Atradusi savo

Reikėtų gerai papurtyti galvą, kad prisiminčiau dar nors vieną žmogų, kuris taip tvirtai ir iškart būtų atradęs „savo“. Savo pašaukimą, savo veiklą, savo siekius bei norus, galiausiai – savo žemės lopinėlį, kurio net į svajingąjį pajūrį neišmainytų. Tokia yra pirmojo mūsų mieste gėlių salonėlio „Gėlių kraitė“ savininkė Ingrida Dovidienė

„Kai darai tai, kas tavo, viskas einasi lengvai“, – iš patirties kalba pašnekovė. Jai nebuvo sunku du gėlių salonus įkurti Klaipėdoje, nebuvo keblu tai padaryti ir Kėdainiuose.

Pasikalbėti prisėdame Ingridos išpuoselėtame salonėlyje ant grakštaus suolelio, prie žavaus stalelio ir gurkšnojame arbatą iš dailiausių puodelių, apsuptos pašnekovės rankomis išmyluotų gėlių. Jaučiuosi tarsi rojaus sode. O kaipgi kitaip? Juk Ingrida – nepataisoma estetė. Vadinasi, viskas turi būti gražu.

– Esate gėlių salono savininkė. Kodėl nusprendėte imtis būtent tokio verslo?

– Sprendimas įkurti gėlių saloną atėjo iš šeimos. Kiek save prisimenu mažą, mano tėvai visada augino gėles: rožes, gvazdikus, kalijas, tulpes, narcizus. Didžiausias iniciatorius buvo tėtis. Jis labai domėjosi gėlininkyste.

Tulpės auginamos pagal ištisą sistemą. Tėvai duodavo mums su sese nukasti po lysvę tulpių. Paskui tulpės džiovinamos, sodinamos į dėžutes. Labai ryškiai prisimenu tas tulpių lysves. Būdamas vaikais, aišku, labiau norėjai bėgti žaisti, tačiau tai būdavo mūsų pareiga.

– Ir ši pareiga neatbaidė Jūsų nuo gėlių?

– Ne, absoliučiai ne. Gvazdikų kvapą iš vaikystės dar dabar atsimenu. Gvazdikas ypač kvapni gėlė. Žinoma, tie olandiški nebekvepia. Prisimenu ne kokių rožių, o būtent gvazdikų kvapą. Gal todėl, kad juos labiausiai myliu? Gvazdikas – mano gėlė bet kokia proga (šypsosi).

Savo salonėlyje klientams labai siūlau gvazdikus. Čia užsukantys kėdainiečiai jau žino, kad iš gvazdiko galima sukurti labai gražias kompozicijas. Be to, dabar šių gėlių yra visokiausių spalvų.

[quote author=“I. Dovidienė“]Niekad neteko gyventi ieškojimuose, dvejonėse. Man tiesiog pasisekė rasti tai, kas yra mano.[/quote]

Grįžtant prie sprendimo įkurti savą saloną, pasakysiu, kad iš pradžių dirbau gėlių parduotuvėje floriste. Vėliau susiklostė taip, jog išvykau gyventi į Klaipėdą. Ten su bičiule įkūrėme du gėlių salonėlius. Vis tik namų, Josvainių, kur gimiau, užaugau ir dabar su šeima gyvenu, trauka buvo nenumaldoma. Regis, Klaipėda toks gražus miestas, bet Josvainiai man artimi. Dabar čia taip gerai jaučiuosi ir galiu pasakyti, kad Josvainiai – pati geriausia vieta gyventi (pašnibždomis pasakiusi nusijuokia pašnekovė).

– „Gėlių kraitė“ žiedais džiugina jau 15 metų. Tada moterys taip drąsiai verslo dar nesiimdavo. Kaip Jūs išdrįsote?

