PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

Kėdainietė menininkė Giedrė Kanapeckaitė.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Širdyje užgimus stebuklams, rankomis kuria pasakišką grožį

Justina ŠVEIKYTĖ - 10:34 Rugsėjo 04d. 2019

Jos darbai – ypatingi: pripildyti vaikystės, paslapties ir dangaus skonio. O ir pati ji ne kitokia – žvelgia spinduliuojančiomis dangaus žydrumo akimis, kiekvieną sutiktą žmogų apdovanoja plačia šypsena bei užkrečia gera nuotaika ir meile. Meile tapybai. Meile gyventi.

Kokie darbai – toks ir autorius: tikras pozityvumo užtaisas. Taip vos keliais žodžiais apibūdinti galime Jonavos J. Vareikio progimnazijos dailės mokytoją, Akademijos miestelyje gimusią ir augusią, pastaruosius du dešimtmečius Kėdainiuose šaknis įleidusią menininkę Giedrę KANAPECKAITĘ (41).

Kėdainių krašto dailės draugijos narė aliejiniais dažais drobėse nepaprastas akimirkas sustabdo amžiams, o jos kūriniais džiaugiasi ne vien parodų lankytojai, bet ir tie kraštiečiai, kurių namuose savo vietą Giedrės darbai jau atrado.

O visai neseniai savo kuriamu grožiu ši gėrio fėja pradėjo puoštis ir pati, kuomet su teptuku delne stypsoti ėmė nebe prie drobės, o prie… spintoje iki tol ramiausiai kybojusių suknelių. 

Mokytojauti pradėjo tėčio padrąsinta

– Kad jau čia pat mokslo metų pradžia, pakalbėkime apie jūsų profesinę veiklą. Kada supratote, kad norite tapti mokytoja – ir netgi ne kokių tiksliųjų mokslų ar kalbų, o dailės? – „Rinkos aikštė“ paklausė kėdainietės G. Kanapeckaitės.

– Na, dailė ir menas apskritai mane lydi jau nuo mažens. Anksti supratau, kad užaugusi aš vienaip ar kitaip tapysiu (šypteli).

Net ir mane supanti aplinka anksti pritarė mano sprendimui. Kartodavo klasiokai: „Giedre, tu tai tikrai būsi dailininkė“ (šypteli).

Žinoma, viskas išsirutuliojo palaipsniui. Baigusi tuometinę Akademijos vidurinę mokyklą, stojau į modeliavimo specialybę aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje Telšiuose.

Anksti supratau, kad užaugusi aš vienaip ar kitaip tapysiu. Net ir mane supanti aplinka anksti pritarė mano sprendimui. Kartodavo klasiokai: „Giedre, tu tai tikrai būsi dailininkė“. G. Kanapeckaitė

Įdomiausia, jog apie mokytojavimą tuomet nė negalvojau! Nebuvo nė minties tapti mokytoja, iki kol mane šiam sprendimui pastūmėjo tėvelis. Jis, tarsi nujausdamas, sykį pasakė: „Dukrele, eik į mokyklą dirbti. Pamatysi, tau labai patiks ir tiks.“

Kadangi visuomet mėgau ne vien tapyti, bet ir siūti, megzti bei nerti, tėvelio pastūmėta įstojau į Šiaulių pedagoginį universitetą ir tapau „dvigubo kalibro“ – dailės-technologijų mokytoja (šypteli). Tėvelis neklydo. Paklausiusi jo, įstojau į pedagogiką, užbaigiau mokslus – ir štai mokytojauju jau aštuoniolikti metai (juokiasi).

– Iš ko paveldėjote polinkį menams? Galbūt kuris iš tėvų buvo „prie meno“?

– Kartais pagalvoju, jog kūrėjo gyslelę turėjęs mano tėvelis... Dirbo mokslinį darbą, bet namuose, prie ūkio, visko primeistraudavo – kūrybiškumo jam tikrai netrūko (šypteli).

Šiųmetis kraštietės atradimas – tapyba ant suknelių. Kūrėja ne vien antrajam gyvenimui drabužius prikelia, bet ir išskirtinį įvaizdį savomis rankomis kuria. Algimanto Barzdžiaus nuotr.Keičiasi kartos – keičiasi ir pedagogai

– Jonavoje dirbate su 1–8 klasių moksleiviais. Sakykite, ar sudėtinga būti tokio patrakėliško amžiaus vaikų dailės mokytoja? O juolab – tokios meniškos sielos žmogui kaip jūs, Giedre?

