Žinomą krašto verslininkę visą gyvenimą lydėjo lemties ženklai ir lengvai gimstančios idėjos

 Kokia užsispyrusi, kokia atkakli, kokia darbšti, kokia optimistiška! Kai Daiva pasakoja apie verslo kūrimą per 30 metų ir savo nemiegotas naktis įvykus didžiajai ekonominei krizei, pamenu ją ir tuo metu – nei ašaros aky, nei pykčio, nei nevilties. Išoriniai dalykai Daivai niekada nebuvo tokie svarbūs, kaip tikslai ir patyrimai, apmąstymai, kaip veiksmas, kaip ėjimas pirmyn be baimės, kas tame kelyje ją pasitiks. Tris savo vaikus ir sesers dukrytę užauginusi smulkaus sudėjimo Daiva Žiupsnienė – labai plačių užmojų asmenybė. Gana didelio ir svarbiausia ilgus metus sėkmingai išlaikyto verslo savininkė. Kaip ji pati apie save sako: „Aš baigus motinos universitetą, o paskui – buhalteriją“.

Daiva Žiupsnienė įsitvirtino rajone skaniai gamindama paprastus ir visiems iki skausmo žinomus lietuviškos klasikinės virtuvės patiekalus, be kurių mes neįsivaizdavome savo gyvenimų ir švenčių, o dabar, didžiojo pertekliaus metu, jaučiame dėkingumą ir sentimentus. Įdomiausia, kaip ši moteris pasuko į verslą ir kaip gyvendama mažame miestelyje ji mokėjo susikurti sau didmiesčio platumas bei nuolat keisti savo verslą.

Kalbant su Daiva apie jos energijos perteklių, ji prisipažįsta: „Jutau, kad dūstu. Man trūko veiksmo.

„Palauk, palauk, o trys vaikai dar ne veiksmas?“, „Ne. Dar ne veiksmas!“

Buvęs vyras Henrikas dar kelerius metus iki Nepriklausomybės atkūrimo paėmė žemės Kėdainiuose, o tai buvo didelis įvykis šalyje. Abu turėjo tris vaikus, statė namus, o ir žemę dirbti Daiva ir mokėjo, ir norėjo, ir ūkyje jai tai patiko, ir gyvulius mylėjo, ir net nebuvo sunku. Ir ne – vaikai dar nebuvo veiksmas ir žemės ūkis dar nebuvo toks veiksmas, kokio Daiva norėjo.

Nuo kambarėlio iki parduotuvės

1991-aisiais susilaukusi trečiojo, jauniausio, sūnaus Dariaus ir jį paauginusi, Daiva po dvejų metų pasakė sau ir šeimai „Viskas. Noriu veikti, nes sprogsiu. Man per mažai erdvės“. Daivai vyras veikti neuždraudė, bet pasakė: „Kad būtų namai sutvarkyti, vaikai prižiūrėti ir valgyt padaryta, daugiau tu daryk kaip nori verslą“. Daiva priėmė visas sąlygas. Energinga, darbšti, užsispyrusi ir atkakli moteris ,,įsisavino“ užduotį ir netrukus persitvarkė dienotvarkę. Ir tik gavusi šeimos pritarimą ji pagalvojo, kad nori pradėti verslą ir reikia atidaryti krautuvėlę.

„Tais metais buvo mada kaimo krautuvėlių, kurių reikėjo. Ir pradėjau nuo to. Pasidariau pirmą krautuvėlę mažam savo namų kambarėlyje, turbūt 12 kvadratinių metrų dydžio. Pasiėmiau kiek tuo metu turėjom santaupų, nuvažiavau, pripirkau prekių urmo bazėje kiek į lengvąjį automobilį tilpo. Parvežiau ir per vieną dieną viską pardaviau. Ir viskas, o kas toliau? Bet uždirbau“, – sako Daiva.

