PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

Jurga Norkutė-Blėdienė.   / Algimanto Barzdžiaus nuotr.
  • PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
  • Iš emigracijos grįžusi ir japonų kompanijoje save išbandžiusi dėstytoja kuria skanaus maisto namus

Iš emigracijos grįžusi ir japonų kompanijoje save išbandžiusi dėstytoja kuria skanaus maisto namus

Kristina MIRVIENĖ - 12:53 Spalio 24d. 2019

Paplitusiai nuostatai, kad sudėtinga, ir ypač moterims, suderinti šeimą bei karjerą, visiškai nepritaria veiklioji restorano „Uršulė“ vadovė Jurga NORKUTĖ-BLĖDIENĖ (42). Šiai darbščiai ir energingai moteriai, regis, puikiai pavyksta ne tik būti vadove, rūpintis namais, bet ir kurti nuosavą verslą.

„Veikla man reikalinga tarsi oras, be jos negalėčiau gyventi pilnaverčio gyvenimo!“ – tvirtina Jurga.  

– Jurga, kas gi yra jūsų gyvenimo varomoji jėga?

– Tikslas! Mėgstu siekti užsibrėžto tikslo, jį pasiekusi aš keliuosi naują ir taip keliauju per gyvenimą etapais – nuo vieno tikslo prie kito. Savęs visą laiką darant tą patį – dirbant monotonišką darbą – neįsivaizduoju, tai man būtų labai sunku.

Kai tu darai tai, kas tau labai patinka, kai esi ten, kur jau seniai norėjai būti, manau, tas labai jaučiasi. J. Norkutė-Blėdienė

– Ar jau ir mokykloje turėjote užsibrėžusi, ko norėtumėte pasiekti? Kaip rinkotės profesiją?

– Beveik visa mano giminė, taip pat ir tėvai, yra gydytojai. Tad nieko nuostabaus, kad iš manęs buvo tikimasi, kad seksiu jų pėdomis. Kažkurį trumpą mokyklinio gyvenimo periodą aš svarsčiau rinktis gydytojos profesiją, tačiau vis tik labiau linkau prie humanitarinių dalykų. Baigusi mokyklą pasirinkau anglų filologijos studijas Vilniaus universitete. Tokiam pasirinkimui nemažai įtakos padarė tai, kad baigiamosiose mokyklos klasėse turėjau puikią anglų kalbos mokytoją amerikietę, kuri sustiprino mano jau senokai puoselėtą norą studijuoti anglų kalbą.

O baigdama mokyklą jau žinojau, ko norėčiau pasiekti – turėjau didelį norą būti anglų kalbos dėstytoja universitete. Ir man pavyko – baigusi bakalauro studijas gavau pasiūlymą likti dirbti universitete ir dėstyti anglų kalbą kitų studijų programų studentams.

Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Ne kiekvienam studentui pasiūloma darbo vieta universitete, kaip manote, kas lėmė, kad jums pavyko pasiekti savo tikslą?

– Kai tu darai tai, kas tau labai patinka, kai esi ten, kur jau seniai norėjai būti, manau, tas labai jaučiasi. Tada įdedi be galo daug savęs, daug ir viskuo domiesi, vedamas tokio entuziazmo ir padarai gerokai daugiau ir geriau nei galbūt iš tavęs buvo tikimasi ar reikalaujama.  Tai yra jaučiama, tai matosi. Mūsų grupė universitete buvo nemaža, tačiau dėstytojų vieta buvo pasiūlyta vos keletui studentų.

Iš pradžių dėstyti buvo nejauku. Man tuomet buvo vos kiek daugiau nei dvidešimt ir ėjau mokyti auditorijos, kurioje nemaža dalis studentų gerokai už mane vyresni – reikėjo šiek tiek drąsos. Bet noras buvo didžiulis, buvau pilna entuziazmo, todėl jau netrukus savo darbo vietoje jaučiausi puikiai. Dėstytojos darbą derinau su magistrantūros studijomis, darbu privačioje mokykloje ir toliau siekiau savo tikslo – akademinės karjeros.

– Šiandien nesate universitete, akademinė karjera liko praeityje, darbuojatės versle – Kėdainiuose kuriate skanaus maisto namus „Uršulė“.

