Žodžiai visada turi atitikti veiksmus

 Žodžiai visada turi atitikti veiksmus

Ingrida Neliupšienė yra tartum pilkoji kardinolė mylimam sūnui Povilui siekiant muzikinės karjeros aukštumų. Ingrida Neliupšienė džiaugiasi pedagogės darbą iškeitusi į vadovės./ Asmeninio archyvo nuotr.

Rūta Švedienė

Ingrida Baltušytė-Neliupšienė. Daugelis kėdainiečių ją pažįsta. Gera anglų kalbos mokytoja, gerbiama ir mylima vaikų auklėtoja, daug metų dirbusi LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijoje, žymaus Kėdainiuose akordeonininko Povilo Neliupšio mama. Ją daug kas matė ištikimai globojant savo vaiką kelyje į aukštumas. Visada šalia Povilo lyg pilkasis kardinolas. Dabar Ingrida jau daugiau kaip pusė metų vadovauja Kėdainių švietimo pagalbos tarnybai. Keleri metai yra asociacijos „Lietuva lakrosas“ jaunimo reikalų koordinatorė. Apie tai, kaip jai sekasi, kuo ji dabar gyvena, kas jai svarbu, ir kalbamės.

– Ingrida, noriu su Jumis pasišnekėti apie Jūsų gyvenimą darbą, veiklas, hobius. Jūs esate kėdainietė? Iš kur kilus? Kaip patinka gyvenimas Kėdainiuose?

– Taip, aš esu kėdainietė. Mama kilusi iš Suvalkijos, Virbalio miestelio, tėtis – aukštaitis – iš Pandėlio. Abu nusprendė apsigyventi Lietuvos viduryje, kur aš ir gimiau. Nuo pat gimimo gyvenu pačiame Kėdainių centre.

Kėdainiai man pats mieliausias miestas. Manau, jam ypatingą aurą suteikia turtinga istorija. Mėgstu vaikščioti senamiesčiu ir įsivaizduoti, kaip čia žmonės keitėsi bėgant amžiams. Labai didžiuojuosi, kai atvykę svečiai sako, kokiame nuostabiame mieste mes gyvename.

– Jūs esate mokytoja, anglistė. Daug metų dirbote „Aušros“ mokykloje. Dabar  jau geras pusmetis dirbate Kėdainių švietimo pagalbos tarnyboje. Einate direktorės pareigas. Ar nebuvo gaila palikti mokinių? Ar su jais dabar bendraujate? Kodėl keitėte darbą? 

Ingrida Neliupšienė džiaugiasi pedagogės darbą iškeitusi į vadovės./Asmeninio archyvo nuotr.

– „Aušroje“ prabėgo net 24 metai. Buvau giliai įleidusi ten savo šaknis ir labai mylėjau mokyklą. Mokinių labai trūksta ir be galo džiaugiuosi, kai gatvėje sutikę pasisveikina, užkalbina. Mano buvę auklėtiniai ateina aplankyti į mano naują darbo vietą.

Tarnyboje koordinuojame Kėdainių rajono mokinių tarybos veiklas. Sutinku daug buvusių mokinių ir džiaugiuosi, kad nors šiek tiek vis dar galiu prisiliesti prie veiklų su jaunimu.

Kai prasidėjo nuotolinis mokymas, pradėjau galvoti apie mokslus. Kolegės ir draugės vis dažniau pradėjo kalbėti, kad tikčiau dirbti vadovaujamąjį darbą. Ir visai netikėtai sužinojau apie skelbiamą konkursą. Namiškiai padrąsino, labai palaikė mane, ir pabandžiau.

Tikiu, kad tinkamai motyvuojamas ir skatinamas darbuotojas geba pasiekti puikių rezultatų, dirbti komandoje ir teikti kvalifikuotą pagalbą sau ir kitiems, patiria pasitenkinimą darbu ir asmeniniu gyvenimu.

