Žydų istorija atskleidžiama išskirtinėje meno kolekcijoje

Tik Kėdainiuose ir Joniškyje. Šių dviejų miestų sinagogas savo išskirtinei žydų renesanso meno kolekcijai eksponuoti pasirinko jos savininkė, šiuo metu Vokietijoje gyvenanti, Tania Rubinštein-Horovic. „Šiandien mūsų Daugiakultūriam centrui yra neeilinė diena“, –  sveikindama į pirmą kartą Lietuvoje pristatomos parodos atidarymą atvykusius svečius, pabrėžė Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė istorikė Audronė Pečiulytė.

Parodos lankytojai išvys 1920–1970 m. laikotarpio žydų menininkų kūrybą, atskleidžiančią ne tik pakilius jų gyvenimo įvykius, tokius kaip teatras, vestuvės ar kitos šventės, bet ir tamsiausius istorijos puslapius – egzistenciją getuose, koncentracijos stovyklose.

Pasak Kėdainiuose viešėjusios T. Rubinštein-Horovic artimos bičiulės ir pagalbininkės menotyrininkės dr. Olgos Roth, kolekcijos autorė įsitikinusi, jog kolekcionuojant svarbu ne tik kaupti kolekciją, bet ir ją eksponuoti – dalintis su visuomene. Menas turi būti regimas.

Kolekcininko anūkė

T. Rubinštein-Horovic yra sukaupusi didžiulę meno kūrinių kolekciją, todėl Lietuvoje eksponuojamą parodą sudaro dvi dalys, vienu metu atveriamos Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūriame centre ir Baltojoje sinagogoje Joniškyje.

Kaip pasakoja A. Pečiulytė, T. Rubinštein-Horovic yra kilusi iš Maskvos. Jos senelis Jakovas Rubinšteinas (gimęs 1901 m. Varšuvoje, o miręs 1983 m. Maskvoje) buvo žinomas kaip vienas iš pačių žymiausių Maskvos kolekcionierių. Jam pavyko sukaupti įspūdingų XX a. pirmojo trečdalio dailininkų, gyvenusių ir kūrusių carinės imperijos bei SSRS teritorijoje, kūrinių kolekcijų. Savo kolekcionavimo veikla jis vienas pirmųjų pakėlė užmirštų, oficialiai nepripažintų menininkų, kurie dažnai patirdavo stalinistines represijas, kūrybos uždangą.

Nors J. Rubinšteinas, kuris pats buvo žydas, specialiai žydų menininkų darbų nerinko, bet jų darbai pateko į jo kolekciją. J. Rubinšteino susidomėjimas kolekcionavimu sutapo su pasaulietinės žydų kultūros klestėjimo laikotarpiu carinėje imperijoje ir SSRS, kai ryškiausi žydų meno talentai galėjo save realizuoti.

„Legendinio kolekcininko J. Rubinšteino anūkė Tania irgi užsikrėtė šia kolekcionavimo aistra ir taip pat pradėjo rinkti žymių žydų autorių kūrinius“, – paaiškina A. Pečiulytė.

Į šviesą, o paskui – vėl į pogrindį

Žydų renesansas yra tas laikotarpis, kada žydų kultūra suklestėjo. Deja, kaip primena A. Pečiulytė, šis etapas nebuvo ilgas.

„Iki pat XIX a. vidurio žydų bendruomenė tiek Lietuvoje, tiek Rusijos imperijoje gyveno gana uždarą – miestelių, arba štetlų, gyvenimą. Tik XIX a. pabaigoje carinės Rusijos valdžia leido žydams būti atviresniems pasauliui.

Dėl kilusio Švietimo sąjūdžio patys žydai jau išeidavo iš uždaro štetlo gyvenimo ir tapdavo menininkais, architektais, dailininkais, muzikantais, aktoriais, scenografais, gydytojais ir t. t. Jie pasiekė gana didelių aukštumų ir tapo visuomenėje žinomais žmonėmis.

Taip pat žydai pradėjo domėtis savo tautos šaknimis, rengti etnografines ekspedicijas, rinkti dainas, papročius.

Pas mus Kėdainiuose tokia ekspedicija irgi buvo – jos metu užrašytos žydų dainos, – akcentuoja A. Pečiulytė. – Žydų meno klestėjimo laikotarpis truko trumpai – iki Pirmojo pasaulinio karo 1914-aisiais, ir dar truputėlį pirmaisiais Sovietų Sąjungos metais, kol galų gale Stalino totalitarinė valdžia pradėjo vykdyti antižydišką kampaniją: uždarė žydų teatrus, panaikino visuomenines organizacijas.

Tada visa tai nugrimzdo į, pavadinkime, pogrindį ir kūriniai kolekcijai jau buvo perkami tik iš pavienių žmonių. Paskui Tania emigravo iš Rusijos ir šią kolekciją pildo iki šiol.“

Mėgo rodyti kolekciją

Menotyrininkė dr. Olga Roth pasidalino, kad T. Rubinštein-Horovic senelis, legendinis kolekcininkas J. Rubinšteinas, mėgo rodyti savo kolekciją, o pats kolekcionavimas buvo labai svarbi jo gyvenimo dalis.

