Verta perskaityti: Knyga apie užsispyrimą džiaugtis, kad ir kas nutiktų

 Verta perskaityti: Knyga apie užsispyrimą džiaugtis, kad ir kas nutiktų

Rūta Švedienė

Labai rekomenduoju šią naują Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą perskaityti. Su autore susitikimas vyks mūsų bibliotekoje spalio 14 d. 16.30 val. Taip planuojama. Perskaičius knygą bus prasmingesnis, tikresnis knygos pristatymas. O laiko iki spalio vidurio dar yra. Man ši knyga labai patiko dėl pozityvumo, dėl pamatymo gilių dalykų kasdienybėje. Pati praktikuoju taip jausti, tad man ši knyga buvo labai artima. Juk džiaugsmas yra tarsi instaliuotas į mūsų prigimtį. Viskas, kas apie džiaugsmą – yra žmogaus ir apie žmogų. Autorei norisi tai priminti mums, norisi juo užsikrėsti ir užkrėsti kitus.

„Džiaugsmynas – kaip raidynas, pilnas džiaugsmo raidžių, kaip psalmynas, kaip dienynas, dienų knyga. Žinoma, ši knyga ne vien apie džiaugsmą. Pavadinimas veikiau nurodo gyvenimo poziciją, netgi užsispyrimą džiaugtis, kad ir kas nutiktų. Džiaugsmo mums visiems taip trūksta. Ne paviršutiniško kikenimo, bet to, kylančio iš egzistencijos gelmių.

Knygoje – 22 grynojo įkvėpimo tekstai, esukai (nuo žodžio esu, būnu) parašyti 2014–2021 metais.

Juose dalijuosi savo kasdienybe, per jos smulkmenas apmąstydama egzistencinius dalykus. O kasdienybėje juk pilna visko: buitinių reikalų, netikėtų, keistų susidūrimų, šeimos santykių, motinystės krizių, nūdienos žmogaus nerimo bei prasmės ieškojimo ir egzistencinių atverčių.

Būtis, ūmai atsiverianti verdant sriubą, patraukia į apmąstymus bei maldą. Taigi manieji esukai – panašiai gyvenantiems, mąstantiems ir jaučiantiems – apie visa tai…“ – taip knygą trumpai pristato pati Laura Sintija Černiauskaitė.

Matosi, kad autorei atsirado poreikis pasidalinti tuo, ką per savo gyvenimą patyrė, išskleisti tai tokios pusiau poetinės, pusiau eseistikos forma. Mėginama transliuoti ne paviršinę džiaugsmo euforiją, o pirmučiausia „giluminį nusiteikimą gyventi džiaugsme, kad ir kas nutiktų“. Visa tai reiktų praktikuoti savo gyvenime.

Ypač tada, kai sunku, juk džiaugsmas kaip gyvenimo programa dažniausiai veikia tik tada, kai yra išbandomas kančia. Autorė sako: „Tikras džiaugsmas apie kančią žino viską. Tą, beje, nuostabiai įkūnijo Motina Teresė.

Regis, savo laiškuose dvasios tėvui ji ne kartą rašė: „Kuo man sunkiau, tuo plačiau šypsausi“. Ir tai ne šizofrenija ar koks mechaniškas autotreningas, tai – užsispyrimas išsilaikyti sielai natūraliausioje programoje.

Kaip tik dabar rašau magistrinį darbą krikščioniškojo džiaugsmo ir jo pritaikymo kasdienybėje tema, nes pačiai svarbu surasti atsakymą: kaip praktiškai būti džiaugsme ir kančioje tuo pat metu? O kad įmanoma, liudija daugelis žemėje gyvenusių šventųjų. Man tai stipriai rūpi“.

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą“, Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia“). Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, JAV.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video