Virtualus vaiko gyvenimas – tėvų rūpestis
Kompiuteris, internetas, mobilieji telefonai ir kitos informacinės technologijos tapo neatsiejama šiuolaikiško žmogaus gyvenimo dalimi, kuri plačiai atveria duris į galimybių pasaulį – lengva ir greita informacijos paieška bei perdavimas, naujų pažinčių užmezgimas, draugystės ryšių palaikymas nepriklausomai nuo draugų gyvenamosios vietos, nemažai galimybių pramogauti, žaisti.
Kalbant apie kompiuterinių technologijų įtaką vaikui, pirmiausia reikėtų išskirti, kad minėtosios technologijos veikia visus: tiek suaugusiuosius, tiek paauglius, tiek mažamečius vaikus. Tikriausiai esminis skirtumas tarp to, kokią įtaką kompiuterinės technologijos daro suaugusiajam ir vaikui – gebėjimas kritiškai vertinti informaciją. Reikia pripažinti, kad vis dėlto ta pati neigiama ar teigiama informacija vaiką paveiks labiau, stipriau.
Šioje vietoje kyla tam tikrų sunkumų – virtualioje erdvėje kuriamas „gyvenimas“ dažnai yra žymiai spalvingesnis, emocingesnis, pilnas nuotykių, o kartu ir sąlyginai saugus, anonimiškumo prasme (kas automatiškai didina drąsos jausmą) palyginus su galbūt kiek pabodusia, nieko naujo ir ypatingo nežadančia realybe. Tačiau kokia šiuo atveju turėtų išlikti tėvų pozicija, kai norime stebėti vaiko gyvenimą socialinėje erdvėje?
Įvertinkite galimus pavojus
Josvainių gimnazijos psichologė Asta Kačenauskaitė pastebi, jog bendraudami ar naršydami virtualiojoje erdvėje vaikai gali gauti nemažai naudingos informacijos. Tačiau, deja, šalia svarbių dalykų internete galima aptikti ir žalingą turinį bei susidurti su tam tikromis grėsmėmis: seksualiniu viliojimu, duomenų išviliojimu ir neteisėtu jų naudojimu ir kt.
Elektroninės patyčios yra vienas galimų virtualių pavojų. Todėl pravartu prisiminti, kad kompiuterinės technologijos yra tik lavinimo papildas, bet nepakeičia meno, knygų, muzikos, užsiėmimų lauke, sporto ar gyvo bendravimo su vaikais ar tėvais.
Psichologė tikina, jog socialinėje erdvėje asmeninės informacijos viešinimas – adresas, telefono numeris, asmeninės nuotraukos – turi būti gerai apgalvotos, įvertinus galimus pavojus.
„Pirmiausia tėvai turėtų supažindinti vaikus su bendromis saugumo taisyklėmis: svarbu atsargiai parinkti prisijungimo/vartojimo slaptažodžius ir nesidalinti jais su kitais, kruopščiai apgalvoti, kokią informaciją apie save pateikti. Taip pat svarbu nepamiršti, kad informacija, platinama elektroninėje erdvėje, gali būti prieinama daugeliui žmonių“, – teigia A. Kačenauskaitė.
Tuo tarpu Šėtos gimnazijos psichologė Austėja Kaubrytė įsitikinusi, jog prieš dalijantis savo duomenimis reikėtų užduoti sau klausimą – „Ko aš siekiu dalydamasis šia informacija?“
„Tikriausiai daugelis žmonių į šį klausimą greitai nesuras konkretaus, argumentuoto atsakymo. Asmeninės informacijos skleidimas viešojoje internetinėje erdvėje gali būti pavojingas tiek dėl tapatybės vagystės atvejų, kai suinteresuoti asmenys pasinaudoja kito žmogaus duomenimis nusikalstamais tikslais, tiek dėl galimų patyčių, kuomet žmogaus fotografija yra pakoreguojama, persiunčiama kitiems vartotojams taip sukuriant terpę pašaipoms, pajuokimui“, – teigia psichologė.
Virtualus gyvenimas nėra privatus
„Atsižvelgiant į tai, jog virtualus bendravimas šiuolaikinių vaikų ir paauglių gyvenime užima svarbią poziciją, reikšminga domėtis vaiko užmegztais ryšiais, pamatytomis, išgirstomis naujienomis, išgyventomis emocijomis, susijusiomis būtent su internetinėje erdvėje vykstančiais įvykiais. Nuoširdus domėjimasis, atvirumas vaiko išgyvenimams – svarbi žinutė vaikui apie tai, jog jis yra priimamas, suprantamas, palaikomas net ir tose situacijose, kai jam kyla vienokių ar kitokių keblumų“, – tikina A. Kaubrytė.