– Na, jeigu sakyčiau, kad labai paprasta, aš meluočiau (šypteli). Būna tokių sudėtingų dienų, kad namo pusvalandį važiuoju tyloje, nė nejungiu radijo, o grįžusi net ir tapyti jėgų nebeturiu (šypteli).

Žinote, darbas mokykloje yra labai įdomus, kadangi jis kupinas kasdienių atradimų ir iššūkių. Nėra vienos auksinės taisyklės, kuri padėtų prieiti prie kiekvienos klasės, prie kiekvieno mokinio. 

Per beveik dvi dešimtis metų besitęsiančią pedagoginę karjerą mačiau labai skirtingų vaikų. Teko dirbti ir miesto, ir kaimo mokyklose. Taip, visokių vaikų yra ir miesto, ir kaimo mokyklose. Negalima vienareikšmiškai teigti, jog miesto mokyklose mokosi vienokie, o kaimiškose – jau kitokie vaikai. Vis dėlto pastebėjau, kad kaimiškųjų vietovių mokyklų vaikai yra iki negalėjimo nuoširdūs, tačiau jiems neretai stinga motyvacijos.

Tokiu atveju mokytojas turi ne vien savo dalyką – šiuo atveju dailę – išdėstyti, bet dar ir paaiškinti, kodėl reikia dirbti, paaiškinti, kodėl ir kada tam vaikui gyvenime to prireiks. Tuomet pasakoji, kad nėra pasaulyje viskas vien juoda ir balta. Paaiškini, kad kiekvienoje srityje reikia kūrybiškumo ir kad ne vien drabužius, bet ir namų interjerą bei automobilių dizainą kuria žmonės „prie meno“.

Keista, tačiau kartais suknelę išpiešti gali užtrukti tiek, kiek ir vieną metrinį paveikslą nutapyti. G. Kanapeckaitė

Bandai įrodyti, kad dailės – spalvų, formų, technikų supratimas – yra būtinas ne vien dėl to, kad padės mums stilingai, gražiai rengtis, bet dar ir tam, kad kūrybiškas žmogus tiek profesiniuose, tiek gyvenimiškuose sprendimuose yra lankstesnis. O tas lankstumas padeda lengviau bendrauti ir netgi paprasčiau spręsti su kitais žmonėmis iškylančius konfliktus bei problemas.

Klasėse atrandu daug dailei gabių vaikų, demonstruojančių didžiulį potencialą. Širdis džiaugiasi, kuomet galiu tokių perliukų pačiupinėti (šypteli).

– „Mano laikais tai buvo kitaip, vaikai klausydavo, namų darbus darydavo, mokytojams neatsikalbinėdavo“ – frazė, kurią iš savo tėvų dažnas esame girdėjęs. Kaipgi yra iš tiesų – ar labai skirtingi vaikai, atkeliaujantys iš skirtingų kartų?

– (juokiasi) Žinote, kartos iš tiesų labai skiriasi. Ta, kuri suoluose sėdėjo vos man pradėjus dirbti, ir ta, kuri mokyklos duris varsto dabar – kaip diena ir naktis.

Nesakau, kad kažkuri karta geresnė už kitą, bet ta didžiulė laisvė – ne visada į naudą. Tačiau tai, jog daug informacijos prieinama, daug kas randama internete, mano manymu, yra gerai. Mokytojas jau seniai prarado „vadovėlio“ funkciją – dabar jis turi vaikus sudominti savo asmenybe, išradingai pateikiamu mokymo medžiagos turiniu.

Universitete man labai įsiminė vienas dėstytojas, kuris tik stovėdavo tylėdamas už studentų nugaros ir nieko mums neaiškino... Pedagogas toks būti negali. Mokyti gali tik tada, jeigu išaiškini ir pats dar parodai, kaip tinkamai atlikti užduotį. Privalai procese dalyvauti ir pats.

Turi būti geras, bet tuo pačiu – ir griežtas, kada tai neišvengiama. Jeigu būsi ypač švelnus ir minkštas, vaikai tuojau suuos ir pradės lipti tau „ant galvos“. 

