Violeta Liutkienė: „Pagarba dažniausiai išlieka, jei esi jos vertas“

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Viename pokalbyje aprašyti šią kelionių įspūdžių, pedagoginės, gyvenimiškos ir vadovavimo patirties turtingą asmenybę yra tiesiog neįmanoma. Klausant jos, kyla vis daugiau klausimų, į kuriuos ji visuomet turi įdomių, išgyventų, gyvenimo patirtimi pagrįstų ar giliai išmąstytų atsakymų. Jos atsidavimas darbui, žmonėms, su kuriais dirba, ir mokiniams ugdo pagarbą jai. Pagarbą ne iš baimės, o sugebėjimo rasti bendrą kalbą su kiekvienu, su kuriuo ji bendrauja. Šviesiosios gimnazijos direktorę Violetą Liutkienę (63) daugelis rajone žino kaip tvirtą, stiprią vienos iš geriausių Kėdainių gimnazijų vadovę. Tačiau, kaip ji pati sako, vadovo įvaizdis ir jos asmenybė nėra vienas ir tas pats. Šiame interviu klausimų buvo daug ir iš įvairių gyvenimo sričių – darbas, šeima, pomėgiai, požiūris į šiuolaikinį jaunimą ir pan. – tiesiog norėta šią įvairiapusišką asmenybę bent po truputį atskleisti iš skirtingų gyvenimo pusių.

– Gerb. Violeta, visi Jus labai gerai žino kaip tvirtą, stiprią vienos iš geriausių Kėdainių gimnazijų vadovę. O koks Jūs esate žmogus – jautrus, pažeidžiamas ar irgi toks pat stiprus bei tvirtas kaip ir vadovas?

– Manau, kad esu jautrus ir emocionalus žmogus. Pažeidžiamas, kaip ir visi kiti. Išmokau daug ką „pasilaikyti sau“. Jeigu matau ir suprantu, kad mano emocijos nieko nepakeis, tai stengiuosi jas pasilaikyti sau, tačiau esu sangvinikė ir dažnai jos prasiveržia.

– Ne veltui pasakiau vienos iš geriausių Kėdainių gimnazijų, nes pagal egzaminų, įstojimų į aukštąsias mokyklas rezultatus, Šviesiosios gimnazijos mokiniai mūsų rajone yra vieni geriausių. Sportininkai mėgsta sakyti, kad pasiekti pirmą vietą ir geriausią rezultatą nėra sunku, sunkiau yra jį išlaikyti metai iš metų. Kaip Jums pavyksta išlaikyti šį rezultatą? Gal turite kažkokią slaptą formulę?

– Jokių slaptų formulių nėra, rezultatai priklauso nuo visų kolegų. Tiesiog visi dirbame kaip galime geriau, nuoširdžiau ir dažnai neskaičiuodami laiko. Tada ateina ir rezultatas. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad jaudulio dėl akademinių rezultatų nėra. Kiekvienais metais jų laukiame su nekantrumu, nes nuo jų priklauso mokinių sėkmė ateityje.

– Ar gali mokiniai pas Jus ateiti tiesiog žmogiškai pasikalbėti, paklausti patarimo ar jie veikiau apeina Jūsų kabineto duris, o bendrauja tik reikalui esant su mokslais susijusiomis temomis? Klausdama tai, turiu minty, Jūs mokiniams esate labiau draugė, ar labiau griežta vadovė?

– Esu „visokia“. Kai matau, kad reikia griežtumo, kartais net pagalbos tėvams – tada tokia ir būnu. Kai matau, kad reikia pokalbio, tada būnu kitokia. Manau, kad gebu „prakalbinti“ mokinius.

– Dirbant mokykloje nutinka daug įvairių istorijų – tiek linksmų, tiek liūdnų, tiek širdį veriančių ir pan. Jūsų atminty yra išlikusi kokia nors, kurios negalite pamiršti daugelį metų?

– Abiturientai gimnazijoje turi savo suoliukus, jie yra prie įėjimo į direktoriaus kabinetą. Vieną dieną išbėgusi iš kabineto pamačiau pamokų metu sėdinčius abiturientus, dar pasakiau pastabą jiems, kad ne visai su uniformomis ir pasiryžau bėgti toliau. Atkreipiau dėmesį, kad mergaitės ėmė juoktis. Atidžiau pasižiūrėjusi supratau, kad tai praėjusiųjų metų abiturientai pasidabinę uniformomis penktadienį atėjo į gimnaziją. Tai dar kartą įrodė, kaip greitai bėga laikas ir kiek daug žmonių teko garbė sutikti ir palydėti.

