Vytautas Norbutas – Dievo Fantazio sūnus

„Kuo daugiau skaitau Tavo užrašus, tuo giliau brendu į gailesčio jūrą…

Tu mano gražiausio gyvenimo dalis. Tu buvai mano jaunystė, svajonės ir… košmaras. Ir už tai tau buvo atleista.

Tu mano baltoji diena, nors daugiau buvo sutemų…

Tu tarsi paukštis nutūpei netikusiame žemės lopinėlyje, kuris tave tik žalojo, o mano širdis ašarojo.

Atsitiktinai, o gal ir ne, tas, kuris aukštai, suvedė mus ir surišo rankas. Aš glaudžiuos prie anų dienų. Koks begalinis troškimas jaučiasi iš tavo juodraščių turėti šeimą, kai tuo tarpu buvai visko netekęs, ir supratai, kad gyvenime meilė, ištikimybė, prieraišumas yra brangiausias turtas…

Aš, lyg pataikaudama tau už visas sujauktas dienas, rankioju lyg išbarstytas šukes tavo rankraščius, dėlioju raidę prie raidės, norėdama tave įprasminti taip, kaip tu troškai gyvendamas…

Dėlioju po raidę, sakinį ne vieną naktį, skaitau, keikiu, stumiu… ir vėl ašarodama glaudžiu prie širdies…“ – tokia sielos išpažintimi prasideda atsiminimų knygos apie kurį laiką Kėdainiuose gyvenusį rašytoją fantastą Vytautą Norbutą „Svetimų aistrų nelaisvėje“ sudarytoja žinoma Kėdainių krašto kūrėja Leokadija Norbutienė-Mockienė.

Keleri metai darbo

Į kelerius metus rengtą knygą „Svetimų aistrų nelaisvėje“ L. Mockienė sudėjo nepublikuotus V. Norbuto rašinius – prozą ir eilėraščius su dienoraščio intarpais, laiškų citatas, rankraščius, nuotraukas, straipsnius apie jo kūrybą, draugų literatų prisiminimus.

Ji sakosi norėjusi įprasminti savo vyro kūrybinį palikimą, jo gyvenimą, tik tuomet pasijutusi rami.

Knygą puošia pačios Leokadijos sukurti grafikos darbai, o viršelį sukūrė Kėdainių fotografas Vaidas Juška. Už paramą knygos sudarymui autorė dėkinga AB „Lifosa“ administracijos direktoriui Juozui Baniotai.

Ketverius metus su rašytoju pragyvenusi ir sūnaus Nerimo susilaukusi L. Mockienė pasakoja, kad gyventi su V. Norbutu nebuvo lengva dėl jo ūmaus būdo, keistenybių, tačiau lemčiai ji dėkinga už gyvenimo pamokas, kurios suteikė ryžto pradėti kurti pačiai.

„Nelaimingas jis buvo. Daug skausmo man suteikė. Tačiau, kas buvo bloga – nieko nerašiau, geriau nutylėti“, – sakė L. Mockienė.

Įsimintina asmenybė

Vytautas Norbutas – vienas iškiliausių fantastikos kūrėjų Lietuvoje. Jis neretai vadinamas šiuolaikinės lietuviškos fantastikos pradininkų, ir iki šiol jo kūryba gana aukštai vertinama.

Rašytojas gimė 1939 m. gruodžio 24 d. Rietave, Plungės rajone. 1956 m. baigė Rietavo vidurinę mokyklą, vėliau įstojo ir studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute lietuvių kalbos ir literatūros fakultete.

„Su Vytautu Norbutu aš artimai nebendravau – mus siejo tik Pedagoginio instituto sienos, rūkykla ir literatų būrelis, kurio buvome nariai. Instituto literatai garsėjo. Iš jo į literatūrą išėjo Kazys Saja, Albinas Bernotas, Vilius Laužikas, Antanas Drilinga, Albertas Skyrelis…

Iš pradžių Pedagoginio instituto Lietuvių kalbos fakultetas neturėjo patalpų, buvo įsikūręs XVI vidurinėje mokykloje, Margytės gatvėje. Užsiėmimai vykdavo po pietų, nuo 15 val.

Vėliau, pastačius Pedagoginio instituto rūmus prie Neries, visi fakultetai persikėlė į juos. Naujuosiuose rūmuose susidarė geros sąlygos veikti literatams, taip pat leisti sieninį laikraštį. Vytautą Norbutą pastebėjau iš karto, kai jis atėjo į literatų būrelio užsiėmimą. Jis išsiskyrė mažakalbyste.

Kai literatai aktyviai ginčijosi dėl literatūros klausimų, o tuose ginčuose aktyviai dalyvavo jo draugas jaunasis poetas Vladas Baltuškevičius, Vytautas Norbutas, nuleidęs galvą, tylėjo. Jo tylėjimas atkreipė kitų literatų dėmesį, bet Vytautas Norbutas pasakė tik keletą frazių, kurios buvo aštrios kaip skustuvo ašmenys. Ir viskas.

Tos frazės – tai Vytauto Norbuto išvados apie tuščių ginčų beprasmiškumą, – prisiminimais dalijosi Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas Fedaravičius. – Vladas ir Vytautas artimai bendravo, jie buvo labiausiai apsiskaitę, domėjosi literatūros naujovėmis, filosofija, talento mįslėmis.