Kitą dieną visus pinigus suėmusi į saują, vėl išvažiavo į Kauno urmo bazę. Bazės dirbdavo nuo šešių ryto, todėl šeštą jau būdavo ten ir viską nusipirkusi greit grįždavo atgal į savo pirmą parduotuvę: „Parduodu per dieną ir vėl lekiu“. Taip pasidarė po truputėlį daugiau pinigų saujoje, tada dar daugiau. Teko ir apie didesnę patalpą pagalvoti. Statė priestatą. Įkūrė jau rimtesnę parduotuvę ,,Iš priekio“, kaip sako Daiva. Be to, dar į bazes važiuodavo su senu moskvičiumi. Kiekvieną mielą dieną gendančiu.

„Per naktį remontuojame, iš ryto išvažiuodavau“, – pasakoja Daiva. Ir prikraudavo tiek, kad vos turėdavo jėgų sunešti į automobilį visas prekes. Vėliau buvo atidariusi ir Miegėnuose parduotuvę.

Vienoje rankoje vaikas, kitoje – dėžė

Visą šią kasdienę rutiną ir verslo augimą Daiva įveikdavo kartu su mažiausiu sūneliu. „Mes abu su juo tą verslą pradėjome. Vienoj rankoj vaikas, kitoje – dėžė“. Dirbdama nepajuto ir kaip vaikai užaugo. Svarbiausia, kad šeimai skirtą laiką ji mokėjo atiduoti kokybiškai. Daug vėliau vyriausias sūnus, jau būdamas studentas, susigriebė, kad nėra matęs mamos valgyti darančios, bet valgyti visada būdavo paruošta.

„Aš gamindavau tada, kai jie jau miegodavo. Tik tada“, – sako Daiva.

Lemtinga vieta

Daiva pasakoja, kad ir sklypo, kurį gavo ir kuriame kūrė savo namus, parduotuvę, o vėliau viešbutį ir išsiplėtė iki kavinės, iš pradžių jie norėjo Sirutiškio miestelio viduryje, bet aplinkybės susiklostė taip, kad jiems atidavė miestelio pakraštyje, prie kelio. Tuo metu čia buvo nemenkas šiukšlynas, net sąvartynas ir teko jį tvarkyti, vežti šiukšles, bet dabar už tą aplinkybę ir vietą, kurioje pasistatė gyvenamąjį namą, Daiva dėkinga likimui.

„Kokį gi verslą būtume sukūrę miestelio viduryje?“ – retoriškai klausia Daiva.

Ir tiesa, pradžioje gal ir būtų pavykę, bet kad išsilaikytų trisdešimt metų, tikrai ne. Ir daugiau palankių lemties ženklų lydėjo Daivą kuriant verslą. 

Kas gi vedė į priekį, kai nebuvo lengva? „Turėjau visada daug to noro. Niekada negalvojau, kad pavargti galima“, – atsako Daiva.

Viešbučio pradžia

Norų Daiva turėjo visokių: vienas iš jų ir kavinė, kurią patyliukais jau mintyse planavo, bet iš pradžių dar buvo viešbutis. Dukra Jovita su draugu, dabartiniu vyru, po kelionės prie jūros grįžusi prakalbo apie nuomojamus kambarius ir viešbutukus. „O gal ir Kėdainiams viešbučio reikia?“ – lyg užklausė, lyg užsiminė dukra. Daiva iki šiol pamena, kad tas dukros pasakymas jai buvo paskata pradėti kurti viešbutį, kuris veikia iki šiol. 

„Aš tik permečiau akimis savo namus ir pagalvojau, kad nėra nė vieno pereinamo kambario, kad viską mes kaip ir galėtumėm čia padaryti“, – prisimena Daiva. Tuo metu Kėdainiuose buvo tik keli kambariai „Aroma Rex“. Ir net „Grėjaus namas“ atsirado vėliau. Daivos viešbutukas Sirutiškyje veikė su savitarnos virtuve, kad svečiai galėtų pusryčius pasigaminti. Ir turistų buvo, ir apsistodavo, ir užsieniečiai tada važiuodavo daugiau.