– O gal šiuolaikiniai mokiniai yra labai drąsūs ir jiems žodis „direktorius“ nebėra toks baisus, kaip mums kadaise būdavo: direktorius – tai didžiausias autoritetas, pavyzdys?

– Gerai, kad šiuolaikinis jaunimas yra drąsus, jie lengviau ir laisviau bendrauja su vyresniais, bet drąsos bendrauti visai nesieju su autoritetų neturėjimu ar nepagarba. Manau, kad direktoriaus statusas daugumai turi įtakos, todėl ir nuoširdžiai pasikalbėti ne visuomet pavyksta.

– Jūsų nuomone, tas jaunimo „laisvėjimas“ yra gerai ar vis tik jis per didelis, nes kartu su juo tarsi dingsta pagarba vyresniam, daugiau patyrusiam, daugiau išmanančiam, atsiranda perdėtas pasitikėjimas savimi ir pan.?

– Puiku, jei jauni žmonės moka ir gali išreikšti savo nuomonę. Pagarba dažniausiai išlieka, jei esi jos vertas. Jauni žmonės visada yra maksimalistai ir tai gerai. Vėliau svarstykles išlygins gyvenimiška patirtis. Pagarba kitam žmogui nepriklauso nuo „laisvumo“, tai vertybinių nuostatų sritis.

– Gerb. Violeta, dirbate su jaunimu. Kokios, Jūsų akimis, šiuolaikinio jaunimo vertybės?

– Manau, kad daugumai jaunimo artimos bendražmogiškos vertybės. Tai ir patikimumas, sąžiningumas, empatija, darbštumas, bendravimas. Didesnei man pažįstamo jaunimo daliai svarbus išsilavinimas, profesijos įgijimas. Laikmetis įneša ir naujų vertybinių korekcijų – IT išmanymas ir naudojimas.

– O Jūsų pačios vertybės sutampa?

– Didelė dalis bendražmogiškųjų vertybių sutampa. Jos tiesiog negali būti kitokios, jei nori būti vertas pagarbos, meilės ir supratimo.

– Žinot, tiek augindama savo vaikus, tiek ir stebėdama kitus tėvus, dažnai pagaunu save ir matau kituose reikalaujant iš vaikų gero mokslų rezultato, t.y. gerų pažymių. Kartu suprantu, kad ne pažymiuose būsimo gyvenimo laimė ir esmė, ypač šiuolaikiniame pasaulyje. Tikriausiai panašiais principais vadovaujasi ir Sėkmės ir lyderystės mokykla. Jūs, kaip gimnazijos vadovė, manau, labai gerai matote ir atpažįstate, kuris gyvenime pasieks gerų rezultatų, nors mokslai jam galbūt ir nelabai gerai sekasi, o kuriam galbūt reikės pereiti sunkias gyvenimo pamokas, kad išsikovotų vietą po saule, nors galbūt mokykloje jo rezultatai blizga. Taigi, kaip rasti tą aukso viduriuką? Kaip mums, tėvams, vaikus nukreipti tinkama kryptimi nespaudžiant ir nereikalaujant vien tik dešimtukų?

– Įgiję vidurinį išsilavinimą abiturientai gauna brandos atestatą. Žodžio „branda“ esmė ne vien tik akademiniai pasiekimai. Deja, mokyklose dažniausiai didžiausias dėmesys kreipiamas į akademinius pasiekimus, kurie ne visada užtikrina sėkmę ateityje.

Vis dažniau kalbame apie emocinį intelektą, kurį sudaro vertybinė asmens sistema, savęs pažinimo ir vertinimo praktikos, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai ir daug kitų aspektų. Sėkminga socialinė adaptacija leidžia žmogui saugiai ir produktyviai būti tarp kitų ir dažnai atskirose srityse atskleidžia lyderio savybes.

Visi mes galime būti lyderiais atskirose veiklos ar gyvenimo srityse, reikia tik jas atrasti ir nebijoti bandyti. To mes ir stengiamės mokyti Sėkmės ir lyderystės mokykloje.

Dažnai klausia, koks ugdymo šiame neformaliojo ugdymo skyriuje rezultatas. Sunku atsakyti, nes tai nėra pamatuojama, nes tai sunkai apčiuopiami dalykai. Rezultatas bus tada, kai konfliktinėje situacijoje ugdytinis gebės rasti racionalią išeitį, kai derybų metu jis pasieks laukiamo rezultato, kai gebės bendrauti su įvairiais žmonėmis, nebijos viešai kalbėti ir mokės apginti savo poziciją, pasitelkdamas oratorystės meną ir kūno kalbą, kai mokės susidėlioti savo dienpinigių biudžetą.