A. Kačenauskaitė teigia, jog vaikai ir paaugliai gali siekti nepriklausomybės ir privatumo nuo suaugusiųjų, todėl neretai galima išgirsti vaiko priekaištą tėvams – „Kodėl tikrinate, kuo aš užsiimu internete? Jūs lendate į mano asmeninį gyvenimą!“.
„Turėti savo, suaugusiųjų nepasiekiamą, erdvę yra natūralus vaikų ir ypatingai paauglių noras. Tačiau virtualus gyvenimas nėra privatus, – sako specialistė. – Informacija, patekusi į internetą, tampa viešai prieinama – ją dažnai gali pamatyti ne tik tėvai, bet ir mokytojai bei kiti suaugusieji. Taigi, bendraujant virtualioje erdvėje, yra sunku išvengti viešumo ir išlikti visiškai anonimiškam.“
Internete taip pat galioja paprastos atsargumo taisyklės, kurių laikantis naršyti, bendrauti ar pirkti bus kur kas saugiau.
„Itin svarbu šias taisykles paaiškinti vaikams – nors, atrodo, kad jie gerai išmano naujausias technologijas ir žino, kaip naudotis kompiuteriu, tačiau dažnai neturi pakankamai gyvenimiškos patirties, bet apsčiai – smalsumo ir veržlumo.
Būtent todėl jų saugumu turi pasirūpinti tėvai ir, svarbiausia, ne drausdami naudotis šiomis technologijomis, o kalbėdami ir aiškindami. Todėl rekomenduoju tėvams atvirai bendraujant su paaugliais, pasakoti apie internete tykančius pavojus, kontroliuoti jų elgesį elektroninėje erdvėje taisyklėmis, esant reikalui diegti apsaugines programas“, – pataria A. Kačenauskaitė.
Sąmoningas tėvų dėmesys
– Bet koks socialinis puslapis reikalauja slaptažodžio. Nemanau, jog paauglys norės jį atskleisti tėvams. Tada kaip stebėti vaiko elgesį socialinėje erdvėje nepažeidžiant jo privatumo?
A. Kaubrytė: Atsakant į šį klausimą vėlgi būtų galima sugrįžti prie to, kad labai svarbu domėtis vaiku, kalbėtis su juo apie tai, ką patiria, su kuo susiduria internetinėje erdvėje, neteisti, atvirai priimti, paremti, taip stiprinant tarpusavio pasitikėjimą ir vienas kito supratimą. Tikėtina, kad griežta tėvų kontrolė, neatsižvelgiant į vaiko norus, poreikius, galėtų pabloginti tarpusavio santykius, skatinti vaiką atsitraukti, pradėti slapukauti, slėpti informaciją nuo tėvų.
A. Kačenauskaitė: Kartais tėvų domėjimąsi vaikai gali vertinti kritiškai. Tačiau tėvų pareiga yra užtikrinti savo vaikų saugumą tiek realiame gyvenime, tiek virtualiame pasaulyje. Periodiškai patikrinkite, kokia informacija apie jūsų vaiką prieinama virtualioje erdvėje: paieškos sistemoje „Google“ įveskite vardą, pavardę ir stebėkite, kokia informacija pateikiama. Peržiūrėkite savo vaiko lankomų puslapių istoriją. Jei pastebite, kad vaikas ką nors nuo jūsų slepia, įdiekite į savo namų kompiuterį filtravimo ir stebėjimo programas. Internetu naudokitės bendroje namų erdvėje – taip galėsite lengviau stebėti vaiko elgesį virtualioje erdvėje.
– Neretai vaikai apie technologijas išmano kur kas daugiau nei tėvai. Kaip elgtis tokiu atveju?
