Viešasis kalbėjimas – baubas ar draugas?

„Kai tu stovi scenoje, šalia tavęs visuomet stovi ir… baimė.“

Drebančios rankos, virpantis balsas, veidą mušantis raudonis, nugara tekanti prakaito siūlė ir galiausiai… lengvas atodūsis, kai viskas baigta. Pažįstama? Taip, pažįstama, nes tai… scenos baimė.

Sena lietuviška patarlė sako, moki žodį – žinai kelią. Tačiau, ką daryti, jei žodį moki, o drąsos jį ištarti nė su žiburiu negali rasti? Gebėjimas aiškiai, drąsiai ir užtikrintai dėstyti mintis viešai – didelis privalumas, nesvarbu, kas tu – studentas ar įmonės vadovas. Deja, tačiau reikia pripažinti, jog kartais net ir puikiausios idėjos, įdėtas sunkus darbas rengiantis kalbai ir surinkta vertinga informacija gali nublankti, jei oratorių staiga sukausto baimė, o galvoje vietoj amą atimančios kalbos ima šmėžuoti tuščias popieriaus lapas. Tokiu atveju visas įdirbis gali nueiti šuniui ant uodegos, taip ir nesulaukus deramo auditorijos įvertinimo.

Kiekvienas esame skirtingas, tad vieniems viešasis kalbėjimas – juokų darbas, o štai kitiems – tikras iššūkis ir savęs išbandymas. Kartais scenos baimė netgi sulyginama su mirties baime. Kuri iš jų baugesnė ir labiau kankinti? Į šį klausimą atsakys prieš beveik ketverius metus prie viešojo kalbėjimo ir lyderystės klubo „ToastMasters Kaunas“ prisijungęs kraštietis Juozas EIGIRDAS.

Visiškas atsitiktinumas ir savęs išbandymas

– Juozai, jau kuris laikas esi „ToastMasters Kaunas“ klubo narys. Supažindink „Rinkos aikštės“ skaitytojus, kas tai yra?

– „ToatsMasters International“ yra viešojo kalbėjimo ir lyderystės klubas. Daugiau nei 90 metų gyvuojanti organizacija, kuri vienija 16,4 tūkstančio klubų visame pasaulyje. Tai – skirtingų profesijų, požiūrių ir be galo įdomių žmonių būrys. Kaip jau galima suprasti iš klubo pavadinimo, jis ugdo pasitikėjimą savimi, lyderystės ir kalbėjimo įgūdžius. Taip pat padeda planuoti laiką, ugdyti lyderio savybes.

[quote author=”J. Eigirdas”]Didžiausias gebėjimo drąsiai dėstyti mintis prieš auditoriją privalumas yra ne tik tai, kad bet kur ir bet kada galėsi pasakyti kalbą, bet ir tai, jog išmoksti diskutuoti įvairiais klausimais, išmoksti užmegzti pokalbį su nepažįstamu žmogumi bei tiesiog įvairiausiose situacijose išlikti įdomiu pašnekovu.[/quote]

– Kaip sužinojai apie šį viešojo kalbėjimo ir lyderystės klubą?

– Tiesą sakant, labai atsitiktinai. Puikiai atsimenu, kaip beveik pieš ketverius metus vieną vakarą besibaigiant darbo dienai sena pažįstama parašė žinutę: „Labas, šiandien 18:30 vyks viešojo kalbėjimo ir lyderystės klubo vakaras. Gal norėtum sudalyvaut?“ Per daug nedvejojęs nusprendžiau pabandyti.

– Ir kaip sekėsi?

– Kaip šiandien atsimenu, pirmąjį kartą klube (šypsosi).

– Papasakok, kokie žmonės tave pasitiko, kokios emocijos tąsyk vyravo?

– Vėlavau turbūt pusvalandį (juokiasi). Mane pasitiko viena iš klubo atstovių, įteikė lankstinuką ir trumpai supažindino kas čia ir kaip (šypteli).

Tas kartas išties buvo išskirtinis nes, klubo vakaras buvo netradicinėje aplinkoje – Kauno karininkų ramovėje. Eidamas į šį renginį galvojau, kad tai bus eiliniai mokymai, kaip reika kalbėti esant scenoje, kokie turi būti lyderiai ir panašiai.

– O bet tačiau…?

– (juokiasi) Tačiau atėjęs, supratau, kad čia anaiptol viskas vyksta visai kitaip. Nebuvo ten nei lektorių, nei mokytojų. Viskas vyko griežtai kontroliuojant laiką. Kalbas sakė, jas vertino ir viso vakaro programą vedė patys klubo nariai.

Man tąkart viskas pasirodė nauja, netradiciška ir neįtikėtinai įdomu. Nepaprastai nustebino ir tai, jog toji pažįstama, pakvietusi mane į klubą, užlipo ant scenos ir pasakė savo kalbą, o dar didesniam nustebimui, jos kalbą vertino mūsų kraštietė, buvusi mano mokyklos direktorė bei klubo narė, profesionali oratorė Antanida Likšienė. Kaip dabar atsimenu, tąkart pagalvojau: „Koks vis dėlto mažas tas pasaulis.“ (šypsosi). Taip ir prasidėjo mano kelionė…

Šalia tavęs scenoje visuomet stovi ir baimė

– Juozai, o kada pirmą kartą pačiam teko pasakyti kalbą?