I. Baltušytė-Neliupšienė

– Kokie yra šiandienos mokiniai?

– Šiandienos mokiniai – iniciatyvūs, žingeidūs, tik reikia atrasti kelią į jų širdis. Jie visai kitokie nei buvome mes, bet kartu ir panašūs. Aš visada sakiau, kad mokytojai yra visada jauni, nes juos supa jaunimas ir, jei norim juos sudominti, turime domėtis naujovėmis tiek muzikoje, tiek madose, tiek technologijose.

– Kokia veikla užsiimama Švietimo pagalbos tarnyboje? Papasakokit apie savo kolektyvą ir darbus.

– Švietimo pagalbos tarnyba susideda iš dviejų dalių. Keturi metodininkai padeda švietimo įstaigoms organizuoti kvalifikacijos tobulinimo programas, olimpiadas, įvairius konkursus.

Veikia 27 metodiniai būreliai, per mokslo metus vidutiniškai vyksta apie 100 kvalifikacijos renginių (seminarai, paskaitos, kursai, edukacinės išvykos ir kt.).

Antroji dalis – pedagoginė psichologinė tarnyba. Mūsų specialistės vertina mokinių žinių, mokėjimų, gebėjimų lygį ir jų atitiktį ugdymo programoms. Konsultuoja ir veda mokymus pedagogams, tėvams (globėjams, rūpintojams) dėl pagalbos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių.  

Kolektyvas labai draugiškas, mane priėmė labai šiltai. Jie visi stiprūs specialistai, išmanantys savo darbą. Man įsitraukti į darbus buvo lengviau, nes aš atėjau iš mokyklos ir žinau, kokie yra poreikiai, ko mokykloms trūksta ir kaip mes jiems galime padėti.

„Jau laukiu vasaros“, – sako Ingrida./Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip sekasi sutelkti žmones darbui, veiklai? Ko reikia, kad darbuotojai palaikytų vadovo idėjas ir eitų paskui jį?

– Manau, tiek bet kokiame darbe, tiek namuose visada žodžiai turi atitikti veiksmus. Jei darai tai, kuo tiki, su dideliu noru bei užsidegimu, tada įsitraukia ir kiti. Visada svarbu išklausyti ir išgirsti, ką sako komanda. Mes esame susitarę, jei kyla klausimų ar abejonių, kalbam čia ir dabar, nenešiojame abejonių viduje, kol jos išauga į dideles problemas.

Mano pirmas sėkmingas projektas „Motyvuotos komandos dalis – stipri asmenybė“ buvo finansuojamas Kėdainių rajono savivaldybės Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programų, finansuojamų savivaldybės biudžeto lėšomis. Jis buvo skirtas būtent komandos stiprinimui. Projekto veiklos skatino motyvuoti ne tik save, bet ir kitus – švietimo bendruomenės narius, komandų lyderius.

Tikiu, kad tinkamai motyvuojamas ir skatinamas darbuotojas geba pasiekti puikių rezultatų, dirbti komandoje ir teikti kvalifikuotą pagalbą sau ir kitiems, patiria pasitenkinimą darbu ir asmeniniu gyvenimu.

Tiek bet kokiame darbe, tiek namuose visada žodžiai turi atitikti veiksmus. Jei darai tai, kuo tiki, su dideliu noru bei užsidegimu, tada įsitraukia ir kiti.

I. Baltušytė-Neliupšienė

– Kokia yra tavo darbo diena? Kas įdomiausia, lengviausia, sunkiausia?

– Mano rytas prasideda nuo garsaus „Labas rytas“ mano komandai. Į darbą nevėluoju, bet dar neteko ateiti pirmai (išskyrus vasarą, kai dirbau viena, nes aš šiais metais atostogų dar neturėjau). Man labai patinka įėjus garsiai su visais pasisveikinti ir išgirsti iš visų kampų atsakymą.