A. Kačenauskaitė: Nuo tėvų, globėjų ir kitų suaugusiųjų priežiūros ir požiūrio priklauso, kaip kompiuterinės technologijos paveiks vaiką – teigiamai ar žalojančiai. Tėvai ne visada žino, kokią informaciją apie save vaikai pateikia viešojoje erdvėje, kaip bendrauja, taip pat jiems gali trūkti informacijos apie tai, kur vyksta elektroninės patyčios ir kokiais būdais vaikai tyčiojasi vieni iš kitų virtualiai. Mokykla tėvams galėtų pateikti naudingą informaciją apie vaikų saugumą virtualioje erdvėje: apie tai, kur galima kreiptis pagalbos susidūrus su vienais ar kitais pavojais internete.
– Nuo kada vaikams derėtų leisti pradėti naudotis socialiniais puslapiais?
A. Kačenauskaitė: Dabar vaikai paskendę socialiniuose tinkluose, nors užsiregistruoti ten galima tik sulaukus 13–14 metų, tai yra minimalus amžiaus reikalavimas. Dauguma vaikų sako, jog registruodamiesi apie savo amžių meluoja.
A. Kaubrytė: Manau, derėtų su vaiku, išreiškusiu norą susikurti facebook paskyrą, pirmiausia pasikalbėti apie tai, kokiu tikslu jis nori tai padaryti. Nusprendus, jog vaikas jau gali naudotis „Facebook“ platforma labai svarbu nepalikti jo vieno – kartu su vaiku sukurti paskyrą, iš anksto sutvarkyti profilio privatumo nustatymus, padarant paskyrą prieinamą, matomą tik draugams, aptarti galimas grėsmes, taisykles, kuriomis turėtų vadovautis vaikas, kad išliktų maksimaliai saugus internetinėje erdvėje.
Žinoma, tuo viskas nesibaigia, kaip minėta anksčiau, naudinga reguliariai domėtis vaiko virtualiu gyvenimu, kartu su juo peržvelgti informacijos srautą aptariant, kuri informacija labiau naudinga, kuri žalingesnė, apie kokią informaciją, pamatytą internete, verta pranešti tinklalapio administratoriams dėl jos žalingumo kitiems vartotojams.
– Virtualus pasaulis tampa ta vieta, kurioje galima realizuoti slapčiausius troškimus, valdyti situaciją, jaustis herojumi žaidimuose, socialiniuose tinkluose.
A. Kačenauskaitė: Daug tėvų grįžta po darbų su „namų darbais“ kompiuteryje. Vaikai ima pavyzdį iš tėvų ir vaidina „užimtuolį“. Daugelis vaikų sėdi prie kompiuterio ilgiau nei galima pagal jų amžių. Todėl yra didelė tikimybė, kad jie yra jautresni, pasyvesni, nes nesulaukia iš tėvų pakankamai dėmesio. Tėvai, kurie savo vaikams neskiria pakankamai dėmesio, nėra įvedę kompiuterio naudojimo taisyklių, žymiai dažniau susiduria su vaiko atitraukimo nuo kompiuterio problema bei nesutarimais, nei tie tėvai, kurių namuose yra įvestos taisyklės.
A. Kaubrytė: Nors priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto šiais laikais išgyvena vis daugiau vaikų bei paauglių, tačiau nereikėtų diagnozuoti šio dalyko per daug impulsyviai, per daug skubotai. Kaip minėta anksčiau, svarbu kartu su vaiku atrasti alternatyvių užsiėmimų, ką vaikas galėtų veikti realiame gyvenime, kur taip pat galėtų patirti daug teigiamų emocijų, kurios patenkintų jo smalsumo, bendravimo, bendrumo poreikius. Be to, vertinga kartu su vaiku sudaryti kuo tikslesnę dienotvarkę, kuri apimtų tiek mokyklą, tiek veiklas su šeimos nariais, tiek naršymą internete, paskiriant tam ne visą dieną, o tam tikrą ribotą laiką, kuris „neatimtų“ viso vaiko laisvalaikio.
– Kaip derėtų kalbėtis su vaiku, kad feisbukas yra skirtas tik draugams, o ne svetimiems ir nepažįstamiems asmenims?
A. Kačenauskaitė: Yra tam tikros taisyklės, kurių vaikai turi išmokti. Kaip ir taisyklė „neimk saldainių iš svetimų“ turi būti vėl kartojama vaikui paaugus, tik interneto vartojimo atvejais. Vaikai ir paaugliai neturėtų bendrauti su nepažystamais suaugusiais, jie turi išmokti saugos ir atsargumo bendraujant su nepažįstamais.