Vladas ir Vytautas modernėjo ne tik savo mąstymu, bet ir išvaizda. Jie pirmieji susisiaurino kelnes, kurios buvo panašios į dūdas, vaikščiojo šiek tiek palinkę į priekį, tarytum neštų ant pečių nematomą krovinį.

Vladas Baltuškevičius užsiaugino ant mažojo piršto ilgiausią nagą, kaip savo akį saugojo. O Vytautas „supoetino“ šukuoseną. Abu bičiulius išgarsino fakulteto sienlaikraštyje išspausdinti eilėraščiai. Jie priminė perkūno trenksmą giedrą dieną.

Fakultete kilo sujudimas dėl Vlado Baltuškevičiaus eilėraščio „Titanai. Asmeninė daina“ ir Vytauto Norbuto eilėraščio apie žemę, kuri nenori būti raudona, bet trokšta būti juoda. Eilėraščius komentavo ne tiktai literatai, bet ir dėstytojai.

Tai buvo dviejų literatų maištas, jų filosofinė retorika buvo priešiška socialistiniam realizmui, tai buvo drąsus iššūkis, netikėtas akibrokštas. 

Vytautas Norbutas yra dievo Fantazio sūnus, tą vardą pelnęs lietuviška fantastika – tai spalvinga asmenybė, kuri savo darbais įrodė, kad tik arai į dangų kyla. Jo širdyje pulsavo aro kraujas.

Dėkoju Vytauto Norbuto žmonai Leokadijai už Vytauto atminimo saugojimą, jo darbų sklaidą. Ačiū visiems palaikiusiems, kad Vytauto Norbuto žodis atlaikė visus išbandymus, sušildytas Leokadijos širdimi, tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų.“

Rado būdą prasiveržti

Pasak Vytauto Norbuto draugo Vaclovo Mikailionio, laikmetis kūrybai buvo nepalankus ir bjaurus. „Chruščioviškas „atlydys“ baigėsi, prasidėjo brežneviška stagnacija, visokeriopas sustabarėjimas, taip pat ir dvasinis.

Kaip pramušti šį užgulusį komunistinį kiautą? Kaip išreikšti tiesą apie pasaulį? Kaip padėti žmonėms neprarasti sveikos nuovokos? Kaip išvis išsaugoti dvasinę gyvybę, o nevirsti aklu „komunizmo statybos“ įrankiu, kuris atvangą gali atgauti tik vakarais kažkur virtuvėje prisilakdamas?

Ir Vytautas surado kelią ir būdus prasiveržti. Ne tik surado, bet parodė jį ir man, – pasakojo V. Mikailionis. – Fantastika! Rašykime fantastinius kūrinius – štai kokia išeitis. Ten, fantastikos beribiuose pasauliuose, nėra, atseit, nei politikos, nei bukagalviškos ideologijos diktato, todėl žmogų galime atskleisti su visomis jo gerosiomis ir tamsiosiomis pusėmis, kaip tuomet ypač išpopuliarėjusiuose brolių Strugackių fantastiniuose kūriniuose.

Mat fantastika tuo metu tapo viena iš tų „ezopiškų“ kalbų, kuria buvo galima pasakyti daug tiesos, – Vacy, pirmiausia reikia įgauti vardą, o po to… – mėgdavo sakyti jis. O kas po to? O po to „jiems“ teks pripažinti ir „rimtus“, tai yra socialinio realizmo, atvirus ir aštrius kūrinius, atskleidžiančius viso pasaulio sudėtingumą.“

Netrukus, 1968 m., pirmieji Vytauto Norbuto apsakymai buvo publikuoti „Pergalės“ (dabar „Metai“) žurnale. 1970 m. „Vagos“ leidykla išleido pirmąją autoriaus fantastinę knygą – fantastinę apysaką „Nemirtingumo lygtis“.

Po dviejų metų pasirodė ir antroji fantastikos knyga „Skorpiono ženklas“, kurioje išspausdinti saviti ir originalūs rašytojo fantasto kūriniai. Trečioji knyga – fantastinis groteskas „Samariečiai“ išėjo jau po autoriaus mirties 1991 m. – ją savo lėšomis išleido jo sūnus Nerimas. V. Norbutas rašė dar vieną kūrinį, sąlyginai pavadintą „Svetimų stichijų nelaisvėje“, tačiau jis liko nebaigtas.

Puoselėjamas rašytojo atminimas

Rašytojo fantasto Vytauto Norbuto gimtinėje Rietave kasmet vyksta renginiai, skirti jo atminimui, į kuriuos susirenka rašytojo draugai ir visi, kurie neabejingi jo kūrybai.

O V. Norbuto žmona Leokadija, beje, sukūrusi kitą šeimą ir be sūnaus Nerimo, dar užauginusi dukrą Ramunę, kiekvienais metais atvyksta su literatūrine-muzikine programa, aplanko ir prižiūri rašytojo kapą.

Kitais metais balandžio 13 d. sukaks 30 metų, kai mirtis staiga, tyliai ir paslaptingai pasiglemžė rašytojo gyvybę. Planuojamo didelio renginio metu L. Norbutienė-Mockienė rengiasi pristatyti savo sudarytą knygą „Svetimų aistrų nelaisvėje“ ir padovanoti ją Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejui.

O Kėdainiuose, Daugiakultūriame centre, žada eksponuoti savo paskutinę tapybos darbų parodą, skirtą rašytojo fantasto Vytauto Norbuto atminimui.