„Dabar Tania renka tokius kūrinius, kurie jai pačiai labai patinka. Taigi jos kolekcija yra tarsi pačios savininkės asmenybės ir skonio atspindys.

Tania visada labai norėjo kolekciją parodyti Lietuvoje“, – pabrėžė T. Rubinštein-Horovic draugė menotyrininkė dr. O. Roth.

Kolekcijos savininkė nekelia sau didaktinio tikslo atspindėti visus carinės Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos žydų meno kultūros aspektus, o tik įsigyja tai, kas jai artima. Taip ji dalijasi su žiūrovu gyvu ir individualiu, pabrėžtinai emocingu suvokimu to, kas jau kelis dešimtmečius atskirta nuo mūsų, bet dabar tampa istorinių tyrimų objektu.

Kolekcijos autorė džiaugiasi galimybe Lietuvoje pristatyti parodą, kuri sėkmingai buvo eksponuota jidiš kalba pavadinimu „Shtetl – arayn un aroys“ (liet. „Štetlas iš vidaus ir išorės“) Dorsteno žydų muziejuje Vokietijoje.

Paveikslo ryšiai su Kėdainiais

Kėdainių Daugiakultūriame centre eksponuojamoje parodoje lankytojai pamatys žymiausių žydų scenografų sukurtus eskizus spektakliams, taip pat dailininkų užfiksuotus žydų gyvenimo momentus, aprangą, štetlų vaizdus. A. Pečiulytė išskiria vieną kūrinį, turintį svarbių sąsajų su Kėdainiais.

„Matome Myrio miestelio Baltarusijoje pilies griuvėsius. Šis miestelis tiesiogiai siejasi su mūsų Daugiakultūriu centru, – intriguoja istorikė. – Myrio miestelyje veikė aukštoji rabinų mokykla ješiva. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 300 šios ješivos studentų atvyko į Kėdainius, čia gyveno ir meldėsi būtent šioje mūsų sinagogoje.

Lietuvą okupavus sovietams, ješivos dėstytojai ir studentai, pasinaudoję Japonijos konsulo Chiunės Sugiharos ir Nyderlandų garbės konsulo Jano Zwartendijko išduotomis vizomis, išvyko į Japoniją ir taip išsigelbėjo.

Myriaus ješiva atsikūrė Brukline (JAV) ir Jeruzalėje (Izraelis), kur jos tradicija tęsiama ir šiandien.“

Lietuviai irgi išgyveno renesansą

Ypatingos parodos atidarymo nepraleido ir žydų kultūra bei istorija besidomintis Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis. Jo teigimu, renesansą panašiu laikotarpiu išgyveno ne tik žydų, bet ir lietuvių tauta.

„Mes Lietuvoje žydus įsivaizduojame labai vienpusiškai. Mums kartais atrodo, kad čia gyvenę žydai tik prekiavo ir meldėsi sinagogose. Tačiau XIX a. viduryje prasidėjusi žydų emancipacija man primena mūsų – lietuvių – tautos emancipaciją, – sugretina istorikas R. Žirgulis. – Kas tokie buvo lietuviai iki XIX a. antros pusės? Kai nuvykusių į JAV jų paklausdavo, kas jie tokie, lietuviai sakydavo nežinantys. Tada klausdavo, kokio jie tikėjimo. Atsakydavo esantys Rymo katalikai. „Tai paliokai“, – pareikšdavo išvadą vietiniai. Vadinasi – lenkai.

Jie kalbėjo lietuviškai, bet nežinojo, kad jie lietuviai. Taigi ir mūsų tautą ištiko emancipacija – renesansas, – pabrėžia R. Žirgulis. – Šioje parodoje eksponuojami darbai parodo, kiek atsirado menininkų, kokia didelė kultūrinės veiklos įvairovė atspindima.

Smagu, kad tai klestėjo Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje ir kaip žiauru, kad tai buvo sunaikinta nacių ir stalininės Sovietų Sąjungos.

Šia paroda Daugiakultūriame centre labai džiaugiamės.“

Lašas jūroje

Parodos atidaryme dalyvavo keletas itin garbių svečių: Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininkas ir Lietuvos žydų kultūros kelio asociacijos pirmininkas Daumantas Levas Todesas, Lietuvos tautinių mažumų departamento direktorius Dainius Babilas, gausiai ne pirmą kartą į Kėdainius ir Daugiakultūrį centrą atvyko Kauno žydų bendruomenė, lydima pirmininko Gerco Žako.

„Ši paroda turėtų pritraukti ne tik pačių žydų bendruomenės dėmesį, – įsitikinęs Kauno žydų bendruomenės pirmininkas, Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininko pavaduotojas G. Žakas. – Čia galima pamatyti labai daug litvakų gyvenimui reikšmingų momentų. Paroda turėtų būti įdomi visiems. Lygiai taip pat, kaip ir mes – žydai litvakai, domimės lietuvių menininkų kūryba, pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio. Manau, jog bet koks profesionalus menas yra atgaiva širdžiai.“

Svečias su „Rinkos aikšte“ pasidalino, kaip šiandien gyvuoja Lietuvos žydų bendruomenė.