„Krizės kreditas“

Įgavusi daugiau drąsos ir polėkio Daiva grįžo prie kavinės planų. Šalia savo namų šeima jau buvo išsipirkusi buvusio kooperatyvo patalpas. Susigalvojo visai nemažą projektuką. Nelabai kas tuo metu norėjo kreditą duoti, bet tuometinis Ūkio banko vadovas Vidminas Kriščiūnas vos atėjus pasakė: „Laukiau, kada tu ateisi“. Kitas sakinys buvo: „Rodyk, ką tu ten suplanavai“, o tada sako: ,,Važiuojam į vietą pasižiūrėti“.

Apžiūrėjęs tada dar plyną lauką pasakė: „Pabandyk suskaičiuoti sąmatą“. Taip greit ir neskausmingai vyko verslo kreditavimas. Milijono litų negalėjo paimti, nes būtų buvę sudėtingesnės sąlygos, todėl gavo be dvidešimties litų 1 milijoną. Už tuos pinigus statė pastatą, jį pridavinėjo ir iš karto užstatinėjo, o kai buvo užbaigtas pastatas, su palūkanomis kas mėnesį paimto kredito reikėjo grąžinti apie 20 tūkstančių litų.

„2007 metais pastatyta, 2008 metais – krizė, o 2009 prasidėjo pati velniava“, – ištaria Daiva.

Tada iš karto kaip tyčia prasidėjo garsioji 2008 metų krizė, kuri sustabdė mūsų gyvenimus taip, kaip kol kas nesustabdė nei pandemija ir net karo baimė. Daiva įsitikinusi – kas neturėjo „krizės kredito“, visai kitaip supranta verslą.

„Dabar krizė turbūt didesnė, bet visi pinigus vis tiek leidžia“, – sako Daiva. O tada viskas sustingo –  žmonės nėjo pirkti, neužsisakinėjo švenčių, daug kas patys turėjo namų, butų kreditus ir buvo ne iki kavinių.

„Nebegali laikyti dviejų pamainų. Vieną pamainą mažini, moki išeitines, atleidi, kitiems trumpini valandas, dirbi pats dieną naktį, kad kuo mažiau imtum žmonių, kad tiesiog išsilaikytum ir kad susimokėtum bankui. Man visada prioritetas laiku mokėti mokesčius ir atlyginimus, o jau patiems kaip bus taip“, – sako Daiva. 

Tuo metu teko ir tiekėjų prašyti, kad atidėtų mokėjimus ir vis tiek matė, kad jau nebeišsivers. O naktimis nemiegojo.

„Tada galvojau, kad viską iš mūsų ir iš vaikų atims ir nesupratau, kaip išlipti iš viso to“, – su liūdesiu prisimena tą laiką Daiva ir prisipažįsta, kad tuo metu priėmė pagalbą. Kaip tik tada jų šeimoje gyveno Daivos mama, kuri padėjo ir finansiškai, ir stojo į pagalbą prisidėdama savo darbu.

Airijos išbandymai 

Daivai teko į užsienį, į Airiją, išvažiuoti padirbėti du kartus. Išleidus daugiau nei planavo namo remontui įkuriant viešbutį, pirmą kartą ji išvyko apie 2004 metus. Tuomet užsienyje ji dirbo gerą pusmetį, bet užsidirbo, nes kredito tuo metu neturėjo. Tai, ką uždirbo, tą ir parsivežė. Per krizę prisiminė tą patirtį ir išvažiavo antrąkart. Savo verslą Lietuvoje išnuomojusi, važiavo, kad gautų pajamų už nuomą, kad papildomai uždirbtų ir išlauktų didelį verslą užgulusį sunkumą.

