Verta perskaityti: Knyga „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“ ‒ įdomi ir vertinga
Kalbininko Algirdo Sabaliausko knygoje „Iš kur jie?“ itin patraukliu ir šmaikščiu stiliumi pasakojama žodžių atsiradimo istorija. Aptariant žodžių kilmę, kartu atskleidžiama netikėtų jų reikšmių sąsajų, įdomių faktų apie vieno ar kito žodžio patekimo į lietuvių kalbą ar įsitvirtinimo joje aplinkybes.
Abėcėlės tvarka atskirai aprašyta apie 300 kasdienėje kalboje vartojamų bendrinių žodžių, svarbesnių ar įdomesnių asmenvardžių bei vietovardžių, nagrinėjama ir kitų, su jais artimesniais ar tolimesniais reikšmės ryšiais susijusių žodžių ar posakių kilmė.
Knygą išleido Lietuvių kalbos instituto leidykla. Tai pakartotinis leidimas 1994 metais išleisto leidinio, kuris buvo gan populiarus. Knyga įdomi, aktuali ir šių dienų skaitytojui.
Šiuolaikiniam skaitytojui, ypač jaunimui, primintina, kad tuo metu, kai autorius savo moksliniams darbams (ne vien šiam) rinko medžiagą, internetas žengė tik pirmuosius žingsnius ir mokslininkai faktus tyrimams turėjo kaupti ir lasioti rankiniu būdu ‒ skaitydami knygas, straipsnius, keisdamiesi informacija tiek tarpusavyje, tiek (su kituose pasaulio kampeliuose gyvenančiais kolegomis) paprasčiausiais, ne elektroniniais, bet ranka rašytais laiškais.
Autorius šią medžiagą rinko visą gyvenimą, namuose turėjo didžiulę, kaligrafiška rašysena pildytą kartoteką.
Draugai ir kolegos jį vadino vaikščiojančia enciklopedija, jo galvoje tilpo begalė neįtikėtinų, įdomių ir mažai kam žinomų faktų. Kaip reikėtų suprasti, pavyzdžiui, autoriaus šioje knygoje paminėtą sakinį: „Kristus Verbų sekmadienį raitas įjojęs į Jelgavą“?
Atsakymas labai paprastas ir jį galima rasti skyrelyje apie Klaipėdą. Ar kas nors žino, kaip anglišką sakinį „The spirit is willing, but the flesh is weak“ išvertė bene pirmoji vertimo mašina. Tai galėtų būti įdomu šiuolaikiniams informacinių technologijų specialistams, kuriantiems vertimų programas, ar žmonėms, neretai beveik aklai jomis pasikliaujantiems (gali būti aktualu: vertimų biuras). Toji istorija aprašyta skyrelyje apie… mėsą.
O dabar pateiksime iš tos knygos vieną skyreliuką apie vos ne mėgstamiausią mūsų patiekalą ‒ apie cepelinus. Beje, žodžiai cepelinas ir didžkukulis yra vertinami kaip lygiaverčiai normos variantai, abu yra geri.
Cepelinai
Nė viename pasaulio krašte nėra taip dažnai ir, sakytume, su didele pagarba minimas galingos skraidymo mašinos išradėjas kaip Lietuvoje. Tiesa, čia jo pavardę dažniausiai rašome mažąja raide, bet tariame taip, kaip ją tarė išradėjo giminės ir draugai, tik pridėdami lietuvišką galūnę.
Keistas sutapimas. 1900 metais prie Badeno ežero buvo pastatytas pirmas toks aparatas. Tų metų liepos 2 dieną jis sėkmingai pakilo į orą. Tuomet dar jo cepelinu nevadino. Tačiau 1905 metais pradėjusi skraidyti naujos konstrukcijos mašina jos išradėjo grafo Ferdinando Cepelino (Zeppelin, 1838‒1917) garbei jau vadinama cepelinu.
Lietuviškų valgių istorijos tyrinėtojai, tartum susitarę, tvirtina, kad kaip tik tuo metu, kai į orą kilo šios lengvų dujų pripildytos mašinos, Lietuvoje pasirodė tarkuotų bulvių kukuliai, pripildyti mėsos ar varškės įdaro. Iš pradžių jie, matyt, buvo vadinami didžkukuliais. Tačiau dėl jų pailgos, aną skraidymo mašiną primenančios, formos kažkokia šeimininkė (kaip gaila, kad nei jos vardo, nei pavardės nežinome) ėmė ir pavadino juos cepelinais.
Mūsų nuomone, tai turėjo įvykti Pirmojo pasaulinio karo metu ar netrukus jam pasibaigus, nes vokiečių cepelinai ypač pagarsėjo mėtydami bombas į savo priešų miestus. Tada apie juos daug rašė laikraščiai, kalbėjo žmonės.
Ferdinandas Cepelinas daug kariavo: 1861‒1865 metais savanoriu kovėsi Amerikos pilietinio karo frontuose, 1866 metais kariavo su austrais, 1870‒1871 metais ‒ su prancūzais. Tačiau į orą jis čia pakilti nemėgino ‒ pasitenkino žirgu ir balnu.
1891 metais generolo laipsniu baigęs karinę tarnybą, susidomėjo skraidymo mašinomis. Vėliau įsteigė šioms mašinoms gaminti akcinę bendrovę. Tik, žinoma, nenujautė, kad jo vardu kada nors bus pavadintas pats lietuviškiausias patiekalas.