– Viskas pasikeitė, kai universitete pradėjau dėstyti dar ir verslo anglų kalbą ekonomikos studentams. Bemokydama šio dalyko, labai susidomėjau ekonomika. Ruošdamasi paskaitoms, gilinausi ne tik į kalbinius dalykus – norėjau žinoti, apie ką kalbu, tad nagrinėjausi ekonomikos terminus, teoriją ir pamačiau, kad tai yra labai įdomu. O tada jau užsidegiau noru išbandyti save versle realiai. Man labai magėjo sužinoti, kaip realybėje veikia derybos bei funkcionuoja kiti ekonomikos dėsniai.  

Panašiu metu dar atsirado ir didžiulis poreikis pagyventi anglakalbėje šalyje. Jaučiausi nesmagiai, kad studijavau anglų kalbą, ją dėstau, o jokioje angliškai kalbančioje šalyje nebuvau iki tol buvusi. Visos mano žinios buvo iš teorijos, knygų, vaizdo įrašų, jos nebuvo gyvos ir tai mane šiek tiek slėgė.

Kadangi jau tokios mintys ir tikslas užgimė mano galvoje, pradėjau veikti. Vasaros atostogų metu išvykau į Didžiąją Britaniją.

– Į užsienį išvykote turbūt tikrai ne atostogauti?

– Žinoma, kad mano tikslas nebuvo atostogos, bet kadangi į Didžiąją Britaniją išvažiavau neturėdama jokio darbo pasiūlymo, nežinojau, kaip gali būti, tad vasaros atostogų metu nusprendžiau pabandyti.

Iš pradžių Anglijoje apsigyvenau pas pažįstamus, pirmąją savaitę skyriau susipažinimui su miestu, jo darbo rinka. Vėliau nuėjau į įdarbinimo agentūrą ir man iš tiesų labai pasisekė, nes jau po poros savaičių gavau gerai apmokamą klientų aptarnavimo specialistės darbą tarptautinėje japonų kompanijoje, užsiimančioje mobilaus ryšio technologijų vystymu.

Savęs visą laiką darant tą patį – dirbant monotonišką darbą – neįsivaizduoju, tai man būtų labai sunku. J. Norkutė-Blėdienė

Šis darbas man labai patiko, nes tai buvo vienas iš mano tikslų – išbandyti save versle. Darbo pradžia visiškai naujoje srityje buvo nelengva, bet be galo įdomi, čia labai daug išmokau, patyriau. Noras dirbti šioje kompanijoje buvo didžiulis, tik jo dėka pavyko nugalėti visus sunkumus. Apskritai gyvenimas Didžiojoje Britanijoje buvo nereali patirtis, kiekvienam rekomenduoju būtinai išbandyti save kitoje šalyje.

– Daugelis tautiečių atvykę į svečią šalį neapsieina nepadirbę „juodų“ darbų, o jums to pavyko išvengti. Ko patartumėte pirmiausiai griebtis siekiant sėkmės ir ten?

– Kiekvieno žmogaus situacija skirtinga ir mano patarimai gali būti ne visiems tinkami. Bet aš atvykusi į Jungtinę Karalystę (JK) turėjau tikslą, turėjau svajonę ir bent jau pradžioje nesiruošiau daryti sau jokių nuolaidų, tad taikiausi iš karto ten, kur man atrodė perspektyvu mano tikslui pasiekti. Gerai mokėjau kalbą, turėjau neblogą gyvenimo aprašymą ir tai man padėjo eiti tikslo link. Minėtoje JK įdarbinimo agentūroje turėjau atlikti nemažai testų, parašyti rašto darbų, parodyti kompiuterinį raštingumą bei kitus gebėjimus. O kai vėliau man buvo pasiūlyta kandidatuoti į poziciją tarptautinėje japonų kompanijoje, dar reikėjo atlikti visą krūvą testų ir pokalbių tiesiogiai su darbdaviu. Tik įveikusi visus šiuos etapus gavau patinkantį darbą.

– Kokia patirtis buvo jums visiškai naujoje veiklos srityje?  