„Dirbom ten ir tiesiog mokėjom, mokėjom, mokėjom“, – tą labai sunkų laiką prisimena Daiva.

Antrą kartą nuvykus į Airiją Daiva, vyriausiojo sūnaus Andriaus, kuris ten jau gyveno, padedama susirado patalpas ir Ennis mieste išsinuomojo kavinę. Ir ten pajuto visai kitą tvarką. Ir svarbiausia požiūrį.

Verslo kultūrų kontrastai

,,Požiūris į verslininkus yra visai kitas negu Lietuvoje. Ten tau viską padeda, viską aiškina“, – iki šiol stebisi D. Žiupsnienė.

Reikėjo užpildyti dokumentus, o kalba ir terminai svetimi. Per naktį Daiva išsivertė dokumentą į lietuvių kalbą, susirašė ir užpildė, ko prašoma, bet pavyko. Jau nepamena, ko ten trūko, bet kažko jos dar klausė.  Atsakinga moteris vos pamatė tą jos ranka vertimų prirašytą dokumentą, nusijuokė, ant to lapo nupiešė šypsenėlę, pasirašė ir pasakė: „Eik dirbti“, daugiau nieko nebeprašiusi. 

Versle Airijoje padėjo abu sūnūs. Ir jaunėlis prisijungė, dirbo padavėju. Kavinę Daiva išlaikė pusmetį, nes gatvę, kurioje ji buvo, perkasė ir uždarė kapitaliniam remontui, o laukti Airijoje be darbo nebuvo laiko ir aplinkybės kvietė grįžti namo. Vėl lydėjo sutapimas: nuomininkas Lietuvoje atsisakė nuomotis patalpas. Nors kai pranešė, kad uždaro verslą, Daivai ne tik iš karto paskambino, bet ir pasikvietė į biurą ir tiesiai šviesiai paklausė: „Ką mes ne taip padarėm, kad tu užsidarai?“. Tai, kad žmogus pats dirba ir dar dviem žmonėms duoda užsidirbti atlyginimą, yra vertinama ir toks žmogus yra pagarboje. 

„Džiaugiuosi, kad turėjau tą patirtį. Su manimi skaitėsi, mane gerbė, o buvo toks laikas, kai mano įmonėse Lietuvoje dirbo 36 žmonės ir vienu metu teko kreiptis į Mokesčių inspekciją, kurioje uždavus klausimą, kaip elgtis, atsakė: „Jeigu nesugebi, nemoki, užsidaryk“, – Daivai skaudžiausia, kad tai ji patyrė Lietuvoje, savo gimtojoje šalyje.

,,Tu stengiesi, darai, o pas mus tik bausti, bausti už viską. Buvo banderolių keitimas ir rado parduotuvėje vieną pakelį su sena banderole, tai iš karto nubaudė. Už tą vieną pakelį, nors dokumentai buvo, kad jis buvo pirktas, tik kad ta banderolė nepakeista. Tada grįžau ir verkiau, kad su manimi kalba, kaip su didžiausia nusikaltėle, nes aš netyčia neišėmiau to vieno pakelio“, – su skausmu palygina Daiva. 

Verslo atgimimas ir kepyklėlė

Išmokusi kepti steikus, naujus desertus, gavusi airiškų autentiškų receptų ir patarimų, ji grįžo į Lietuvą ir  su naujomis žiniomis bei įkvėpimu griebėsi savo verslą gaivinti. Teko viską daryti kavinėje tarsi iš naujo.

Virtiniai ir buvo idėja, kuri ,,Raganę“ išgelbėjo. Pati prikūrusi 18 rūšių virtinių juos tuo metu moderniai pristatė – per edukacijas. Kėdainiuose ir tokios edukacijos, ir degustacijos buvo naujiena. Greit taip įsivažiavo, kad net nebespėjo gaminti, kaip masiškai jos edukacijas užsakinėjo.