– Ką turėtų daryti tėvai, sužinoję, kad jų vaikas ketina susitikti su žmogumi, su kuriuo bendravo tik socialinėje erdvėje?
A. Kaubrytė: Pirmiausia reikėtų kelti klausimą ne „kaip turėtų vykti“, o „ar turėtų vykti“. Susitikimas su internetinėje erdvėje „sutiktu“ žmogumi gali būti net labai pavojingas. Prieš apsisprendžiant, ar tikrai verta susitikti su internetiniu draugu, naudinga būtų aptarti tiek pačias grėsmes, tiek visus įmanomus saugumo užtikrinimo būdus. Tikriausiai vienas svarbiausių dalykų būtų tai, jog į tokį susitikimą vaikas neitų vienas, geriausia, jei su juo kartu vyktų suaugusysis, kuris galėtų apsaugoti vaiką nuo galimų pavojų. Taip pat reikšminga su vaiku susitarti dėl to, kaip dažnai, kokiais būdais jis susisieks su tėvais ir praneš apie savo buvimo vietą, užsiėmimą, žmones, su kuriais šiuo metu yra.
A. Kačenauskaitė: Susitikimas su bet kuriuo nepažįstamuoju yra potencialiai rizikingas. Jei vaikas vis dėlto panoro susitikti su internetiniu savo draugu, patarkite tai daryti tik viešosiose vietose. Dar geriau – palydėkite savo atžalą į susitikimą su nepažįstamu nauju draugu ir nepalikite jų vienų tol, kol neįsitikinsite, kad tai daryti saugu. Nevertėtų vaiko gąsdinti žiauriomis istorijomis apie vagystes ir išprievartavimus, bet kalbėti apie galimas pasekmes, tačiau aptarti realius pavojus yra būtina. Vaikas gali prisiminti daug girdėtų gražių draugystės istorijų, prasidėjusių nuo „aklo pasimatymo“, todėl nuvertinti jo norą susitikti su internetiniu draugu būtų neteisinga.
Apsaugokite nuo patyčių
Patyčios virtualioje erdvėje yra neišvengiamos, tad kaip derėtų kontroliuoti situaciją, kad vaikas nebūtų patyčių objektu ir pats nesityčiotų? Asta Kačenauskaitė tikina, jog apie patiriamas patyčias galima įtarti tada, jei vaikas staiga nei iš šio, nei iš to atsisako naudotis telefonu ar kompiuteriu. Pavyzdžiui, jam ką tik padovanojote naują mobilųjį telefoną, o jis numeta į šalį: „Man nereikia…“, „Nesinaudosiu…“ Byloti apie patyčias internete gali vaiko nuotaikų kaita – grįžta iš mokyklos gerai nusiteikęs, paruošia pamokas, irgi viskas gerai, o tik prisėda prie kompiuterio ir nuotaika subjūra: suirzta, nuliūsta, apsiverkia. Arba įėjus į kambarį vaikas skubiai išjungia kompiuterį, atsisako kalbėtis apie tai, ką veikė.
„Išklausykite vaiką, patiriantį elektronines patyčias. Stenkitės bendrauti be kritikos ir nekaltindami, net jeigu atrodo, kad po jo neatsargaus ir neapgalvoto poelgio patyčios ir prasidėjo. Bet kuriuo atveju vaikui svarbu yra jaustis išgirstam ir suprastam. Vaiko negalima palikti vieno spręsti elektroninių patyčių problemos, jam reikia suaugusiųjų pagalbos. Jeigu vaikas neįsitraukia į patyčias, t. y. nėra skriaudžiamas ir neskriaudžia kitų, tai dar nereiškia, kad jam ši bėda neaktuali. Vaikas gali tapti patyčių stebėtoju, pavyzdžiui, žiūrėti nufilmuotas smurtines scenas, matyti žeidžiančius komentarus internete. Kalbėkite su vaikais apie tai, kad patyčios nėra tinkamas elgesys ir kad apie tokius veiksmus svarbu pranešti suaugusiesiems“, – pataria psichologė.
Vaikai bendravimo mokosi daugiau ne aptariant, koks tas bendravimas turėtų būti, bet matant realius to bendravimo pavyzdžius, patiriant gyvo bendravimo sukeliamas teigiamas emocijas. Tokiu būdu vaikas formuojasi kitokį įspūdį apie tai, kas išties yra svarbu, reikšminga ir prasminga jam ir jo artimiausiai aplinkai.