Daugiametė patirtis rodo, kad sėkmingiausi yra tie mokiniai, kurie mokosi aukščiau vidurkio ir turi labai gerus socializacijos įgūdžius ir aukštą emocinį intelektą.

– Bet ar tikrai tėvai, reikalaudami iš vaikų gerų pažymių, galvoja vien apie jų ateitį? Ar tai nėra pačių tėvų noras kažkam kažką įrodyti? Ar nebūna atvejų, kuomet Jums tenka kalbėtis su pačiais tėvais ir raginti juos į viską pažvelgti kitaip?

– Informacijos srautai šiandien labai platūs ir greitai besikeičiantys, todėl suspėti yra sunku. Svarbiausia dabar nusistatyti prioritetus ir mokėti pasirinkti. Ankstesnis tėvų pasididžiavimas – pažymių knygelė vien su dešimtukais vidutinių gabumų vaikui jau yra beveik neįmanomas dalykas. Svarbu labai gerai mokėti tai, ko reikės ateities gyvenime ar profesinėje veikloje. Mūsų vaikai priversti 2-oje gimnazijos klasėje rinktis profesinės veiklos sritį, pakraipą, ir todėl čia turi padėti tėvai.

Darbštūs ir pareigingi vaikai labai daug dirba. Manau, kad jų darbo laikas ilgesnis už tėvų: pamokos, kelios neformaliojo ugdymo mokyklos, namų darbų rengimas užima labai daug laiko, dažnai verčia vaikus dirbti iki išnaktų. Todėl reikia atsakingai rinktis prioritetines veiklas.

– Kalbama, kad mokinių psichologinė būsena nuolatos tik blogėja, ypač per pastaruosius porą metų. Lyginant visus tuos metus, kai dirbate mokykloje, kokias tendencijas pastebite Jūs pati?

– Pastarieji dveji pandemijos metai padarė daug žalos mokinių ir mokytojų psichologinei sveikatai. Žmogus yra bendraujanti būtybė ir todėl „gyvojo“ kontakto nebuvimas turėjo įtakos. Po pandemijos padaugėjo mokinių, turinčių depresijos požymių. Didesnė dalis namų mokymų skiriama ne dėl fizinių, bet dėl psichologinių problemų. Pastebiu, kad po truputėlį pradedame grįžti į ankstesnes mokėjimo ir norėjimo mokytis bei psichologinės sveikatos pozicijas.

– Ar įmanoma kaip nors padėti mūsų jaunimui?

– Kontaktinis bendravimas ir veiklos padės atstatyti psichologinį „status quo“, reikia psichologo konsultacijų (šių specialistų ugdymo įstaigose beviltiškai trūksta). Didelį dėmesį savo vaikams turi skirti tėvai: daug bendrauti ir, išsiaiškinus priežastis, veikti. Šioje situacijoje negalima slėpti neveiklumo po fraze „tai praeis“.

– Mokytojo profesija, manau, yra viena iš tų specifinių profesijų, kur nėra ribos tarp asmeninio gyvenimo ir darbo. Nėra lengva nuolatos „būti darbe“. Ar Jums pavyksta per išeigines ar atostogas atsiriboti nuo darbo, mokinių, švietimo naujienų?

– Sunku atsiriboti nuo darbo po darbo. Mintys, o kartais ir darbai grįžta kartu į namus. Tačiau tokia jau pedagogo profesija. Turiu keletą pamokų, nenoriu visai atsiriboti nuo mokinių klasės, noriu jausti klasės ritmą, bendras nuotaikas.

– Kaip „pabėgate“ nuo darbo gimnazijoje?

– Atsiriboti nuo darbo man padeda XXI amžiaus joga – mezgimas ir nėrimas vąšeliu. Tai pakankamai mechaninis darbas, kai reikia skaičiuoti ir negali apie nieką galvoti. Man tai išvalo ir protą, ir mintis. Mezgu ir neriu viską: ir drabužius, ir užklotus, ir kilimėlius, ir lempų gaubtus. Dažnai pradėjus nežinau kuo baigsis, kartais būna, kad numetu, tačiau po kiek laiko susirandu ir užbaigiu.

– Jums ši veikla padeda atsipalaiduoti ar tai noras atrodyti išskirtinai su savo rankų darbo rūbais, daiktais?

– Prieš daug metų stimulu megzti buvo noras dėvėti kažką išskirtinio, dabar stimulas – pailsėti. Šiuo metu savo mezginius dėviu retai, dažniausiai mezgu ir neriu artimiesiems: dukrai ir anūkui.