– Turbūt jau supratai, jog šiame klube sakomos ne tik kalbos, čia yra svarbūs ir kiti vaidmenys. Žinoma, oratorystės mokymasis yra vienas svarbiausių, bet be kalbėtojo dar yra kiti vakaro vaidmenys.

[quote author=”J. Eigirdas”]Kai tu stovi scenoje, šalia tavęs visuomet stovi ir baimė. Ir taip kiekvienąkart, bet pamažu išmoksti ją prisijaukinti ir be jos paprasčiausiai nebegali.[/quote]

– Pavyzdžiui?

– Vakaro vedėjas, gramatikas, laiko fiksuotojas. Vakaras neapsieina ir be seržanto, kuris rūpinasi viso vakaro sklandžiu vykimu, o kur dar kalbų vertintojai… Beje, prisimenu, jog pirmą kartą scenoje stovėjau ne kaip kalbos sakytojas, bet kaip laiko fiksuotojas.

– Koks tąsyk buvo tavo vaidmuo?

– Tai buvo tikrai labai įdomi patirtis, nes pagrindinis mano darbas buvo valdyti viso vakaro laiką, o esmė ta, jog aš nė nenutuokiau, kaip tai daryti (juokiasi), bet… privalėjau! Visko tą vakarą buvo: ir jaudulio, ir baimės. Baimės apsijuokti. Nes apie tai, kad būsiu laikininku, sužinojau tik vakaro metu. Tai buvo visiškas ekspromtas.

– Na, o kaip gi su ta pirmąja kalba?

– Pirmąją savo kalbą pasakiau gal praėjus tik keturiems mėnesiams nuo tada, kai įsiliejau į šią veiklą. Atsimenu, jog buvo gegužės pabaiga. Labai atsakingai jai ruošiausi – pasirašiau visą kalbą, tardamasis su kalbos vertintoja. Na, o išaušus lemtingai dienai turbūt nebuvo nei minutės, kad negalvočiau apie tai, ką reikės kalbėti. Ir štai toji laukta akimirka: aš stoviu ant scenos. Jaudulys. Baimė. Patikėk, jie daro savo (šypteli)… Pasakiau pirmus tris sakinius ir… galvoje vietoje ilgai ir atsakingai ruoštos kalbos tuščias baltas popieriaus lapas. Viskas išgaravo! Pasirodymas tikrai nebuvo tobulas (juokiasi), tačiau dabar tai kelia tik šypsena.

– Kaip išsisukai, kai atmintyje šmėžavo tik tuščias popieriaus lapas? Kaip į tai reagavo kolegos?

– Bandžiau atgaminti savo pasiruoštos kalbos tekstą ir tai, pasirodo, buvo didžiausia klaida, nes bandymas atsiminti tikrai trukdė. Galiausiai viską nustūmiau į šoną ir pradėjau kalbėti apie tai, kas tuo metu sukosi galvoje. Ši mintis, beje, pasiteisino! Tai buvo mano pirma kalba, vadinama ledlaužiu, kai sakydamas ją gali susimaut, tačiau niekas dėl to nepyks (šypsosi). Ir man pavyko. Tai buvo tikras, nesuvaidintas ledlaužis (šypsosi).

– O kaip vėliau – ar scenos baimė su kiekviena pasakyta kalba mažėja?

– Baimė, žinoma, palaipsniui mažėja, tačiau būtum ne žmogus, jei jos visai nejaustum (šypsosi). Kai tu stovi scenoje, šalia tavęs visuomet stovi ir baimė. Ir taip kiekvienąkart, bet pamažu išmoksti ją prisijaukinti ir be jos paprasčiausiai nebegali.

Su ja susiduriame kiekvienas

– Juozai, kone kiekvienam tenka susidurti su scenos baime, tačiau tie, kurie jos bijo, paprasčiausiai stengiasi jos išvengti. Ar iki tol, kol neprisijungei prie klubo, dažnai tekdavo akistaton stoti su scenos baime?

– Kaip jau sakei, vienaip ar kitaip, tačiau kiekvienam yra tekę kalbėt viešai, na, bent jau mokykloje eilėraštį deklamuoti tai tikai. Atsimenu mokyklos laikus – visada išmokdavau eilėraščius atmintinai, bet kai mokytojai paklausdavo, ar klasėje yra savanorių, aš niekada juo nebūdavau (juokiasi). O ir šiaip gyvenime dažniausia būdavau tas, kuris pasisakydavo paskutinis arba, jei būdavo galimybė, nepasisakydavau  išvis (šypsosi).

– Regis, viskas apsivertė auktšyn kojomis?