– Nebuvo sunku, nes, kaip sakiau, atsivežiau patirties iš Klaipėdos. Kėdainiuose tokio salono nebuvo, bet dėl to atrodė tik dar paprasčiau. Jaučiausi drąsiai. Žinojau, ką daryti. Nebuvo abejonių, kad nepavyks.

– Gėlių salonas išaugo ir į dovanų saloną.

– Taip, ir kėdainiečiai labai džiaugiasi, kad atėję vienoje vietoje gali įsigyti gėlių, dovaną. Galime dovaną, atsineštą ar išsirinktą pas mus, floristiškai įpakuoti.

Dovanų siūlome rankų darbo menininkų dirbinius. Bijodama užsakau ir brangesnius daiktus, bet Kėdainiuose atsiranda pirkėjų ir jiems. Mūsų klientai ieško kitokių dovanų, kažko kitaip pateikto. Jie nudžiunga pamatę: „O, pas jus Kėdainiuose yra tokių daiktų!“ Netgi siunčiame kai kurias dovanas į Vilnių. Mat jie ten tokių kūrinių neranda. Pas mus juk rankų darbo dirbiniai kone perpus pigesni.

– Verslo pobūdis išduoda, kad esate meniška siela. Ar tiesa?

– Vaikystėje polinkiu į meną neišsiskyriau. Visad buvau labiau realistė. Ir dabar nesu gryna menininkė. Aš praktiškesnė, tačiau nesiginu – man patinka kurti. Labai norėčiau save išbandyti keramikoje, bet stabdau, nes reikėtų investuoti daug laiko. Tada turėčiau tą laiką atimti iš šeimos arba salonėlio.

Bandžiau papuošalus gaminti, bet tai nebuvo man. O štai floristika – mano sritis. Dėkoju Dievui, kad esu čia. Man tai, aišku, ir pragyvenimo šaltinis, tačiau ir didžiulis malonumas. Esu laiminga, nes į darbą einu kaip į šventę. Būna akimirkų, kai jautiesi pavargęs, trūksta minčių, idėjų. Tačiau vis tiek galiu tvirtai sakyti, kad žinau, ką darau, žinau, ką noriu daryti, kaip turi atrodyti tai, ką darau.

– Per kiekvienas Velykas, Kalėdas klientus stebinate ypatingomis gėlių kompozicijomis, salono dekoracijomis. Nepritrūkstate idėjų?

– Dabar pasisemti idėjų, sužadinti kūrybingumą kur kas paprasčiau. Yra internetas. Taip pat domiuosi, ką daro kiti floristai, lankausi pas juos, pasidalijame mintimis. Seku užsienio portalus.

Prieš Kalėdas buvau trumpam išvažiavusi į Kopenhagą, vaikščiojome su bičiulėmis po miestą. Kai pamačiau gėlių parduotuvėlę, man net silpna pasidarė. Galėčiau tokiose parduotuvėlėse valandų valandas praleisti, kol viską išžiūrinėčiau.

Kai reikia įkvėpimo, verta išvažiuoti, netgi visai atitrūkti nuo pagrindinės savo veiklos – floristikos. Turi užsiimti kažkuo kitu. Tada grįžti su naujomis mintimis, jėgomis.

Gėlininkui ne kaip dailininkui. Mes turime daiktus: gėles, dekoracijų detales. Imi ir lipdai intuityviai. Mums nereikia, kad mūzos aplink skraidytų ir kaskart įkvėptų.

– Nors, kaip sakėte, gėlininkas ne dailininkas, tačiau Jūsų darbas vis tiek nuo estetikos neatsiejamas. Kiek grožis Jums svarbus kasdienybėje?

– Estetika man svarbi. Labai svarbi (nusišypso).

– Tai kavos ar arbatos negalėtumėt gerti iš bet kokio puodelio?