Reikia suprasti, jog vieną dieną vaikas gali būti geras, o kitą, žiūrėk, jau ir nebesusikalbi su juo... Svarbiausia, kad pykti už tai negali – juk ir vaikams visokių dienų būna, tai geresnių, tai blogesnių – visai kaip ir suaugusiems. 

Tiesa tokia, kad tu, pedagogas, privalai į vaikus žiūrėti pagarbiai – tokiu atveju jie atsako tuo pačiu ir sutarti sunkumų nebėra, nors iš pradžių susidraugauti kartais būna labai sudėtinga.

Žinote, kartos iš tiesų labai skiriasi. Ta, kuri suoluose sėdėjo vos man pradėjus dirbti ir ta, kuri mokyklos duris varsto dabar – kaip diena ir naktis. G. Kanapeckaitė

Turi būti vaikui tarsi draugas, nes bendravimas tarp mokytojo ir mokinio dekadoms bėgant smarkiai pasikeitė. Bet vėlgi – tik iki tam tikros ribos. Daugiau sau leidžiu per būrelius – jų metu su vaikais bendraujame artimiau, neformaliai, daug juokaujame.

Vienaip ar kitaip, jeigu nori būti geras pedagogas, vaikus mylėti tu privalai (šypteli).

Kėdainietė G. Kanapeckaitė savo tapybos darbuose dažniausiai vaizduoja gamtos motyvus. Kada ne kada juose pasirodo ir gimtojo Kėdainių miesto architektūra. Asmeninio archyvo nuotr– Ar šis ramus balso tonas per aštuoniolika darbo mokykloje metų daug kartų buvo pakeltas? O šios mėlynos akys mokykloje rasojo? O ar tie teptuką šildantys pirščiukai dvejetus į dienyną pila?

– (juokiasi) neslėpsiu – buvo momentų, kuomet labai norėjosi verkti, tačiau tik geroms, jaudinančioms emocijoms užplūdus. Per šitiek metų teko išlydėti nemažai šaunių auklėtinių – buvo sudėtinga skirtis tiek jiems, tiek man, o paskutiniosios pamokos, paskutinieji skambučiai ir išleistuvės – tie kritiniai momentai, kuomet visos emocijos liejasi per kraštus (šypteli).

Kartais balsą pakelti tenka, tačiau dažniausiai tik dėl to, kad po skambučio į pamoką vaikai ateina vis dar įsiaudrinę, kalbasi, juokiasi, daro „turgų“, ir tik taip gali juos sugrąžinti į pamoką (juokiasi). 

O dėl dvejetų – jeigu matau, kad vaikas stengiasi, ateina pasiruošęs pamokai, dirba – niekada nerašau žemiausių balų. Na ką jam daryti, jeigu nemoka piešti... Aš, tarkime, visiškai negabi muzikai – dramblys ausį numynęs (juokiasi).

Mano dažų paletėje juoda spalva niekada nesibaigia... Raudona, mėlyna, žalia, geltona ar netgi pilka išsenka, suku galvą, kuomet reikia papildyti, o štai juoda praktiškai lieka nepaliesta. G. Kanapeckaitė

Gamtos motyvai ir Kėdainių senamiestis

– Išvydęs jūsų kūrinį, dažnas kėdainietis identifikuotų jų autorių. Turite labai savitą braižą, kuris atsispindi tam tikruose motyvuose, tarkime – medžiuose. Dažniausiai ir vaizduojate gamtą, taip?

– Būna, kad mano darbuose įsimaišo koks siluetas, bet vis dėlto kaifuoju piešdama gamtą, kurdamanuotaikingu, ryškius darbus.

Mėgstu savo regimus gamtos vaizdinius perkelti į drobę, įvesdama naujų atspalvių, formų ir savų nuotaikų. Tarkime, aguona mano darbe pražysta ne raudonais, bet geltonais lapeliais (šypteli).

– Tiesa, ne vien gražiausi peizažai atsiveria Giedrės darbuose. Neretai juose matomi ir Kėdainių senamiesčio vaizdai. Esate mokytojavusi Klaipėdoje – uostamiestis, tiesa, širdies neužkariavo. Nejaugi nugalėjo trauka gimtajam kraštui?