– Dirbdama šioje kompanijoje pirmiausiai pamačiau, kas yra tarptautinė kompanija pasauliniu mastu, kurioje dirba labai įvairių tautybių ir kultūrų žmonės. Pamačiau toleranciją ir kiekvieno priėmimą tokio, koks jis yra. Pavyzdžiui, kolegos musulmonai eina, meldžiasi per pertrauką, kai jiems ramadanas, nevalgo visą dieną, yra pikti, tačiau visi supranta ir tokius dalykus priima labai tolerantiškai. Įdomu buvo pamatyti, kaip skirtingų kultūrų žmonės dirba viename kolektyve, kaip jie integruojasi, kaip vyksta visas procesas, kokie taikomi darbo metodai, technikos. Darbas šioje kompanijoje tikrai buvo kažkas tokio!

– Vis tik Anglijoje nelikote, kodėl? Juk atrodė atsivėrė neribotos karjeros galimybės, veiklos geografija, mastai daug platesni. Nebuvo dvejonių?

– Oi, dvejonių buvo daug ir įvairių! Prieš grįždama labai ilgai galvojau, sprendimas vis pakrypdavo tai vienon, tai kiton pusėn, jį priimti tikrai nebuvo lengva.

Anglijoje gyvenau 4 metus. Po pusmečio nuo atvykimo pasiėmiau dukrą pas save. Jai tuo metu buvo penkeri, iš karto pradėjo lankyti mokyklą. Buvo neramu, kaip jai seksis, bet viskas vyko gana sklandžiai, ji jau po dviejų savaičių pradėjo kalbėti angliškais sakiniais.

O kodėl grįžome? Aš visada esu linkusi pagalvoti į priekį. Ir kai dukra buvo bebaigianti pradinę mokyklą, supratau, kad būtent dabar reikia apsispręsti – arba mes liekame čia ilgam laikui, o jei to neplanuojame, turime išvažiuoti pasibaigus mokslo metams.

Įdomu buvo pamatyti, kaip skirtingų kultūrų žmonės dirba viename kolektyve, kaip jie integruojasi, kaip vyksta visas procesas, kokie taikomi darbo metodai, technikos. J. Norkutė-Blėdienė

Taip pat prisidėjo ir kiti veiksniai. Kadangi nuomojomės būstą, teko ne kartą kraustytis, toks nestabilumas manęs nežavėjo. Taip pat norėjau, kad artimieji būtų arčiau, kad kai jie serga ar blogai jaučiasi, galėtum būti šalia jų, ir kai tau yra blogai, kad jie galėtų matyti tave.

Šiandien suprantu, kad sprendimas grįžti buvo geras ir sėkmingas. Džiaugiuosi ir esu laiminga būdama čia.

Algimanto Barzdžiaus nuotr.– Ar emigrantę gimtoji šalis pasitiko svetingai?

– Tikrai taip. Jau išvažiuodama iš Anglijos turėjau puikų darbo pasiūlymą Lietuvoje. Kai apsisprendžiau, kad grįžtame į Lietuvą, dar būdama Anglijoje sukau galvą, kuo reikės užsiimti sugrįžus. Supratau, kad grįžti atgal į universitetą nelabai noriu. Neprisirišau prie gyvenamosios vietos, tiesiog ieškojau patinkančio darbo. Norėjau, kad ir toliau galėčiau pasitarnauti savo anglų kalbos žiniomis, o taip pat dirbti verslo įmonėje. 

Labai džiaugiausi įsidarbinusi administracijos vadove Telšiuose, lietuviškoje baldų gamybos įmonėje. Čia save realizavau ir kaip anglistė, ir kaip vadybininkė. Visa šios įmonės produkcija buvo eksportuojama į užsienio rinkas, o didžioji dalis keliaudavo būtent į Jungtinės Karalystės rinką, tad darbe beveik visa komunikacija vyko vien anglų kalba. Čia aš pasijutau kaip mažojoje Anglijoje.

Tai taip pat buvo be galo įdomus laikas. Labai patiko sritis, kurioje įmonė specializavosi – ąžuolo masyvo baldų gamyba, gaminiai labai aukštos kokybės, gražūs. Su telšiškiais kolegomis iki šiol palaikome šiltą ryšį, bendraujame.

Ten dirbau keletą metų, o vėliau asmeniniai vėjai viską sujaukė ir aš atsidūriau Kėdainiuose (šypsosi).

– Žinau, kad be samdomos vadovės darbo buvote sukūrusį ir nedidelį savo pačios verslą – internetinę indų ir stalo dekoro parduotuvę. Kaip ji atsirado jūsų gyvenime?

