Žuvusio kariūno laidotuvėse Lvove – priesakai ginti tėvynę
Taraso Bobanyčiaus laidotuvių ceremonijos eisena nusitiesė Lvovo gatvėmis./Eldorado Butrimo nuotr.
Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lvovo
„Jis buvo nuoširdus draugas, labai geros širdies, visada norintis padėti ir patarti, supratingas ir reiklus vadas, mano širdis kraujuoja iš skausmo“, – ištarė netoli karsto raudanti moteris, prasitarusi, jog buvo jo pavaldinė.
Nedrįsau jos ko nors daugiau klausinėti, nes moteris kartu su keliomis apsiverkusiomis kariūnėmis nuėjo į minios gilumą. Tą popietę Lvovo graikų katalikų tikėjimo šv. Petro ir Povilo įgulos kariuomenės bažnyčioje buvo renkamasi į laidojimo mišias, skirtas fronte žuvusiam Tarasui Bobanyčiui.
33 metų vaikinas į frontą užsirašė savanoriu ir kovojo jau devintus metus. Iki karo grūmėsi su Rusijos remiamais Donecko ir Lugansko separatistais, norinčiais nuo šalies atplėšti šiuos regionus, o dabar su tiesioginiais Maskvos okupantais.
T. Bobanyčius vadovavo antram Dešiniojo sektoriaus batalionui, ir žuvo kautynėse prie Iziumo miesto, Charkovo regione. Būtent ten pastarosiomis dienomis vyksta labai aršios kovos, nes maskoliai nori prasiveržti pro Iziumą ir apsupti Donecko regioną, o ukrainiečiai siekia tam sutrukdyti.
Kaip žuvo T. Bobanyčius, neskelbiama. Teisę baigęs ir juristu dirbęs vaikinas prieš dešimtmetį įsitraukė į patriotinės organizacijos „Dešinysis sektorius“ veiklą.
„Dešinysis sektorius“ išgarsėjo 2014 metais, kai būtent jo nariai per Maidano revoliuciją Kijeve visus vedė į kovą. Barikados sostinėje tada atsirado tautai sukilus prieš Maskvai ištikimo prezidento Viktoro Jenukovyčiaus valdymą.
Nujausdami artėjančią revoliuciją „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistai dar 2013 metais buvo surengę karinius apmokymus, kuriems vadovauti paprašė Afganistano karo veteranus. Todėl per Maidano įvykius būtent šios organizacijos nariai buvo geriausiai susiorganizavę ir kovoje priekinėse barikadų linijose.
Atsidėkojant „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojams šiai organizacijai, kaip ir dar kelioms kitoms patriotinėms, buvo leista Ukrainos kariuomenės suformuoti savo atskirus batalionus.
T. Bobanyčius tapo vienu iš „Dešiniojo „ lyderių, ėmė vadovauti Lvovo regiono skyriui, o fronte per laiką tapo antro bataliono vadu.
Vaikinas buvo vedęs, tačiau su žmona vaikų dar nebuvo susilaukę. Žmoną bei žuvusiojo tėvus per laidotuves guodė kario bendražygiai, teigdami, jog jis buvo ir liks patriotizmo pavyzdžiui visai tautai.
Panašiai per mišias bei kapinėse kalbėjo ir dvasininkai. Žuvusiojo žmona kapinėse palinkėjo visiems ukrainiečiams būti pasiryžusiems guldyti galvą už tautos laisvę ir sušuko „Šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams“.
Jos žodžius garsiai atkartojo minia žmonių kapinėse.
Iškilmingose T. Bobanyčiaus laidotuvėse plevėsavo ir Lietuvos vėliavos. Šias nešė grupelė vilniečių. Minėti vilniečiai papasakojo, kad bičiuliaujasi su „Dešiniuoju sektoriumi“, o su T. Bobanyčiumi esą susipažino dar iki Maidano revoliucijos.
Iškilmingos eisenos miesto gatvėmis pabaigoje, Lyčiakovo kapinėse vilniečiai išskleidė ilgą medžiaginį transparentą su užrašu „Už mūsų ir jūsų laisvę“ bei ukrainietišku jo atitikmeniu.
Į iškilmingas mišias graikų-katalikų šv. Petro ir Povilo įgulos kariuomenės bažnyčioje Lvovo senamiestyje žmonių minios su gėlėmis ėmė rinktis valandą prieš atvežant karstą.
Kario palaikus atvežusi mašina sustojo šimtą metrų toliau nuo bažnyčios, kad mirusiajam pagarbą galėtų atiduoti dvejose kelio pusėse išsirikiavę organizacijos bendražygiai, kariškiai, miestiečiai.
Prie bažnyčios karstą pasitiko dvasininkai, kurie toliau vadovavo eisenai. Į bažnyčią netilpo visi norintys, tad didžiulė žmonių masė klausėsi per megafonus transliuojamų pagerbimo mišių gatvėje.
Mišios nebuvo ilgos, tačiau asmeniniam atsisveikinimui su kritusiuoju susidarė milžiniška žmonių eilė. Su gėlėmis ir be jų žmonės ėjo prie atidaryto karsto, kur atsiklaupdavo ant kelių, paliesdavo ranka karstą, nulenkdavo galvą ir kažką mirusiajam pasakydavo ar prisiekdavo keršyti už jo mirtį.