– Tikrai taip (šypteli). Išbandžiau save Klaipėdoje. Gyvenau joje metus, bet sugrįžau – na nepamilau aš to miesto, nesužavėjo manęs taip stipriai toji Baltijos jūra, o ir senamiestis drobėje gražiausiai nugula Kėdainių (juokiasi).

Sukneles prikelia antrajam gyvenimui

– Naujai atrasta jūsų aistra – piešimas ant drabužių – gana neįprastas užsiėmimas. Jūsų išpiešti drabužiai sulaukia išties daug komplimentų, o Kėdainiuose, ko gero, vienintelė tai praktikuojate. Kaip kilo mintis nuo molberto su teptuku pereiti prie drabužių?

– Išties, drabužiai – šviežias, šiųmetis atradimas. Viena vertus, keista, kad tik dabar – juk tapyboje naujokė nesu. Kita vertus, šventai tikiu, jog šiame pasaulyje niekas nevyksta be priežasties ir viskam turi ateiti savas laikas.

Tapyti drabužius mane bičiuliai ragino jau prieš kokius dvejus metus, susižavėję mano darbais ant drobės. Vis dėlto pirmąjį kartą tai išbandžiau kuomet gegužės mėnesį lininę suknelę pasisiuvusi kolegė ėmė kone primygtinai reikalauti, kad išpieščiau jos drabužį. 

Drabužiai – šviežias, šiųmetis atradimas. Viena vertus, keista, kad tik dabar – juk tapyboje naujokė nesu. Kita vertus, šventai tikiu, jog šiame pasaulyje niekas nevyksta be priežasties, ir viskam turi ateiti savas laikas. G. Kanapeckaitė

Pasidaviau įtikinama, išpiešiau – ir rezultatas pranoko mano lūkesčius. Vėliau padailinau sesės marškinėlius, o galų gale – papuošiau ir save (juokiasi). Pradžioje tris senas sukneles išpiešiau gėlėmis, o visai neseniai užbaigiau ir ketvirtąją – savo pačios pasisiūtą geltoną suknutę. Užsikabinau (juokiasi).

– Kaip ir įprasta Giedrės tapybai, ant suknelių klosčių pražysta ne kas kita, o gėlių žiedai...

– Išties, gėlės – dažniausias mano darbų motyvas. Mane žavi gėlių žiedų grožis, kadangi asocijuojasi su tokiu gražiu metų laiku – vasara. Iš tiesų, tai žaviuosi visa gamta.

Medžius piešti mėgstu, bent ant suknelės kažkodėl nesinori... Labiau ant jų regiu šiek tiek „modifikuotas“, nuo tikrųjų spalvų nutolusių atspalvių aguonas, lelijas. Angeliukus.

Tiesa, vienos iš suknelių gėlių pievoje įlindęs povas... Fantastiškas paukštis, sakyčiau, netgi karališkas, su ypatingo grožio plunksnomis.

– Ar suknelė, prie kurios „nagus prikišote“ ir pati, tampa mielesnė vilkėti?

– Nėra nė kalbos. Tokią apsivilkti daug smagiau. Drabužis tampa išskirtinis, kuomet papuoši jį sau patinkančiais piešiniais ir raštais. Prieš tai nė nepagalvojau, kad gėlės žiedas ant suknelės klostės, pieštas savomis rankomis, šitaip stipriai atkreips praeivių dėmesį (juokiasi).

– Per kiek laiko ant suknelės sukuriate tokį stebuklingą grožį, Giedre?

– (šypteli) Ačiū už komplimentą. Man, kaip kūrėjai, darbo įvertinimas labai paglosto širdį. Iš esmės, užtrunku priklausomai nuo to, kiek turiu laiko... Jeigu galiu paskirti tam visą dieną nuo ankstyvo ryto iki sutemų, tada tiek ir užtruksiu. Jeigu gėlės didesnės, jų motyvai sudėtingesni, prie suknutės triūsiu keletą dienų. Keista, tačiau kartais suknelę išpiešti gali užtrukti tiek, kiek ir vieną metrinį paveikslą nutapyti (šypteli).

Beje, piešinio ant drabužio kontūrams pasidaryti yra netgi specialūs, po kurio laiko išnykstantys kontūrai. Tiesa, man jų nereikia – dažniausiai tapau tai, ką jaučiu, daug improvizuoju.

