Vidinę ramybę atranda kurdama (fotogalerija)

 Vidinę ramybę atranda kurdama (fotogalerija)

Elena Pranevičiūtė-Skirkienė neslepia kurį laiką prie rankdarbių nelinkusi. Būdama jaunesnė ji daug dirbo, rūpinosi sukurta šeima, augino tris vaikus./Džestina Borodinaitės nuotr.

Džestina BORODINAITĖ

Kiekvienas savo gyvenime ieško saviraiškos būdų, kurie dažnai padeda išsakyti tai, ko negalime pasakyti žodžiais, atrasti tikrąją savo prigimtį ar vidinę ramybę. Angirietė Elena PRANEVIČIŪTĖ-SKIRKIENĖ atsipalaiduoja kurdama naudingus rankdarbius savo, artimųjų bei draugų namams.

Prie rankdarbių nelinko

Moteris neslepia kurį laiką prie rankdarbių nelinkusi. Būdama jaunesnė Elena daug dirbo, rūpinosi šeima, augino tris vaikus.

Kūrybingumas jos gyvenime prabudo po skyrybų su vyru, grįžus į gimtuosius Angirius pas mylimą mamą.

„Toliau dirbti nebegalėjau, nes teko prižiūrėti ligotą mamą. Atsirado daugiau laisvo laiko, o kartu ir noro prasiblaškyti, aplenkti blogas mintis.

Didžiąją laiko dalį praleisdama namuose nenorėjau vien tik buitimi rūpintis.

Štai tuomet ir atėjo tas momentas, kai nutariau užsiimti kokia kūrybine veikla, kuri man teiktų džiaugsmo. Pradėjau megzti riešines, kojines.

Panaudodama įvairias buityje naudojamas priemones, pavyzdžiui, maišelius, virveles, įvairias dekoro detales, pasigaminu sau naudingų dalykų“, – pasidžiaugia moteris.

Sužadina fantaziją

Elenos rankdarbiai./Džestina Borodinaitės nuotr.

Elena – uždaro būdo, retai kur išeina. Anot pašnekovės, jai kur kas mieliau laiką leisti namuose ir užsiimti savais darbeliais.

„Ši naudinga veikla sužadina fantaziją, padeda atsipalaiduoti, išblaško nuobodulį, veja šalin blogas mintis.

Rankdarbių kūrimo procesas labai įtraukiantis. Jeigu tik prisėdu prie kokio gaminuko, nebereikia nieko“, – prisipažįsta moteris.

Pardavinėjo riešines

Elena prasitaria, jog prieš kokius trejus metus, kai dar negaudavo pensijos, karoliukais dekoruotas riešines ji pardavinėjo. Dabar Elena kūrybine veikla mėgaujasi ir kuria daugiau dėl savęs.

„Kai namai prisipildo darbų, dovanoju juos artimiesiems, giminaičiams ar draugams įvairiomis progomis“, – teigia pašnekovė.

Vien išbandytomis rankdarbių kūrimo technikomis Elena neapsiribos. Atradusi laiko moteris žada išbandyti ir naujų, pavyzdžiui, pasimokyti vilnos vėlimo, sodų rišimo, piešimo ant šilko ir kitokių kūrybinių subtilybių.

Aut. past.

Nieko nekopijuoja

Megzdama riešines ar kitokius mezginius Elena niekada nieko nekopijuoja.

Raštus joms sukuria pati – kliaujasi savo fantazija. Idėjų ir įkvėpimo iš žurnalų ar knygų semtis angirietei tikrai neprireikia.

Pastaruoju metu moteris mezga kumštines pirštines. Jų šiųmečiam šaltajam sezonui užsiprašė jos brangi pusseserė.

Pasigamina pati

Elenos namus puošia įvairių formų dekoruoti krepšeliai.

Iš pažiūros atrodo lyg iš tikrų tikriausių vytelių pinti, tačiau moteris ragina neapsigauti ir įsižiūrėti geriau.

Pasirodo, juosteles savo krepšiukams iš šiuolaikinių reklaminių leidinių ar žurnalų Elena pasigamina pati. Tai, anot moters, puiki mankšta pirštams.

Džestinos Borodinaitės nuotr.

Nelengvas darbas

„Juostelių gamybos procesas – didelio susikaupimo reikalaujanti veikla. Atidumas bei kruopštumas čia tiesiog būtinas.

Susukusi nemažą kiekį juostelių, jas nudažau norimomis spalvomis. Žinoma, visada pasilieku ir margų.

Tada reikiamą kiekį juostelių sudrėkinu, kad jos būtų lanksčios, ir pinu norimos formos ir dydžio krepšelį.

Išdžiūvusios juostelės ir vėl tampa tvirtos, o krepšelis – puikia tvirta daiktadėže“, – apie krepšelių gaminimą užsimena Elena.

Toliau dirbti nebegalėjau, nes teko prižiūrėti ligotą mamą. Atsirado daugiau laisvo laiko, o kartu ir noro prasiblaškyti. Didžiąją laiko dalį praleisdama namuose nenorėjau vien tik buitimi rūpintis. Štai tuomet ir atėjo tas momentas, kai nutariau užsiimti kokia kūrybine veikla, kuri man teiktų džiaugsmo.