– Negalėčiau! Be to, esu puodelių maniakė (nusijuokia). Namie tiek puodelių turiu… Ryte vyras ruošia kavą ir klausia, iš kokio puodelio norėčiau gerti. Dabar pavasaris. Tai aš nuskubėjau pirkti puodelio su paukšteliais. Paukščiai pas mus tarsi simbolis. Namie tai paveikslas su paukšteliais, tai kitur paukštelis, darbe irgi. Klientai net pradėjo pastebėti. Man išties labai patinka paukščiai.

[quote author=“I. Dovidienė“]Įkurti pirmąjį gėlių salonėlį Kėdainiuose atrodė paprasta. Jaučiausi drąsiai. Nebuvo abejonių, kad nepavyks.[/quote]

O grįžtant prie estetikos, tikrai norisi, kad namie būtų jauku. Tad kiekvieną sezoną stengiuosi kažką pakeisti: dekoracijas, pagalvėles, vazonus. Atėjusi į svetimus namus ar pas draugę, pirmiausia pamatau gėles. Iškart (šypsosi).

– Nebijo bičiuliai, kad užsukusi į svečius imsite kritikuoti? (klausiu juokais)

– Aš nekritikuoju (juokiasi). Nebent juokais. Būna, pamatau pas drauges kažką labai gražaus, išpuoselėtus gėlynus. Tai jos: „Tu tik nenužiūrėk!“ Jei man gražu, aš sakau tai garsiai. Įėjus į jaukią parduotuvėlę, nesvarbu kokią, taip gera pasakyti garsiai: „Kaip pas jus gražu.“ Ir pats tuo džiaugiesi, ir žmogų pamalonini.

– O ar draugams lengva Jums išrinkti dovaną?

– Manau, kad taip. Su gėlėmis viskas aišku. Jų reikia (juokiasi). Jei visą dieną praleidžiu tarp gėlių, nereiškia, kad per šventes man jų nebesinori.

– Dabar populiarios super moterys – puikios visur: darbe, namie, socialiniame gyvenime. Ar jaučiate visuomenės spaudimą tokia būti? Ar reikalaujate iš savęs tokia būti?

– Nejaučiu, bet ir nesijaučiu esanti super moteris. Kartais su baltu pavydu pasižiūriu į tokias aktyvias moteris. Yra veiklių, visuomeniškų, kurios, regis, suspėja visur. Tada šiek tiek pavydas sukirba. Bet, manau, kad jos kažką kita aukoja – iš kažkur kitur tą laiką atima. Negali visur spėti. Puikiai tai žinau: turiu verslą, šeimą, namus, namų aplinką, kurią stipriai puoselėju. Man gera žiūrėti pro langą ir matyti dailiai sutvarkytą aplinką.

Nenoriu vaikščioti po renginius ir palikti savo vaikus namie laukti, žiūrėti pro langą, kada ta mama grįš. Kol esu jiems reikalinga, tol būsiu su jais. Kai jie jau paaugs, tada galėsiu daugiau laiko skirti kitai veiklai. O vaikus turiu tris: 15-kos bei devynerių metų sūnus ir septynerių dukrą. Galbūt būnant pačiuose namuose ir nebūna taip, kad mes nuolat ką nors drauge veikiame, tačiau jiems norisi, kad mama būtų namie. Man šeima – pats pirmiausias prioritetas.

– O kaip sekasi suderinti sėkmingą verslą ir šeimos gyvenimą?

– Sekasi (žaismingai šypteli). Kartais būna, kad bėgi bėgi ir nežinai, kaip viską suspėsi, tačiau suspėji. Tikrai lieka laiko ir knygą paskaityti, ir filmą pažiūrėti. Mūsų šeima laiminga, gal todėl ir to laiko daugiau.

O kad būtum laimingas, svarbu daryti tai, kas miela, ir mylėti tai, ką darai. Aš esu laiminga čia, kur esu. Niekad neteko gyventi ieškojimuose, dvejonėse. Man tiesiog pasisekė rasti tai, kas yra mano. Tokia ir paslaptis.