– Sutikusi savo vyrą kėdainietį, persikrausčiau į Kėdainius. Kai dirbau čia veikusioje tekstilės įmonėje, pradėjau lauktis antros dukrytės. Išėjau motinystės atostogų, tačiau nieko neveikti ir mėgautis tik namų ramybe aš ilgai negalėjau, todėl įgyvendinau jau senokai kirbėjusią idėją – ėmiausi savo verslo – atidariau elektroninę indų ir stalo dekoro parduotuvėlę.

Ši idėja gimė iš meilės maistui ir namams. Šios dvi aistros visada buvo šalia manęs, gal tik kartais darbų sūkuryje jos kiek prislopdavo.

Išėjau motinystės atostogų, tačiau nieko neveikti ir mėgautis tik namų ramybe aš ilgai negalėjau, todėl įgyvendinau jau senokai kirbėjusią idėją – ėmiausi savo verslo. J. Norkutė-Blėdienė

Dukrytės auginimo metu labai panirau į maisto gamybą. Kai daug savęs atiduodi darbui, nėra kada išlaisvinti savo kūrybinio potencialo, o būnant motinystės atostogose atsirado laiko savo pomėgiams atsiduoti vos ne 100 procentų. Tuomet ir susidomėjau indais, suradau tokių gražių daiktų savo namams, kad panorau tuo pasidalinti su kitais, kad ir kiti galėtų tokių įsigyti čia, Lietuvoje, ir nereikėtų ieškoti užsienyje. Tad pamaniau, kada, jei ne dabar? Kol auginau savo mažylę ir negrįžau į įprastą darbo ritmą, galėjau įgyvendinti savo seną svajonę imtis nuosavo verslo.

– Verslas ir motinystė suderinama?

– Tikrai taip! Meluočiau jei sakyčiau, kad gimus vaikui nebuvo jokių iššūkių derinant veiklą ir vaikelio auginimą. Buvo ir tokių dienų, kai supratau, kad daugiau niekam, išskyrus dukrų ir namų priežiūrą, neturiu jėgų, nes paprasčiausiai neužtenka poilsio. Buvo momentų, kai jaučiausi labai pavargusi, nes mažylė nebuvo rami, naktimis dažnai keldavosi. Bet tai juk taip laikina ir tie sunkumai, nuovargis nėra jokia didelė gyvenimo bėda.

– O dabar esate restorano „Uršulė“ vadovė. Kaip pati sakote, kuriate skanaus maisto namus. Tačiau viešasis maitinimas neturi nieko bendro su tuo, ką darėte anksčiau. Kodėl ėmėtės šios veiklos?

– Kai mažoji paaugo, pajutau, kad man trūksta veiklos. Su savo internetine parduotuve susitvarkiau ir supratau, kad man trūksta krūvio, kad galiu dar daugiau veikti. Vieną dieną internete akys užkliuvo už darbo skelbimo, siūlančio restorano Kėdainiuose vadovės vietą. Pajutau, kad labai norėčiau šio darbo. Man labai patinka virtuvė, gaminti, tad viešojo maitinimo sritis labai traukė.

Juk čia yra maistas, o kur maistas, ten ir kūrybos netrūksta, o kur kūryba, ten gali labai daug ką keisti, išbandyti. Čia labai gera dirbti!

Taigi, savo internetinę parduotuvę perdaviau dukrai, o pati „Uršulei“ vadovauju jau pusantrų metų. Pastaruosius metus buvome dideliame virsme, nemažai pokyčių padarėme. Ir ne tik išoriškai.

Turiu nuostabią komandą, su kuria esame labai puikiai susistygavę, vienas kitą suprantame. Tuo labai džiaugiuosi, nes nieko negali padaryti vienas. Tu gali ateiti su superinėmis mintimis, idėjomis, bet jei žmonės tavimi nepatikės, nesugebėsi jų įkvėpti, tai nieko ir nebus, taip ir liksi pats sau vienas fainas ir gražus (juokiasi). Jei nori kažką nuveikti, privalai rasti bendrą kalbą su žmonėmis. Tai yra labai svarbu. Taip mes visi kartu ir kuriame skanaus maisto namus.