Elena

Mėgo siūti

Elenos polinkis į kūrybą nebuvo „iš niekur“. Jos senelės, mama buvo puikios audėjos, mezgėjos, mėgo siūti.

„Močiutė iš mamos pusės visą gyvenimą labai daug audė. Tėvuko mama nuo jos neatsilikdavo.

Taip pat ji labai dailiai siuvinėjo. Iki šiol atmintyje išlikę jų nuausti audiniai, siuvinėti paveikslėliai.

Mano mama visą savo amžių užsiėmė siuvimu, be to, mėgo pasiuvinėti. Todėl nesistebiu, kodėl ir man taip norisi kažką originalaus sukurti. 

Iki šių dienų prisimenu, kai būdama penktoje klasėje užsigeidžiau išmokti siūti siuvimo mašina. Vis zyziau ir zyziau mamai, kad parodytų, kaip tai reikia daryti.

Besimokant buvo visko. Ir nelaimių, ir sėkmių, tačiau savo troškimą vargais negalais įgyvendinau. Siūti išmokau.

Dar ir dabar kai prireikia ar rūbą pasitaisyti, ar kažką nesudėtingo susiūti, siuvimo mašina pasinaudoju.

Džiaugiuosi ir savo atžalomis. Dukra mėgsta piešti, gamina įspūdingas kraičio skrynias krikštynų šventėms. Vienas iš sūnų – puikus eilių kūrėjas“, – savo atžalomis didžiuojasi Elena.

Elena mezga riešines, kojines./Džestina Borodinaitės nuotr.

Planų daug

Vien išbandytomis rankdarbių kūrimo technikomis Elena neapsiribos. Atradusi laiko moteris žada išbandyti ir naujų, pavyzdžiui, pasimokyti vilnos vėlimo, sodų rišimo, piešimo ant šilko ir kitokių kūrybinių subtilybių.

„Nors esu išbandžiusi ne vieną rankdarbių techniką, tačiau norų ir svajonių netrūksta nė vienam. Mano planai taip pat dideli, o ar pavyks savo sumanymus įgyvendinti, parodys tik laikas“, – sako Elena.

Veiklos netrūksta

Pasirodo, netrūksta Elenai ir kitokių veiklų. Moteris kasmet puoselėja namų daržą, kuriame užsiaugina pagrindinių daržovių, rūpinasi sode augančiais vaismedžiais, savo namų kiemą dabina gėlėmis.

„Be to, labai mėgstu eksperimentuoti virtuvėje. Pamėgau gaminti obuolių sūrius, cukatas iš moliūgų.

Nors didžiąją laiko dalį namuose leidžiu viena, kadangi šeimos vis dar nesukūręs vienas iš sūnų – tolimųjų reisų vairuotojas, tad namo grįžta tik porai dienų, savęs lepinti nenustoju ir gardaus kąsnelio niekada neatsisakau.

Taip pat laisvu laiku skaitau knygas. Labiausiai domina psichologija, medicina“, – apie kitus savo pomėgius užsimena Elena.

Angiriai – gimtinė

Elena – grynakraujė angirietė, čia gimusi, čia augusi.

„Baigusi Lančiūnavos technikumą ištekėjau ir išvykau gyventi pas vyrą į Akademiją. Kurį laiką ten pagyvenę persikėlėme su šeima į Krakes.

Gavome čia namą. Pati dirbau apylinkėje, vėliau kultūros namuose, o galiausiai sekretoriavau Krakių žemės ūkio bendrovėje.

Kai su vyru išsiskyrėme, pabėgau į gimtuosius Angirius ir čia gyvenu jau 25 metus.

Kaime gyventi gera, niekada nenorėčiau keisti gyvenamosios vietovės ar keltis į miestą. Tėviškėje taip ramu, tyku ir gera“, – tikina Elena ir pasidžiaugia per daugelį metų labai stipriai pasikeitusiu kaimu.

Kaimas gražėja

„Prisimenu, kai visos kaimo gatvelės buvo žvyruotos. Ilgainiui žvyrą pakeitė asfaltas.

Buvusios apleistos sodybos su metais vis gražėja.

Kalbant apie gyventojus, tikriausiai kaip ir kiekviename kitame krašto kaimelyje, jų skaičius gerokai sumažėjęs. Anksčiau angiriečių buvo kur kas daugiau nei keturi šimtai, dabar gyventojų skaičius siekia vos du šimtus.

Galime pasidžiaugti tik tuo, jog į kaimiškąją vietovę nevengia atsikelti jaunos šeimos.

O mes, senbuviai, laikomės savo tradicijų: šiuo metu renkamės į gegužines pamaldas, taip pat maloniai prisidedame ir prie kitokių bendruomenės iniciatyva vykdomų veiklų, užsiėmimų ar edukacijų.

Dabar belieka sulaukti karantino pabaigos, kad ir vėl būtų galima sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą“, – sako Elena.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video