Kai Kėdainių mieste buvo parduodamas labai įdomus senosios vaistinės pastatas, jame vėl įsikūrė Daiva. Viena iš pirmųjų kepyklėlių atsidarė būtent jame.

„Labiau mano buvęs vyras norėjo to pastato. Tuo metu jau ir kreditus buvo galima lengviau gauti. Miltai visada man buvo draugai ir norėjau atidaryti kepyklėlę. Tai ir dariau. Nuo keturių ryte darbas ten, grįžti čia į „Raganę“ nuo aštuonių“, – sako D. Žiupsnienė.

Gyvenime dažnai būna taip, kad mes viena planuojam, o kitas gaunasi. Per darbų įkarštį pradėjo byrėti santykiai su vyru, tada skyrybos, tada – dalybos. Daivos vyras verslo nekuria, todėl dukra padėjo ir dabar ji kepyklėlės verslą tęsia.

Nauji keliai

Tačiau kai per pačias skyrybas labai sunku, o darbai verslo įmonėse sustyguoti taip, kad pats dirbti ir neturi ką, savęs vis tiek nėra kur dėti, Daivą naujas iššūkis susirado pats. Jai paskambino ir pasiūlė Kaune, prie stoties, naujai atsidariusiame Verslo centre įkurti darbuotojams valgyklą. Įtikino ne per kartą, o Daiva iš pradžių net atsisakė, bet paskui apsidairiusi vietoje nusprendė „lipti dar kartą“. Atlaikė didelę nuomą, mokėjo didelius depozitus, supirko gerą kokybišką įrangą. Sutarė, kad patalpų remontą darys pats Verslo centras. Sąlygos tenkino, pradžia ėjosi gerai. Privalumas, kad valgykloje visi lankosi dienos metu ir buvo dideli srautai. Po darbų, šeštadienis, sekmadienis – laisvi, bet kaip visada… kas nors pakiša koją. Prasidėjo pandemija.

„Pradėjau, uždarė, paskui atidarė, o paskui jau ilgam uždarė“, – treji veiklos metai ir visa neapibrėžtumo atmosfera telpa į tris žodžius.

Vadovą Daiva įspėjusi buvo ir anksčiau: „Įrangą supirkau, atidariau, viskas sekasi, bet gal kas kitas nori daryt, su mielu noru užleidžiu“. Ir to noro išsipildymo sulaukė. Vietos panorėjo tinklinė maitinimo įmonė, kuriai nei Daivos įrangos, nei veiklos modelio nereikėjo. Jų buvo kita strategija. Iškilus klausimui kur viską dėti, teko kepimo, virimo įrangą, techniką, stalus ir  baldus gabenti atgal į „Raganę“. O veikti ir vėl nėra ką…

Gyvenimas ir pokyčiai

Gyvenimas tuo metu dėliojo Daivai antrą pusę. Draugą jį sutiko būdama niekaip nebeįsipareigojusi savo verslui ir reikalams, kad patirtų dar vieną brandžios draugystės ir meilės etapą, kai kuri bendrus namus, bendrus verslus ir neri į naujas dviejų žmonių svajones bei kūrybą. Porai pasitaikė sklypas Vilkijoje, kurį kartu pirko, statė ten užkandinę. O įrangą juk jau turėjo. Ir vėl nauja vieta, nauji žmonės, kuriuos Daiva nori gardžiai lepinti ir teikti džiaugsmą.