– Turėjote intensyvų periodą, kuomet restoranas buvo atnaujinamas, kuriamas naujas meniu bei vykdomos kitos permainos, dabar viskas įvykdyta. Ar jau ramu, galite atsipalaiduoti?

– Tikrai ne! (juokiasi) Aš taip pat maniau, kad baigus „Uršulės“ remontą, atnaujinus meniu, ateis ramesnis periodas, bet nė kiek! Laukia daugybė naujų iššūkių.

Džiaugiamės, kad po permainų pajutome išaugusį lankytojų skaičių, padidėjusią apyvartą. Skanus maistas, maloni aplinka ir puikus aptarnavimas – tai kertinės vertybės, kuriomis grindžiame savo veiklą. Tačiau užkilęs ant bangos, negali snausti, daug didesnis iššūkis ant jos išsilaikyti nei čia patekti (šypsosi).

– Teko darbuotis labai skirtingose veiklose, verslo srityse. Kuri jų jums arčiausiai širdies?

– Nesvarbu, kurioje verslo srityje bedirbtum, kokį jį bekurtum, svarbiausia yra žmogiškasis ryšys, nes tuo viskas prasideda – rezultatas, komandinis siekis. Aišku, labai svarbu tikslų formavimas, turi planuoti, žiūrėti į priekį, strateguoti. Privalai visuomet galvoti ne tik apie tai, kas dabar vyksta, bet kas vyks ryt, poryt. Visose pozicijose dirbau iš širdies, man buvo įdomu, daug išmokau!

Jau po poros savaičių gavau gerai apmokamą klientų aptarnavimo specialistės darbą tarptautinėje japonų kompanijoje, užsiimančioje mobilaus ryšio technologijų vystymu. J. Norkutė-Blėdienė

– Koks yra jūsų laisvalaikis, kaip atsipalaiduojate po darbų?

– Labai mėgstu gaminti. Beveik kasdien, jei tik negrįžtu vėlai vakare, iš karto po darbo einu į virtuvę. Savaitgaliais taip pat mėgstu šeimininkauti. 

Beruošdama patiekalus šeimai pailsiu, atsipalaiduoju, atsijungiu nuo visų darbų, rūpesčių. Mėgstu išbandyti naujus receptus, patinka gaminti kažką neįprasto. Neretai ir darbe pasidalinu savo gastronominiais įspūdžiais, kai ką ir meniu pritaikome. Šis pomėgis ir darbe pasitarnauja, lengviau suprasti savo virtuvės šefes. Jei pati nemėgčiau gaminti, turbūt būtų pakankamai sudėtinga šioje srityje dirbti.

– Esate labai užimta moteris, kaip sekasi suderinti darbą ir šeimą?

– Aš visą gyvenimą buvau labai užimta. Mano vyras taip pat labai daug dirba, gyvena lygiai tokį patį dinamišką gyvenimą. Iš jo sulaukiu didelio palaikymo ir supratingumo, todėl nejaučiu nerimo, kad skiriu šeimai mažai laiko.

Su dabartine mano darbo specifika, kai tenka ir naktį pabūti darbe, ir savaitgaliai ne visada laisvi, palaikymo bei padrąsinimo labai reikia. Kai šeima supranta ir palaiko, tai yra didžiulė laimė, tada ir aš galiu ramiai dirbti nesijaudindama, kad kažkas kenčia ar yra nepatenkintas.

Žinoma būna, kad darbe pavargsti, nesiseka, bet juk viskas gerai, juk normalu, kad kartais taip būna, daug nuostabiau, kad kasdien gali užsiimti tuo, kas tave džiugina.

O šiaip stengiuosi rasti balansą tarp darbo ir poilsio, šeimos ir darbo reikalų, savo dienotvarkę planuoju taip, kad viskam užtektų laiko: ir eksperimentams virtuvėje, gerai knygai ar sportui. O be veiklos aš negaliu, tai mano gyvenimas, aš per ją gyvenu.

– Turbūt, kaip ir kiekvieno žmogaus kelyje, yra pasitaikę nesėkmių ir jums. Kaip į jas reaguojate? Kaip nesuklupti, kai jos užklumpa?

– Svarbiausia žinoti, ko sieki. Tikslo ir galutinės vizijos matymas neutralizuoja problemas, kliūtis ir nesėkmes, kurių neišvengiamai pasitaiko kiekvieno kelyje.