Tai, kas svarbiausia

– Dailė, tapyba, o ir menas apskritai jums turbūt daug daugiau negu tik pragyvenimo šaltinis?

– Be abejo. Visa tai – ne tik mano darbas, bet būdas išreikšti ir realizuoti save, savo idėjas ir mintis, grožio kūrimas aplink save, sau ir kitiems, užsiėmimas, mylima veikla, poilsis, dalinimasis savo žiniomis su kitais. Tai – didelė ir labai svarbi mano gyvenimo dalis (šypteli).

– Jūsų drobėse ir drabužiuose juodos, lietuvių taip pamėgtos spalvos, reikia dairytis su žiburiu. Kodėl esate šitaip nusiteikusi prieš juodąją klasiką?

– (juokiasi) Na, kartais būna koks kontūrėlis ar paryškinimas, bet išties – nemėgstu šios spalvos nei savo darbuose, nei savo aprangoje, nei savo gyvenime apskritai.

Taip, juoda spalva yra klasika. Taip, juoda spalva lieknina, bet jeigu ją apsivelku, ji iškart išmuša mano veidą... Net per gedulą velkuosi tamsiai, tačiau ne juodai.

O ir mano dažų paletėje juoda spalva niekada nesibaigia... Raudona, mėlyna, žalia, geltona ar netgi pilka išsenka, suku galvą, kuomet reikia papildyti, o štai juoda praktiškai lieka nepaliesta (šypteli).

– Giedre, esate tikras saulės spingsulėlis niūrią rudenio dieną. Nuolat besišypsanti, labai moteriška, švelni ir miela. Ko gero, galėtumėte pralinksminti didžiausią paniurėlį, įkvėpti net ir labai nelaimingą žmogų. Iš kur pas jus tiek pozityvo?

– Iš prigimties esu nepataisomas optimistas (šypteli). Būna tų liūdnų akimirkų, bet pasikalbėjus su artimais žmonėmis, slogios nuotaikos ar mintys mikliai praeina. Stengiuosi nepulti į liūdesį, nesilaikyti įsikabinusi į sudėtingus momentus, kurių kiekvieno žmogaus gyvenime apstu.

Mano manymu, tave supantys žmonės ir gera savijauta yra tai, kas gyvenime svarbiausia. O visa kita – uždirbama, nuperkama ir pastatoma. G. Kanapeckaitė

Vėlgi, kita vertus, tai yra požiūrio reikalas. Manau, kad žmogus, norėdamas bumbėti ir būti nelaimingas, kasdien tam gali rasti milijoną priežasčių. O štai aš stengiuosi tiek priežasčių atrasti būt laiminga (šypteli).

Džiaugiuosi ir vertinu tai, ką turiu – šeimą, savo bičiulius, mane mylinčius nuostabius žmones, sielos brolius ir seseris, kurių per gyvenimą sutikau išties nemažai.

Neturiu žalingų įpročių ir saugau sveikatą.

Mano manymu, tave supantys žmonės ir gera savijauta yra tai, kas gyvenime svarbiausia. O visa kita – uždirbama, nuperkama ir pastatoma.

Tikiu, kad kiekviena diena yra stebuklinga ir labai svarbi. To paties stengiuosi mokyti ir aplinkinius (šypteli).

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

„Skausmą, nusivylimą, liūdesį – viską potėpiuose palieku“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
20:00 Rugpjūčio 30d. 2019
img

Aš gimiau tam, kad kurčiau muziką

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:14 Rugpjūčio 20d. 2019
img

Kitoks „tiksliukas“: maisto technologas, bėgantis maratonus

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:32 Liepos 09d. 2019
img

Gėlė, pražydusi pačiomis gražiausiomis spalvomis

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
13:55 Birželio 20d. 2019
img

Kitiems ji ta, kurios pačiai kadaise trūko

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:57 Gegužės 27d. 2019
img

G. Gaižius: „Tiek daug dar kelionių laukia...“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
14:47 Gegužės 23d. 2019
img

Jis, jo gitara ir debiutinis albumas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
13:46 Balandžio 30d. 2019
img

Gydytojas A. Hofmanas: „Renkuosi ne bėgti iš Lietuvos, o veikti!“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
10:12 Balandžio 15d. 2019
img

Už namų sienų – margas pasaulis

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
12:14 Balandžio 08d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!