Rytais turime vaikų vertinimus, tai visi dirbame užsidarę savo kabinetuose, taip pat vyksta bendri pasitarimai, aptariame einamus reikalus. Pietauti stengiamės visi kartu. O po pietų laikas prabėga labai greitai, nes ateina mokytojai konsultacijų.

Po pamokų dažnai mūsų salytėje vyksta pasitarimai, seminarai gyvai arba nuotoliu. Kuriame programas, mokomės ir patys. Man labai patinka kūrybinės, organizacinės veiklos, kur galiu bendrauti su žmonėmis.

Labai nemėgstu dokumentų pildymo, ataskaitų ruošimo, bet tai yra neatsiejama kiekvieno vadovo darbo dalis. Lengviausi būna vakarai. Dirbant mokykloje nežinojau, ką reiškia laisvas vakaras. Kai pakeičiau darbą, tarsi nežinojau, ką veikti vakarais.

– Kokios veiklos numatytos tarnyboje artimiausiu laiku?

– Sausio mėnesį prasideda mokinių olimpiados ir konkursai. Norint, kad viskas vyktų sklandžiai, reikia nuveikti labai daug nematomų darbų.

– Kuo užsiimate laisvalaikiu, gal turite kokių hobių? Ką labiausiai mėgstate veikti, kaip pailsite?

– Ilgą laiką laisvalaikio neturėjau, tai buvau primiršusi, ką mėgstu. Bet atradusi laisvus vakarus ir savaitgalius prisiminiau seną pomėgį – mezgimą. Per rudenį nusimezgiau megztinį ir jau kuriu tolimesnius mezgimo planus. Taip pat pradėjau sportuoti, nes dabar daugiau laiko praleidžiu sėdėdama. 

Naujieji kolegos – linksmi ir draugiški žmonės./Asmeninio archyvo nuotr.

Pavasarį suradau dar vieną pomėgį. Povilas Motinos dienos proga man padovanojo dvi lysves. Po darbo tai labai geras poilsis gamtoje. Man tai visiškai naujas dalykas ir daržoves auginu eksperimentuodama. Labai laukiu vasaros ir braškių derliaus.

– O kaip sekasi Jūsų Povilui? Ko siekia dabar?

– Povilas baigė Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją ir įstojo Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Šalia muzikos mokslų, studijuoja ir pedagogiką. Jis lengvai randa ryšį su vaikais. Vasarą dirbo stovykloje, kartais veda pamokas apie akordeoną ir mokyklose. Aš žaviuosi jo sugebėjimu pateikti informaciją įdomiai ir linksmai. Atrodo, jau beveik mintinai žinau, ką pasakys, bet kiekvieną kartą ir mane kažkuo nustebina. Žinau, kad jis nemėgsta, kai apie jį kalbu, tai gal ir neišsiplėsiu labai.

– Jūs anglistė. Gal patartumėt, kaip kuo greičiau ir geriau išmokti anglų kalbą?

– Norint išmokti bet kokią kalbą, svarbiausia yra praktika. Reikia kuo daugiau skaityti, klausyti ir kalbėti ta kalba. Ir labai labai norėti išmokti.

Mano rytas prasideda nuo garsaus „Labas rytas“ mano komandai. Į darbą nevėluoju, bet dar neteko ateiti pirmai (išskyrus vasarą, kai dirbau viena, nes aš šiais metais atostogų dar neturėjau). Man labai patinka įėjus garsiai su visais pasisveikinti ir išgirsti iš visų kampų atsakymą.

I. Baltušytė-Neliupšienė

– Ar dabar dar į Jus kreipiasi žmonės dėl anglų kalbos mokymosi?

– Šiais metais nusprendžiau koncentruotis į darbą, nes yra labai daug dalykų, kurių turiu išmokti. Tačiau norint neprarasti kalbėjimo įgūdžių, reikia vartoti kalbą. Aš esu asociacijos „Lietuva lakrosas“ jaunimo reikalų koordinatorė. Jos vadovai yra iš Kanados ir JAV, todėl džiaugiuosi turėdama galimybę bendrauti angliškai.