„Skaičiumi palyginus žydų bendruomenę su tokia, kokia buvo anksčiau, dabar mūsų Lietuvoje belikęs tik lašas jūroje – keli tūkstančiai. Tačiau gyvuojame aktyviai, – pasidžiaugė G. Žakas. – Kaune daug dėmesio skiriame žydų paveldo išsaugojimui.

Kai 1940 m. atėję sovietai viską uždraudė, praradome daug, nes viskas buvo uždaryta. Paskui dar atėjo naciai.

Dabar mes suprantame, kad skaičiumi didesnės žydų bendruomenės nesukursime, nes daug jaunimo išvažiuoja į užsienį – JAV, Izraelį, bet norime išsaugoti bent paveldą.

Kaune daug pakabiname žymiems žydams ar žydų gelbėtojams pagerbti skirtų atminimo lentų. Trims gelbėtojams lentas atidengsime ir birželio 2 dieną.“

Grojo kolekcininkės bičiulis

Retas renginys Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūriame centre publiką palepina tik vienos meno rūšies įspūdžiais. Šįsyk parodos atidarymą lydėjo ir koncertas, o jo žvaigžde tapo smuikininkas, kolekcijos autorės T. Rubinštein-Horovic ilgametis bičiulis, profesorius Igoris Epšteinas, vertas kur kas daugiau nei tokio lakoniško pristatymo.

„Tai neeilinė asmenybė, – dėmesį atkreipia A. Pečiulytė. – Prof. I. Epšteinas yra Kelno pasaulio tautų muzikos ir klezmerių akademijos įkūrėjas bei rektorius, 2021 m. apdovanotas „Metų žmogaus“ premija už žydų kultūros populiarinimą ir išsaugojimą Vokietijoje.

Jis – vienas iš pačių žymiausių žydų klezmerių muzikos atlikėjų. Groja kartu su džiazo muzikantais. Tai jo pirmas, bet tikrai ne paskutinis vizitas Kėdainiuose.“

Gimė Vilniuje

Likus vos kelioms minutėms iki debiutinio pasirodymo Daugiakultūriame centre, prof. I. Epšteinas „Rinkos aikštei“ atskleidė, jog su Kėdainiuose eksponuojamos kolekcijos savininke T. Rubinštein-Horovic jiedu pažįstami jau ketvirtį amžiaus. Būtent ši ilgametė bičiulystė žymųjį smuikininką įkvėpė atvykti į mūsų miestą.

„Su Tatjana ir jos nuostabiu vyru, kuris yra vienos iš didžiausių žydų bendrijų Vokietijoje pirmininkas, pažįstami esame 25 metus, – pasidalino prof. I. Epšteinas. – Jau ne kartą turėjau garbės savo muzika lydėti Tatjanos kolekcijos parodas. Čia esu būtent jos dėka ir šia viešnage Kėdainiuose labai džiaugiuosi.“

Nors mūsų mieste pašnekovas viešėjo pirmąsyk, tačiau Lietuva – jo vaikystės kraštas.

„Gimiau Vilniuje ir augau, todėl Lietuva man labai artima. Kai buvau mažas, žinoma, kalbėjau lietuviškai. Deja, šia kalba nebekalbu jau 55 metus, – su publika bendraudamas rusiškai, sakė prof. I. Epšteinas. – Nuo tada, kai ištrūkau iš Sovietų Sąjungos, į Lietuvą atvažiuoju kasmet. Netgi 1991 m. sausį buvau Lietuvoje tomis neramiomis dienomis. Tada su šeima lankiau savo tėvus. Man labai svarbu, kad tuo Lietuvai sudėtingu laikotarpiu buvau būtent čia.

O dabar į Lietuvą atvykstu kartą per metus.“

Smuikininkas atskleidė muzikinių kūrinių repertuarą pritaikęs išskirtinai šiai parodai.

„Aš daug koncertuoju. Esu žydiškos muzikos, ypač klezmerių muzikos, skleidėjas, mūsų – Rytų Europos žydiškos muzikos propaguotojas. Šios muzikos centrai daugiausia buvo Lietuva, Vakarų Baltarusija, Vakarų Ukraina, Besarabija, Galicija.

Šiandien publika išgirs 90 proc. klezmerių muzikos, kurios šaknys, kaip minėjau, yra čia, ir šiek tiek mano autorinės muzikos su lengvu žydų muzikos atspalviu.

Taigi aš manau, jog tai, ką groju ir kuo daug metų užsiimu, kaip niekas kitas tinka šitai įstabiai žydų meno parodai, – išsakytas mintis šypsena palydėjo prof. I. Epšteinas. – Tikiu, jog aš čia neatsitiktinai. Manau, kad atsitiktinumų gyvenime apskritai nebūna – viskas nulemta iš viršaus.“

Parodą „Žydų menas 1920–1970 m. iš T. Rubinštein-Hurovic kolekcijos“ Daugiakultūriame centre apžiūrėti galite iki gegužės 26 d.