Nemažos dalies nuo karsto nueinančių žmonių akyse matėsi ašaros, dažna moteris jų nesigėdijo ir atvirai kūkčiojo, o kariūnai sukąstais dantimis ir glamžydami kepures tramdėsi, nors kai kurių akyse pavienė ašara irgi sustingo.
Eisenai žengiant Lvovo gatvėmis į už dviejų kilometrų esančias Lyčiakovo kapines, raudoti imdavo ir kai kurios praeivės moterys, o dauguma vairuotojų išlipdavo iš mašinų ir atsistoję atiduodavo žuvusiajam pagarbą.
Kai kurie praeiviai klaupėsi ant kelių, kai karstas buvo pranešamas pro juos.
Prieš 236 metus įkurtos ir tebeveikiančios Lyčiakovo kapinės yra seniausios Lvove ir vienos seniausių Europoje. Kapinėse yra palaidota daug šaliai nusipelniusių žmonių.
T. Bobanyčius tačiau buvo palaidotas greta kapinių esančioje pievelėje, šalia kitų dešimties naujų kapų, supiltų žuvusiems dabartiniame kare.
Laidotuvėse plevėsavo ir lietuviškos vėliavos – žuvusįjį atvyko pagerbti grupelė vilniečių, pažinojusi T. Bobanyčių.
Aut. past.
T. Bobanyčiaus karstas prieš tai buvo išstatytas ant specialios pakylos ir apdengtas Ukrainos vėliava. Trumpas kalbas sakę kunigai sutartinai kvietė visus imti pavyzdį iš žuvusiojo ir negailint savęs kovoti už tėvynės laisvę bei inicijavo skanduotes „Šlovė Ukrainai! Didvyriams šlovė!“.
Prieš gedulingas mišias apžiūrėjau bažnyčios šoninėje navoje kabinamas žuvusių Ukrainos karių nuotraukas bei stendą su keleto vaikų, netekusių fronte tėčių, nuotraukomis.
Jos sukrėtė. Tiek jaunų ir vidutinio amžiaus vyrų paguldė galvas gindami tėvynę nuo niekingo priešo. Ypač graudu buvo žiūrėti į dvidešimtmečių vaikinų nuotraukas, jei ne karas jie juk būtų džiaugęsi pavasariu, džiaugęsi gyvenimu, studijavę, mylėję, dirbę.
Sukrečiantys buvo ir prierašai po vaikų, netekusių fronte tėčių, nuotraukomis. „Tėtis danguje. Mylimas tėti, kur tu?? Noriu apkabinti tave, noriu pas tave!“ – taip atsibudusi dažnai savo mamai sako trejų metukų Maria Oschepkova, kurios tėtis kariškis žuvo gindamas Ukrainą nuo įsiveržėlių.
Tokią pat netektį išgyvenantis šešerių metų Zakharas Buslajevas mamai pasakė: „Svajoju nutiesti tramvajaus liniją iki debesies, ant kurio gyvena tėtis“.
Pagalvojau, žiūrint šias nuotraukas visiems turėtų sukilti apmaudas dėl našlaičiais likusių vaikų ir noras padėti ukrainiečiams įveikti baisųjį agresorių. Apžiūrinėjant nuotraukas, pro aukštai bažnyčios palubėse esantį langelį nušvitęs saulės spindulys sukėlė kilimo į dangų įspūdį.
Šmėstelėjo mintis, gal visi fronte žuvę tėvynės gynėjai šiais saulės laiptais skuba į dangų formuoti kitokį kovos dalinį, kad galėtų pratęsti kovą už Ukrainos laisvę?
2014 metų Maidano įvykiuose žuvusius kovotojus ukrainiečiai praminė „Dangaus šimtine“.
Kaip būtų nuostabu, jei per dabartinį karą į dangų patekusios naujos didvyrių šimtinės apsijungtų su visais per amžius kritusiais šalies kovotojais ir sukurtų maskoliams nesuprantamą ir neįveikiamą jėgą!
Dievas juk privalo ukrainiečiams padėti kovoje su šėtoniškais agresoriais.
3 Komentarai
….užsirašė savanoriu ir kovojo jau devintus metus…
…Iki karo??? grūmėsi su Rusijos remiamais Donecko ir Lugansko separatistais???…
Reiškia, visi Donecko ir Lugansko Ukrainos piliečiai: vyrai, moterys, seneliai, vaikai buvo separatistai ir visus tuos 9 metus jie buvo bombarduojami ir žudomi?
Virš 200 tik vaikų per tuos 9 metus žuvo nuo tokių savanorių rankų. Vaikai buvo separatistai?
Kodėl apie tai nenorima rašyti?
Todel kad uzdrausta sneket zmonems, dabar pasakysi ne duok dieve teisybe apie kakolus, tai tave vatniku isvadins. Dabar turi melstis kakolams ir vaidint, kad juos gerbi ir myli. Nesvarbu, kad jie jau Lietuvoj tiek prisisike ir zmonems prisike, kad daugiau zmoniu ju nekencia, nei gaili. Bet apie realybe spauda tyli.
Esmė ta, kad ukrainiečius dabar garbina tik koncervatoriai, nes jiems tai naudinga, jie iš ukrainiečių sau reklamą darosi ir politreitingus keliasi. Eiliniam žmogui rūpi seneliai, neįgalieji, vaikai. Ukrainiečiai pas mus geresnėm mašinom važinėja nei mes turim. Tai kokios jiems pagalbos reik? Paturistaut? Smagu, kad žmonėms atsiveria akys.