Išsikelti sau tikslą taip pat turbūt reikia mokėti. 

– Dabar neretas žmogus nežino, kur stoti mokytis, ką norėtų veikti gyvenime? Ką jiems patartumėte?

– Aišku, būna periodų, ypač jaunesniame amžiuje, kai nesi tikras, kuriuo keliu gyvenime nori eiti, kai tu blaškaisi, ieškai. Bet tai yra būtina, tu privalai ieškoti savo kelio, tai natūralu. Aš ir savo vyresnei aštuoniolikmetei dukrai sakau, kad ji nebijotų, kad visos būsenos, kurias ji šiuo metu išgyvena, yra natūralios – normalu yra bijoti, nežinoti, būti pasimetusiam ir apskritai nesuprasti, ką nori veikti gyvenime. Tai reikia praeiti, išgyventi, išjausti. Svarbu nenustoti svajoti, negalvoti, kad gal čia ne man, gal per vėlu ir panašiai, kad vėliau netektų apgailestauti: „Et, kodėl nepabandžiau, o jeigu aš būčiau tai padaręs...“ Geriau gyventi taip, kad visų tų „o jeigu?“ būtų kuo mažiau. 

Iš savo patirties matau, kad dažnai vedamas svajonių tu savaime atsiduri tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Svarbu savo svajones, idėjas apmąstyti ir galvoti, kad tai yra tavo šansas, tavo galimybė ir tu turi bandyti. Ir svarbiausia – nebijoti suklysti. Klaidų daro visi, o neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.

Taip pat sėkmei yra labai svarbu mokėti džiaugtis, džiaugtis viskuo – kad esi sveikas, kad gali matyti, jausti, kad gali dirbti, nes jei to nedarai, gyvenimas dažnai ne pačiu maloniausiu būdu tave labai greitai sugrąžina prie tikrųjų vertybių. Gyvenimas – tai akimirkos, ir svarbu, ką mes padarėme, kad jos būtų džiaugsmingos ir nepamirštamos. Būtina vertinti galimybes ir jas išnaudoti.

–  Jūsų nuomone, motinystė karjerai padeda ar trukdo?

– Pirmąją dukrą auginau praktiškai viena, svetimoje šalyje, lengva tikrai nebuvo. Bet nepaisant to, esu tikra, kad motinystė duoda neįkainojamą privalumą visam gyvenimui, tame tarpe ir profesinei sričiai. Tapus mama savyje atrandi tiek daug naujų savybių, kurios labai pasitarnauja ir profesinėje veikloje. Motinystė man davė daugybę pamokų. Atradau savyje tai, ko net nemaniau turinti, įgijau daugiau empatijos, užuojautos, kito supratimo, kantrybės, patobulinau laiko planavimo įgūdžius, atradau daugiau energijos, ištvermės, pasiaukojimo, atsidavimo ir dar daugybė kitų gražių patirčių atėjo į mano gyvenimą kartu su dukrytėmis.

Tačiau žmonės yra skirtingi, kiekvienas mūsų turime savo kelią ir, manau, kad reikėtų sekti savo širdimi. Svarbu jaustis gerai ir visai nebūtina verstis per galvą siekiant svetimų, nusižiūrėtų, ne iš savo vidaus ateinančių poreikių padiktuoto gyvenimo būdo. Svarbiausia – klausykimės savęs!

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Pasaulis, iš atviro laivo denio jūrmylėmis išmatuotas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
14:58 Spalio 08d. 2019
img

Širdyje užgimus stebuklams, rankomis kuria pasakišką grožį

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
10:34 Rugsėjo 04d. 2019
img

„Skausmą, nusivylimą, liūdesį – viską potėpiuose palieku“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
20:00 Rugpjūčio 30d. 2019
img

Aš gimiau tam, kad kurčiau muziką

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:14 Rugpjūčio 20d. 2019
img

Kitoks „tiksliukas“: maisto technologas, bėgantis maratonus

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:32 Liepos 09d. 2019
img

Gėlė, pražydusi pačiomis gražiausiomis spalvomis

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
13:55 Birželio 20d. 2019
img

Kitiems ji ta, kurios pačiai kadaise trūko

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:57 Gegužės 27d. 2019
img

G. Gaižius: „Tiek daug dar kelionių laukia...“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
14:47 Gegužės 23d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!