– Tikriausiai šiais laikais retos mergaitės rankose pamatytume virbalus ar vąšelį, veikiau – telefoną. Nemanote, jog palaipsniui šie rankdarbiai taps istorija kaip, tarkim, audimas?

– Manau, kad mažai kas iš jaunimo užsiima šia veikla, gal todėl, kad viską galima nusipirkti. Populiarėjant tvarumo idėjoms galbūt grįšime ir prie šio užsiėmimo.

– Be jau minėtų rankdarbių, kaip dar mėgstate leisti laisvalaikį?

– Dar labai mėgstu keliauti. Labiausiai patiko pažintinės kelionės autobusu, nes jų metu galima labai daug sužinoti ir pamatyti. Dabar jau keliauti autobusu darosi sunku, todėl skrendu. Daug keliauju savarankiškai, daug su tarptautinių gimnazijos projektų komandomis.

– Kokia kelionė Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Įsimintiniausios kelionės buvo į Martinikos salą, Balio salą ir Islandiją. Kelionė į Balio salą buvo netgi šiokia tokia avantiūra: tarp draugų nesuradau norinčio ir galinčio numatytu laiku keliauti su manimi, viena keliauti nenorėjau. Kelionės draugę susiradau internete ir susitikome pirmą kartą prieš skrydį Varšuvos oro uoste. Viskas pavyko.

– Ar yra šalis ar vieta, kurią būtinai rekomenduotumėte aplankyti visiems, kurie turi galimybių keliauti? Kodėl būtent čia?

– Šiuo metu visi susidomėjo poilsiu Dominikos saloje, aš rekomenduočiau aplankyti Martinikos salą, joje mažiau išvystyta kelionių industrija, daug autentiškumo ir nepaliestos gamtos.

– Galbūt esate patyrusi kokių nors neįprastų (nebūtinai malonių) įspūdžių kelionėse? Jei taip, kokie jie?

– Balio salos vienoje šventykloje, kurioje karaliauja beždžionės-vagilės, teko susidurti su dideliu beždžionių patinu. Jis norėjo atimti iš manęs batą su kaspinėliu, aš jo neatidaviau, tada „berniukas“ supyko ir puolė kautis dėl bato. Jei ne kiti turistai, tai nežinau, kuo tai būtų pasibaigę.

– Į kokią šalį norėtumėte nukeliauti, kurioje nesate buvusi?

– Visada kalbėjau apie kelionę aplink pasaulį, tačiau tai tėra graži svajonė. Norėčiau aplankyti Indiją, Japoniją.

– Užsiminėte apie anūką, kuriam kartais skiriate savo rankdarbius. Ar jį vieną teturite? Kokio amžiaus, kuo vardu Jūsų anūkas? Ar jis taip pat gyvena Kėdainiuose?

– Turiu vieną anūką. Jam greitai ketveri. Tai labai įdomus amžius – amžinas „kodėl“. Jo vardas yra Pijus-Vėjas. Antrasis vardas visiškai atitinka jo charakterį ir dabartinį būvį.

– Ar dažnai susitinkate su dukra, anūku? Gal turite kokią nors ypatingą, mėgstamą veiklą, kuria kartu užsiimate?

– Artimieji gyvena Vilniuje, tačiau matomės dažnai. Kartu praleidžiame bent du savaitgalius per mėnesį. Kartais aš važiuoju į sostinę, kartais jie atvažiuoja.

– Esate ta geroji močiutė, kuri lepina ir visaip kitaip myli anūkus, ar vis tik pedagoginė ir gyvenimiška patirtis skatina kartais pabūti ir griežtai bei reikliai?

– Mėginu lepinti ir vadovautis principu, kad seneliai lepina, o tėvai auklėja, bet… dažnai „pedagogas“ ima viršų.

– Kaip pedagogei, baigusiai rusų kalbos ir literatūros studijas, net neabejoju, jog vienas iš mėgstamiausių užsiėmimų yra knygų skaitymas. Kokias knygas mėgstate skaityti? Gal turite kokią vieną vienintelę mėgstamiausią?

– Mėgstu skaityti, patinka skandinavų literatūra. Mėgstamiausia autorė – Herbiorg Wassmo. Labiausiai patinka Dinos knygų trilogija, kartas nuo karto jas skaitau. Iš lietuvių autorių patinka skaityti Kristinos Sabaliauskaitės kūrybą.

– Gerb. Violeta, prašau pabaikite mūsų pokalbį savo gyvenimo credo (arba mėgstama citata iš kokios nors knygos).

– Citata: „Mes gyvename iš to, ką gauname, bet kuriame gyvenimą iš to, ką duodame. Seras Vinstonas Čerčilis