Daivos vyras Egidijus – veterinaras felčeris, užsiėmė savo darbu. Praėjo treji metai kartu. „Ir vėl galvojame, ką  daryti?“ Išgirdusi šitą frazę, klausiu: ,,Ar viską taip keiti, nes tavo charakteris toks, ar keiti, nes iš tikrųjų taip dinamiškai eina gyvenimas?“

Daiva susimąsto ir sako: ,,Manau, kad tai mano charakterio bruožas. Man dukra labai tiksliai yra pasakius – tavo labai geros mintys, mama. Tu labai gerai sugalvoji, bet tau viskas įdomu, kol tu nemoki. Aš esu iš tos kategorijos žmonių, kurie kūliais verčiasi per galvą. Padaro ir kai viskas pradeda eitis, jie pradeda kurti kitus planus ir galvoti, kaip vėl verstis kūliais. Galvojau, kad aš gavau tokią prigimtinę teisę. Tada, kai jau yra lengva, man nebeįdomu. Kai kiti gali tai padaryti: vesti degustaciją, užsakyti, sutvarkyti – manęs ten nebereikia. Tada ką darau aš? Tada aš nepamiegosiu vieną pilnatį ir prisigalvosiu naujų planų“. 

„Norėjau įrodyti“

Kasdien generuojantis Daivos energijos pertekliui, vienas po kito verslininkės rankose tirpo darbai.  „Raganei“ 32 metai. Buvo sunkumų, bet verslas išlaikytas.

,,Nebuvau ta verslininkė, kuri vien siektų labai didelių pelnų. Buvau bandanti, norinti kažką padaryti, kažką įrodyti“, – apie save sako D. Žiupsnienė.

Ir nors nepriklausomybės pradžioje tai buvo šeimos verslas, bet buvęs vyras tikrai nebuvo versle, jis kitus darbus darė. Ir Daiva įrodė, kad dabar ji pati laimingiausia verslininkė: ir savo žemė, ir savo pastatai.

„Kaip moteris tuo laikmečiu, manau, kad aš sukūriau verslą. Kad didelis, nemanau, bet manau, kad tarp mažiuko ir vidutinio. Didelis būtų, jeigu būčiau sukūrusi fabriką. Padariusi gamybą. Virtiniai jau buvo didesnė gamyba, bet vis tik ji neišsiplėtojo iki galo. Dar prieš kelis metus turėjau didelį planą. Galbūt tada reikėjo prisiversti ir samdyti žmogų, kuris daugiau išmano. 

Verslui reikia drąsos ir dirbti. Jeigu reiktų, D. Žiupsnienė gali visus savo darbuotojus: virėjas, barmenes, administratores pavaduoti.

,,Aš žinau, kaip reikia indus plauti, aš žinau, kaip reikia prekes atsivežti, aš žinau, kaip kambarį reikia sutvarkyti, kaip kepti. Aš privalėjau,  nes mano įmonė buvo maža ir aš neturėjau pakaitinių žmonių. Jeigu kažkas eina atostogų, aš pati turiu dirbti vietoje kiekvieno, – sako D. Žiupsnienė. – Aš viską moku ir galiu padaryti, bet aš viena visko nepadarysiu. Man reikalingas darbuotojas. Verslininkas ir darbuotojas yra viena grandinė, mes esam sujungti. Arba mes atsiduodam ir padarom, arba tas, kas verslo kuriama, nebus įgyvendinta“.

Pamokos apie emocijas

Bet to nė kiek nesigaili: ,,Pas mane dirbo žmonės po 14–16 metų. Negavo ir mažiausių atlyginimų. Aš stovėjau už savo darbuotojus, užtardavau, kai atvažiuodavo tikrintojai ar tik kildavo kokios nors problemos, išklausydavau ir, jei tik galėdavau, padėdavau asmeniškai“. 

Pasak Daivos, labai gerai padaro verslą tie žmonės, kurie labai moka skaičiuoti ir mažai vadovaujasi  emocijomis. Pasak jos, to jai pritrūko: „Aš turėjau minusą. Aš labai daug kur vadovavausi emocijomis. Tai mano versle buvo minusas. Man to nereikėjo, versle to neturėtų būti ir didelį verslą darant to neturėtų būti.

