, įspėjantį

kad pasitraukčiau nuo bėgių, kad mane 

jau visai netrukus padalins į dvi lygias dalis

 

kad vagone neužtenka vietos, 

kad visa netilpsiu

 

naktimis vis dažniau sapnuoju traukinius

jau metas. Mano bilietas

į kitą salės pusę, ant mūsų bėgių

auga beržai. 

mano galutinė stotis

nepasiekiama, traukiniai

bėga slėptis po vandeniu

 

mano maršrutuose visos šviesos raudonos

visi geležinkeliai baigiasi ties 

kalnais, į kuriuos įteka tuneliai

 

mano sapnai išvažinėti

metaliniais ratukais, mano kambaryje

bėgiai

ant grindų atsigulusi

laukiu, kol ims klykti galvoje sutraiškytos

katės, kol sprogs peronuose bombos, kol traukinių vagonai

pavirtę tūkstančiais greitosios pagalbos automobilių

automatiniu, girgždančiu mašinisto balsu praneš, 

kaip neištaisomai pavėlavau į savo stotį, kad joje

nebėra laisvų lovų, kad reikėjo išlipti

iš nevaldomo traukinio užpernai

 

niekada į jį neįsėdus

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Pasaulis, iš atviro laivo denio jūrmylėmis išmatuotas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
14:58 Spalio 08d. 2019
img

Širdyje užgimus stebuklams, rankomis kuria pasakišką grožį

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
10:34 Rugsėjo 04d. 2019
img

„Skausmą, nusivylimą, liūdesį – viską potėpiuose palieku“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
20:00 Rugpjūčio 30d. 2019
img

Aš gimiau tam, kad kurčiau muziką

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:14 Rugpjūčio 20d. 2019
img

Kitoks „tiksliukas“: maisto technologas, bėgantis maratonus

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:32 Liepos 09d. 2019
img

Gėlė, pražydusi pačiomis gražiausiomis spalvomis

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
13:55 Birželio 20d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!