– Esate asociacijos „Lietuva lakrosas“ jaunimo reikalų koordinatorė. Kokia tai veikla? Kokia tai organizacija? Ką ten veikiat?

– Viskas prasidėjo prieš trejus metus, 2019 metų sausį, man dar dirbant mokykloje. Kai „Lithuania lacrosse“ įkūrėjas Ryanas Dutkus 2019 sausio 14 d. apsilankė mūsų mokykloje, aš buvau žmogus, kuris padėjo susikalbėti. Taip po truputį įsitraukiau į šią veiklą.

Mes su Ryanu kartu dirbome ir kai jie apsilankė Lietuvoje antrą kartą jau su visa „Lithuania lacrosse“ taryba (Ryan Dutkus, Will Oakley ir Anthony Yudd (Ryan Dutkus yra kanadietis, Will Oakley ir Anthony Yudd – amerikiečiai. Jų protėviai yra lietuviai ir tai jiems labai svarbu. Jie sukūrė Lietuvių kilmės lakroso žaidėjų rinktinę ir dalyvauja varžybose garsindami Lietuvą. Jie ieškojo galimybės, kaip lakrosą atvežti į Lietuvą ir štai pasimaišėme mes).

Jie mane priėmė į tarybos narius ir tapau atsakinga už lakroso plėtrą Lietuvoje – jaunimo reikalų atstove.

Ingrida Neliupšienė: „Kolektyvas labai draugiškas, mane priėmė labai šiltai. Jie visi stiprūs specialistai, išmanantys savo darbą“./Asmeninio archyvo nuotr.

Norisi kuo daugiau vaikus pritraukti prie fizinio ugdymo pamokų. Visada norisi išbandyti kažką naujo. Geriausiai bendruomenė formuojasi žaidžiant komandinius žaidimus.

 Lakrosas yra komandinė sporto šaka. Pabandėme, patiko. Ar bus populiarus? Jei netikėtume tuo, nedarytume tiek žingsnių. Aišku, tam prireiks daug laiko ir toks populiarus kaip plaukimas, futbolas ar krepšinis, nebus, bet, tikimės, galbūt prilygs ledo rituliui Lietuvoje.

– Kaip Jums atrodo, kas gyvenime svarbiausia, kas Jūsų gyvenime svarbiausia, kokiomis vertybėmis sekate, remiate, jas puoselėjate?

– Man svarbu, kad mano artimieji būtų sveiki. Džiaugiuosi akimirkomis, kai galim visi susėsti, pasikalbėti, pabūti kartu. Džiaugiuosi, kai mano darbas įvertinamas, tada žinau, kad einu geru keliu.

Praeitą savaitę organizavome mokymus ir šiandien sulaukiau laiško: „Buvo puikiai parinktos salės, skanios kavos pertraukėlės, laiku teikiama informacija, o svarbiausia, tai Jūsų spinduliuojama pozityvi, draugiška ir geranoriška energija“. Tokios akimirkos mane įkrauna energija.

– Ar daug gyvenime sutinkate gerų žmonių? Kaip elgiatės su piktais, nepatikimais, bambekliais?

– Mane supa labai daug gerų žmonių. Jei žmogus turi daug negatyvo ir nenori keistis, aš tiesiog praeinu pro šalį.

– Ko palinkėtumėt pati sau?

– Pati sau palinkėčiau neprarasti optimizmo ir nepaskęsti popieriuose.

3 Komentarai

  • Miela Ingrida,
    visakeriopos sėkmės Tau ir Povilui. Labai malonu, kad abu esate stiprūs atradimuose ir laimingi…

  • Sėkmės darbe ir gražių laisvalaikio atradimų.

  • Fainas žmogus, fainas str.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video