– Dabar beveik visuomet pasisakau pirmas ir dar paskatinu kitus tai padaryti.

Kuri baimė baugesnė – scenos ar mirties?

– Su kokiais sunkumais vis dar susiduri pats stovėdamas scenoje ir sakydamas kalbą?

– Nedaryti jau padarytų klaidų ir paslėpti jaudulį taip, kad kiti jo nepastebėtų, nes, patikėk, žmonės viską mato ir pastebi (šypteli).

[quote author=”J. Eigirdas”]Būnant scenoje svarbiausia yra užmegzti ryšį su auditorija, būti nuoširdžiam, kalbėti drąsiai ir neabejojant savo žodžiais.[/quote]

– Viešojo kalbėjimo ir lyderystės klubui priklausai jau kone penkerius metus. Kokių žinių įgijai per visą šį laiką?

– Šiame klube viskas įgyjama per praktiką. Pirmas ir pats svarbiausias dalykas, kurį išmokau – laisvesnis bendravimas su draugais ir net nepažįstamais, taip pat patobulinau savo laiko planavimo įgūdžius, nors iš prigimties esu linkęs dažnai visur vėluoti, bet po truputį šią savybę bandau išgyvendinti (šypsosi).  

Klubas man davė išties daug naudos. Paprasčiausia turbūt būtų pasakyti, kad jis padeda labiau socializuotis, būti konkurencinga asmenybe šiame lekiančiame ir niekur nesuspėjančiame pasaulyje.

– Kokiais šiandien oratorystės patarimais jau galėtum pasidalinti?

– Paprasčiausias patarimas turbūt būtų pasakyti: „Nebijokit“ (šypsosi), tačiau, kaip žinia, pasakyti visuomet yra lengviau, nei tai padaryti. Visgi būnant scenoje svarbiausia yra užmegzti ryšį su auditorija, būti nuoširdžiam, kalbėti drąsiai ir neabejojant savo žodžiais.

– Ar didžiausia oratoriaus klaida ir yra prarastas ryšys su auditorija?

– Tikrai taip.

Viešasis kalbėjimas ir kūno kalba

– Juozai, kaip manai, vyrai ar moterys jaučia didesnę baimę kalbėti viešai?

– Geras klausimas, tik gaila, kad nežinau atsakymo (juokiasi). Kaip bebūtų keista, bet, manau, vyrai bijo labiau.

– O ar kalbėjimo viešai sėkmė priklauso nuo mūsų vidinių savybių, charizmos?

– Be jokios abejonės. Ir tai labai jaučiasi, kuomet matai žmogų ant scenos. Vienam kalba eina it iš pypkės, o kitam, žiūrėk, labai sunkiai. Tačiau neabejoju, kad įdėjus daugiau pastangų ir noro išmokti oratorystės meno, viskas įmanoma. O didžiausias gebėjimo drąsiai dėstyti mintis prieš auditoriją privalumas yra ne tik tai, kad bet kur ir bet kada galėsi pasakyti kalbą, bet ir tai, jog išmoksti diskutuoti įvairiais klausimais, išmoksti užmegzti pokalbį su nepažįstamu žmogumi bei tiesiog įvairiausiose situacijose išlikti įdomiu pašnekovu.

– Nuo viešojo kalbėjimo neatsiejama ir kūno kalba. Ar paprasta ją valdyti stovint prieš auditoriją?

– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad paprasta (šypteli). Kūno kalba labai daug pasako apie patį žmogų jam dar net nepradėjus kalbėti. Labai dažnai klausytojai susidaro įspūdį tau vos tik pasirodžius scenoje. Ir jei tas įspūdis teigiamas, jie tave priims šilčiau, jei neigiamas – atsargiau. O kartais būna taip, kaip tam posakyje: „Pagal drabužį sutinka, pagal protą palydi“.

– O kokios yra dažniausiai kūno kalbos pasitaikančios klaidos, kurių reikėtų vengti? Ar tai yra ilgas kelias, norint išmokti save kontroliuoti?

– Dažniausia klaida leisti jauduliui ir įtampai valdyti tavo kūną. Kai savo kalbos nepagrindi atitinkamais gestais ar judesiais, kalba atrodo neužtikrinta ir klausytojui atrodo, kad tu abejoji tuo, ką sakai. Save kontroliuoti tikrai sunku, bet laikui bėgant tai padaryti įmanoma.

– Kadangi „ToatsMasters Kaunas“ ugdo ne tik viešojo kalbėjimo, bet ir lyderystės įgūdžius, paskutinis klausimas būtų toks – kaipgi yra iš tiesų: lyderiu gimstama ar tampama?

– (šypsosi) Lyderiu nėra gimstama – juo yra tampama. Tačiau, kad juo taptum, turi išsiugdyti tam būdingas savybes. Pirmiausia, turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, turi turėti tikslą ir tikslingai jo siekti, taip pat savo kompetencijomis ir gebėjimais turi išmokti dalintis su kitais, turi mokėti pripažinti savo klaidas ir iš jų mokytis.