Tas, kas yra suprekiaujama tai jau yra tavo. Vieną dieną suprekiavai savo 20 procentų pelno ir juos padėjai, kitą dieną vėl dėjai, dėjai, dėjai, taip ir sukaupei savo kapitalą. O jeigu tu kiekvieną dieną nuimsi po 20 procentų, tada kas lieka? Verslas yra protas, taupumas ir skaičiavimas ir viskas viename.

Tais ne interneto laikais, kai tiek vieni apie kitus ne tiek daug girdėjome per socialinius tinklus, ,,Raganės“ kolektyvas turėjo ir savo tradicijas. Tai Kalėdinis vakarėlis, kuris būdavo švenčiamas dvi dienas, kaip vestuvės.

,,Pirma diena visada būdavo arba lapkričio mėnesį arba sausį, o antrą Kalėdų dieną atidėdavom vasarai“, – pasakoja Daiva.

Tai plaukdavo baidarėmis, tai kitokia išvyka. Ir dar švęsdavome darbuotojų gimtadienius.

Žvilgsnis į situaciją

Ir dabar versle nelengva. Pasak Daivos, kai PVM buvo 9 procentai, kavinės tikrai jau galėjo kiek ramiau gyventi. Jeigu būtų dar palikta ši lengvata bent 3–5 metus, šis verslas būtų atsigavęs. Ir niekur pasaulyje tokio didelio nėra.

,,Žmonės, kurie daro analizes ir skaičiuoja, dabar gali pasakyti mums:  jūs esate ne verslininkai arba nedarykite verslo ten, kur neduoda pelno. Yra grubios tiesos, bet yra kas nori kažką daryti, kiti gal už šiaudo kabinasi. Vieni kaime kuria, kiti miestelyje. Visais laikais vieni daro Vilniuje, kiti Sirutiškyje. Ir pelnas skiriasi nuo vietos, nuo ten gyvenančių žmonių įpročių ir gyvenimo būdo. Ir valstybė turi suprasti, kad tu, kaip verslininkas, neuždirbi tiek, kiek Vilniuje ir negali mokėti visur vienodai, nes žmonių srauto negalima palyginti.

Ir jeigu vieną dieną tu paprekiauji per savaitę daugiau, tai vidury savaitės tu tiesiog moki algas iš savaitgalį ar per banketą uždirbtų pinigų. Pakyla, pavyzdžiui, minimalus atlyginimas nuo sausio, kai sausį, vasarį maitinimo verslui pats blogiausias laikas, nes nėra tuo metu didelio uždarbio. Ir tu pradedi skaičiuoti ir matai, kad tiesiog nėra iš ko mokėti tas didesnes algas“, – apie aktualijas, su kuriomis susiduria, pasakoja D. Žiupsnienė. 

Kas toliau?

„Dabar, kai viskas susidėliojo, kai atidaviau visą kreditą, aš tiesiog noriu atsitraukti. Labai noriu ramios vietos, ramaus gyvenimo, noriu keliauti. Ten, kur nebuvau, ką ir darau paskutinius trejus metus. Stengiuosi kiek galima daugiau pamatyti. Dabar mano aukso amžius tarp vaikų ir tarp vaistų. Aš labai noriu jį išnaudoti, – apie posūkį mąsto D. Žiupsnienė. – Mes daug dirbome, bet dabar per sunku jau pavyti visas tas technologijas arba nebėra noro.

Viskam yra savas laikas. Užleiskim jauniems savo darbus. Reikia laiku ateiti, laiku išeiti. Pasikeitė laikmetis, pasikeitė karta ir mes tiesiog turim atrasti savo nišą, kurią mes galim daryti dar, o aš ir dabar dar tikrai noriu daryti, nes be darbo tikrai nenoriu, bet jau noriu pati viena kažką susigalvoti. Labai noriu kur mažiau žmonių. Nebenoriu turėti samdomų žmonių. Man jau praėjo tas noras  ir man laikas išeit iš veiksmo, todėl vėl yra kavinės išnuomojimo arba pardavimo etape“.